Vandens stygius
Oficialiais duomenimis, daugiau nei 232 mln. žmonių iš 26 pasaulio šalių trūksta gėlo vandens. Nors vanduo užima 71 proc. žemės ploto, beveik 98 proc. jo netinka vartoti dėl per didelio kiekio druskos. UNESCO duomenimis, kiek mažiau nei 70 proc. gėlo vandens yra ledynuose, 30 proc. sudaro gruntiniai (požeminiai) vandenys ir tik 0,4 proc. – paviršiniai, t. y. upės, ežerai, dirvoje esantis vanduo ir kt.
Gėlo vandens išteklių nėra daug, be to, jie vis senka, o paklausa didėja. Net kas šeštas pasaulio gyventojas jau šiandien neturi galimybių kasdien gauti rekomenduojamos normos (20–50 litrų per dieną) saugaus gėlo vandens, skirto gerti, maistui gaminti ir asmeninės higienos reikmėms.
Maždaug pusę padidėjusio vandens suvartojimo galima paaiškinti žmonių skaičiaus gausėjimu. Jungtinių Tautų duomenimis, 1950 m. Žemėje gyveno 2,5 mlrd. žmonių, 2000 m. – daugiau kaip 6 mlrd. Be to, vyksta ir urbanizacijos procesai – žmonijos dalis, gyvenanti urbanizuotose vietovėse, padidėjo nuo 29 (1950 m.) iki 47 proc. (2000 m.). Prognozuojama, kad iki 2030-ųjų miestuose gyvens maždaug 60 proc. žmonijos
.
Išvados nedžiugina: 2025 m. net du trečdaliai pasaulio populiacijos pajus vandens trūkumą, o 1,8 mlrd. žmonių gyvens teritorijose, kuriose bus absoliutus gėlo vandens stygius.
Lemtingi veiksniai
Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje – požeminis. Toks vanduo yra kur kas geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Daugumoje Europos valstybių viešajam vandens tiekimui naudojamas ir paviršinis – upių ar ežerų – vanduo, kurį privalu saugoti ir valyti.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 80 proc. atvejų infekcinėmis ligomis užsikrečiama per vandenį – net 500 mln. žmonių pasaulyje kasmet suserga dėl blogos jo kokybės ar stygiaus. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovų teigimu, geriamojo vandens kokybę lemia daugybė veiksnių: geriamojo vandens formavimosi geologinės sąlygos, geriamojo vandens ruošimas, vandentiekio skirstomojo tinklo, vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos vidaus tinklo būklė, aplinkos tarša ir kt.
Lietuvoje viešajam geriamojo vandens tiekimui naudojamas giliųjų vandeningų horizontų vanduo, išskyrus kelias vandenvietes, kuriose tiekiamas infiltracinis vanduo (požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giliųjų vandeningų horizontų vandeniui aplinkos tarša didelės įtakos neturi.
Mikrobiologinės šio vandens ypatybės paprastai irgi yra geros. Daugeliu atvejų jis yra saugus, tik neišvaizdus dėl per didelio kiekio geležies, mangano. Jei geležies perteklius nepašalinamas, jos junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vandentiekio vamzdžiuose. Vandens kokybė nukenčia ir dėl mažo vandens tekėjimo greičio bei pasenusių vandentiekio tinklų. Šiaurės Vakarų Lietuvos (Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Plungės, Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Kelmės r.) požeminiame vandenyje viršijama fluoridų koncentracija. Tiesa, Palangoje ir Kretingoje jau pastatyti fluoro šalinimo įrenginiai, artimiausiu metu jie numatomi statyti ir Klaipėdos mieste.
Iš šulinio
Geriamąjį vandenį iš šulinių (gruntinį vandenį) vartoja 25 proc. Lietuvos gyventojų. Deja, pasak VMVT atstovų, geriamasis vanduo iš šulinių nėra saugus vartoti. Mat į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos, įrengimo, priežiūros ir, žinoma, ūkinės veiklos. Gruntinį vandenį labiausiai teršia dirbamų žemių organinės ir mineralinės trąšos, taip pat žema ūkininkavimo ekologinė kultūra. Sodybose neretai šeimininkai patys teršia vandenį, kurį geria.
Dažniausiai šulinys kasamas sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniai taršos šaltiniai čia yra mėšlo krūvos, iš tvartų ir lauko tualetų besisunkiančios srutos, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos. Jei šulinys netinkamai įrengtas ar prižiūrimas, pavyzdžiui, neturi dangčio, į vandenį gali patekti gyvūnų, galinčių užkrėsti vandenį per vandenį plintančiomis gyvūnų pernešamomis ligomis.
2010 m. VMVT atrinko 1 222 šulinių geriamojo vandens valstybinius patvirtinamiuosius mėginius. 747 iš jų (61 proc.) neatitiko reikalavimų, cheminė tarša nustatyta 240 (37 proc.) mėginių (nitratų – 213, nitritų – 23, kitų cheminių medžiagų – 36), mikrobiologinė tarša – 507 (87 proc.). Nustačiusios, kad vanduo – nesaugus, teritorinės VMVT informuoja vartotojus, savivaldos institucijas, visuomenės sveikatos centrus. Beje, vartotojai informuojami ne tik apie jų šulinių vandens tinkamumą vartoti, bet ir apie priemones, kurių galima imtis geriamojo vandens saugai užtikrinti ar kokybei pagerinti.
