– Vyriausybė užsimojo iš esmės keisti pandemijos valdymo strategiją ir pažėrė įvairių priemonių: tiek tam tikrų darbuotojų profilaktinio testavimo atsisakymą, tiek galimybių paso išdavimo nepilnamečiams atidėjimą ir pan. Kaip vertinate tas priemones? Ar, jūsų nuomone, pandemija šiuo metu yra teisingai valdoma.
– Iš skaičių panašu, kad visgi teisingai, nes vien tik atvejų skaičius nepaaiškina situacijos rimtumo. Labai paprastas pavyzdys: jeigu dar daugiau testuotume žmonių, tai absoliučia skaičių prasme mes atvejų pamatytume turbūt net dar daugiau.
Bet, žiūrint bendrai į situaciją, matome, kad tie dideli skaičiai bent jau kol kas neatsiliepia skaičiams ligoninėse. Net tie skaičiai sunkių COVID-19 forma sergančių pacientų ligoninėse linkę po truputį mažėti, bent jau kiek aš tuos skaičius dabar matau.
Matyt, tai reiškia, kad tvirtinasi hipotezės, apie kurias buvo kalbama, kai tik omikron pradėjo plisti. Pirmieji duomenys atkeliavo iš Pietų Afrikos Respublikos, kur vienas iš pastebėjimų ir buvo, kad ši atmaina plinta labai greitai. Ji yra labai užkrečiama. Virusologai netgi jos plitimą lygina su tymų. Tai reiškia, kad, susitikus žmogų, kuris yra užsikrėtęs ir su juo pabendravus, yra didžiulė tikimybė, kad virusas bus perduotas – net nereikia tų keliolikos minučių, kaip buvo su pradine viruso forma, kada jis pradėjo plisti. Jau tada pasirodė pirmi nedrąsūs specialistų pasisakymai, kad retas papuola į gydymo įstaigą. Mes tai dabar jau matome ir Lietuvoje.
Sergančiųjų amžiaus grupė yra šiek tiek jaunesnė negu būdavo anksčiau. Neturiu paaiškinimo, kodėl taip yra. Bet, jeigu tikrai šita viruso forma elgiasi pagal tai, kaip gamtoje ir turėtų elgtis virusas, kuris parazituoja, reiškia jis siekia išlikti gyvas, nenužudydamas savo nešiotojo. Tad, matyt, atsargiai galime kalbėti apie tai, kad tai, ką kalba dabar jau ir visuomenės sveikatos specialistai, kad, jeigu niekas nepasikeis ir tendencija išliks ta pati, jau galima kalbėti ir apie kažkokią pandemijos pabaigą. Tai reiškia, kad labai daug žmonių užsikrės, didžioji dalis persirgs lengvai ir tie, kurie dar nėra pasiskiepiję, įgis natūralų imunitetą.
– Ar nebus taip, kad, sirgdami sunkia ar besimptome forma, to nežinodami, žmonės nešios tą virusą, o tada, turint didžiulį atvejų skaičių, net jeigu neužimsime visų reanimacijos lovų, strigs visa darbo rinka, visuomeninės, socialinės veiklos ir panašiai?
– Jūsų tokią prielaidą turbūt darote dėl to, kad mes vis dar galvojame apie omikron, kaip apie pradinę viruso atmainą ar apie deltą, dėl kurių reikėdavo žmogų izoliuoti.
Dabar ir izoliavimo taisyklės keičiamos. Lietuva net ir tam tikra prasme atsilieka nuo kitų valstybių. Kalbame apie izoliavimo laiko trumpinimą, nes inkubacinis laikotarpis panašu, kad yra kitoks.
Ką sako dabar dalis epidemiologų: net jeigu ir norėtume kažką intensyviau testuoti arba izoliuoti, mes jau esame pavėlavę.
Apie tai buvo kalbama ir prieš šventes, kai buvo pradėta kalbėti apie įvairiausias galimas ir negalimas priemones, kaip virusą sulaikyti. Aš jau tada sakiau, kad virusas, matyt, yra Lietuvoje, jis neišvengiamai išplis. Mes turėjome daug kontaktų. Buvo švenčių laikotarpis.
Dabar yra šaukštai po pietų. Reikėtų dabar žiūrėti, ką dar realu padaryti, kur dar realu galbūt paskiepyti dalį žmonių, kurie tikrai yra didelėje rizikoje, bet iki šiol neįgiję jokio imuniteto ir ten pasistengti. Ir, matyt, reikėtų nebetaikyti tų priemonių, kurios neturi prasmės. Kurios turi prasmę, man sunku pasakyti – tam yra epidemiologai, specialistai.