Nitratų pavojai
Mikrobinės taršos galima išvengti vandenį virinant, tačiau nitratai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant įprastais buitiniais filtrais. Dera pabrėžti, kad nitratais užterštas vanduo neturi specifinio kvapo ar skonio, nepakitusi būna ir spalva. Išvada – paprasta: kol jūsų šulinio vandens neištyrė specialistai, jį vartoti gali būti pavojinga.
Nitratai ypač pavojingi širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis sergantiems, pagyvenusiems žmonėms, nėščiosioms bei kūdikiams. „Nitratai pavojingi tuo, kad gali sukelti methemoglobinemiją – būklę, kai didesnė negu 1 proc. hemoglobino dalis virsta methemoglobinu, – teigia vaikų ligų gydytoja Rūta Maciulevičienė. – Tokiu atveju visi organizmo audiniai patiria deguonies badą ląstelių lygmeniu. Esant 3–15 proc. koncentracijai, pakinta odos spalva: oda tampa blyški su melsvai pilkšvu atspalviu. Kai koncentracija yra didesnė nei 20–50 proc., atsiranda klinikiniai simptomai, t. y. sutrinka sąmonė, širdies ritmas, juntamas krūtinės, galvos skausmas, svaigulys, silpnumas. Kai koncentracija viršija 70 proc., prasideda traukuliai, gali ištikti koma, net mirtis.“
Pasak gydytojos, vaisius ir kūdikiai iki 4 mėnesių turi nebrandžias fermentines sistemas, saugančias nuo geležies oksidacijos. Dėl to jie yra kur kas jautresni methemoglobinemijai. Taigi jiems mirtina methemoglobino koncentracija yra daug mažesnė nei suaugusiam žmogui.
Suaugusiesiems nitratai labiau pavojingi ne dėl methemoglobinemijos, o dėl nitratų gebėjimo jungtis su aminais. Taip susidaro kancerogeniniai junginiai – nitrozaminai ir nitrozamidai, padidinantys riziką susirgti onkologinėmis ligomis.
Iš čiaupo
Vartotojų skundų dėl viešai tiekiamo geriamojo vandens, palyginti su kitomis produktų grupėmis, gaunama labai mažai. 2010 m. VMVT sulaukė 27 skundų dėl viešai tiekiamo geriamojo vandens, 16 iš jų buvo pagrįsti. Pagrįstų skundų priežastis – netinkama geriamojo vandens kokybė (dažniausiai dėl per didelio kiekio geležies, vartotojams nepriimtino kvapo, skonio).
Pasak R. Maciulevičienės, mūsų miestuose iš čiaupų bėgantis vanduo yra pakankamai švarus, kad jį ne tik gertume patys, bet ir duotume savo vaikams. „Vaikams iki metų vandenį rekomenduočiau virinti, po metų – duoti tokį, koks bėga iš čiaupo, – pataria gydytoja. – Virinant vandenį pašalinamos naudingos medžiagos – kalcis ir magnis, būtini augančiam organizmui.“
Pirktinis geriamasis vanduo – taip pat tinkamas vartoti. Vis dėlto prieš perkant tokį vandenį būtina atidžiai perskaityti etiketę. Dar vienas patarimas – geriamąjį vandenį pirkite mažoje taroje, kad iš karto jį suvartotumėte. Priešingu atveju atsuktame buteliuke gali imti daugintis mikroorganizmai.
Vanduo iš parduotuvės
Išanalizavusi valstybinės maisto kontrolės duomenis, VMVT teigia, kad į Lietuvos rinką tiekiamas fasuotas vanduo (įskaitant natūralų mineralinį, stalo, šaltinio, geriamąjį) atitinka teisės aktų reikalavimus. Vis dėlto pasitaiko pavienių atvejų, kai nustatoma, kad fasuotas vanduo yra nekokybiškas, netinkamai paženklintas ar net nesaugus.
Pavyzdžiui, 2009 m. dviem atvejais fasuotame į daugkartinę tarą vandenyje buvo nustatyta padidinta mikrobinė tarša, atsiradusi dėl netinkamai valomos ar dezinfekuojamos daugkartinės taros. Šių įmonių vandens fasavimo į daugkartinę tarą veikla buvo sustabdyta. 2010-aisiais mikrobinė tarša fasuotame geriamajame vandenyje nustatyta taip pat du kartus (vienu atveju – fasuotame į daugkartinę 19 l talpos tarą).
VMVT specialistai pabrėžia, kad geriamojo vandens, fasuoto į daugkartinę tarą (naudojamo aparatuose, paprastai statomuose įstaigose, biuruose, įmonėse), kokybė priklauso ne tik nuo fasuojamo vandens kokybės, talpyklų paruošimo, bet ir nuo aparatų bei talpyklų priežiūros, laikymo sąlygų ir naudojimo.