– O, kaip priemonė dalinti mokiniams testus penktadieniais ir prašyti tėvų būti sąmoningais ir testuoti vaikus namuose? Ar dar galima apeliuoti į tėvų sąmoningumą ir pasitikėti, kad mokiniai testuosis namuose niekieno neprižiūrimi ir nekontroliuojami?
– Manau, kad ir galima, ir reikia kol kas tokias priemones daryti tol, kol išlieka tam tikri nuogąstavimai dėl šitos atmainos, apie kurią kalbame kaip apie lengvesnę.
Kol neturime visų galimų atsakymų, tai naudokime priemones, juolab, kad jos nėra labai brangios.
Kalbant apie tuos savitestus, kuriuos vaikai pasidaro patys, parkeliavę į namus, žinau, kad didžioji dalis vaikų testavosi prieš grįždami į ugdymo procesą ir manau, kad kol kas tą priemonę turėtume naudoti.
O dėl sąmoningumo tai žinote – mes rasime visur nesąmoningų žmonių: dalis nesitestuos, dalis nesilaikys izoliacijos, dalis nenaudos asmens apsaugos priemonių ar dar kažko nedarys. Bet turbūt mes gyvenimą gyvename ne pagal tuos žmones, kurie elgiasi nesąmoningai ir nesilaiko kažkokių saugumo tvarkų. Juo labiau, kad 100 proc. naudojimo ar laikymosi kažkokios tvarkos nepasieksime ar nesame pasiekę. Tai tos dalies, kuri bus sąmoninga ir testuosis, manau, kad bus pakankamai.
– Ar dar matote prasmę turėti galimybių pasą? Sveikatos apsaugos ministras užsiminė, kad svarstoma priemonė ne tik atidėti galimybių pasą vaikams nuo 12 metų, bet ir apskritai jo atsisakyti, tiesiog dar sprendimų nėra.
– Manau, kad jo seniai buvo galima atsisakyti. Jo buvo galima atsisakyti tada, kada buvo įvestas privalomas asmens apsaugos priemonių – kaukių ar respiratorių – dėvėjimas uždarose patalpose. Ši priemonė naudojama, neatsižvelgiant, ar žmogus testuotas, skiepytas ir panašiai. Tai yra nespecifinė infekcijų kontrolės priemonė, kuri nespecifiškai saugo nuo infekcijos perdavimo.
Manau, kad, kai ši norma buvo įvesta, tada ir galima buvo atsisakyti galimybių paso, nes jis kaip ir prarado savo tikrąją prasmę. O jo prasmė ir tikslas – nelabai ir slėpė tai Vyriausybė – buvo ne tiek kontroliuoti infekcijos plitimą, kiek paspausti žmones eiti vakcinuotis.
Dabar aš abejoju, kad jis tokią funkciją apskritai beatlieka: kas pasiskiepijo, tas pasiskiepijo. Vyriausybė apskritai numojo ranka į bet kokią komunikaciją, pasakė, kad nebeverta, nebevargs ir nekomunikuos, matyt, ir tas pasas praradęs prasmę.
– O karantinui ar nepritartumėte?
– Ne. Tikrai nepritarčiau, žiūrėdamas į dabartinius duomenis. Iš to, ką matome, nematyčiau jokio reikalo. Be to, sunku būtų sugalvoti, kokias karantino priemones būtų galima pritaikyti, kad situacija būtų pagerinta, kai virusas jau taip išplitęs visuomenėje, kad matome skaičius, kokius matome.
Dar daugiau: ekspertai ir sveikatos specialistai yra kategoriškai pasisakę dėl ugdymo įstaigų veiklos pervedimo į nuotolinį ugdymą. Ir vaikų ligų specialistai labai kategoriškai sako, kad to nebegalima daryti. Tai šitos priemonės vienareikšmiškai jau nebereikėtų taikyti ir ji būtų labiau žalinga negu naudinga.
O toliau nelabai kas ir lieka: didžioji dalis renginių jau įvyko, kalėdinis bumas prasisuko. Tai kokia prasmė būtų šiame laikotarpyje, kai žmonės ir šiaip natūraliai nurimsta, renginių yra mažai, jie mažiau audringi, tokius ribojimus įvedinėti. Juo labiau kokia prasmė būtų riboti judėjimą tarp savivaldybių, kai jis labiau susijęs su kažkokiu darbo veiklos atlikimu, kuris ar taip ar taip vyksta, nepriklausomai nuo to, ar ribojimų yra.
