Apskritai, nėra jokio pilniausio tyrimo kraujo, kompiuterio, zondavimo, kuris parodytų viską ir tiktų visiems. Taip, visos klinikos, valstybės, laboratorijos tūri tyrimų programas, pritaikytas skirtingoms lytims, ir amžiaus grupėms. Bet taip pat ir visos, ar bent jau sąžiningos, pripažįsta, kad neįmanoma padaryti idealaus, visiems tinkančio, trafareto.
Tyrimai yra atliekami pagal indikacijas, net ir profilaktinio patikrinimo metu: moterims vieni, vaikams kiti, senjorams dar kitokie. Ir pastebėta, kad net taikant profilaktines patikros programas, didelė dalis pacientų, kuriems kažką „atranda“ visgi turi nusiskundimų. Ir paaiškėja, kad tas patikrinimas yra ne toks jau visai profilaktinis – yra nusiskundimų, kažkokio nerimo dėl konkrečių ligų, paveldimumo, ir vėl pradeda skirtis tyrimų apimtis.
Todėl manoma, kad 90 procentų diagnozės nustatome iš bendravimo: nusiskundimų ir ligos, šeimos istorijos – tad tyrimai atsiranda tik vėliau – po pokalbio su gydytoju. Taip, šiais laikas gydytojui labai sudėtinga konkuruoti dėl paciento pasitikėjimo jo žodžiu su laboratorijomis, tomografais, ciklotronais ir kitais „moderniais tyrimo metodais, padėsiančiais anksčiau diagnozuoti ligas“, kaip dažnai pasakoma iš tribūnos žiniasklaidai. Bet esminis to nuostabaus prietaiso ar tyrimo apibūdinantis žodis yra „padėsiantis“. O ne „pakeisiantis“ ar „atstosiantis“.
Profilaktika visada turi du neigiamus poveikius – kainą ir nerimą. Kuo daugiau tyrimų – tuo daugiau nerimo ir didesnė kaina. Jeigu dėl kainos gal ir galimas paties paciento apsprendimas: kiek nori tiek moka, tai dėl tyrimų sukeliamo nerimo – tiesioginė gydytojo atsakomybė. Kodėl?
Nes yra toks reiškinys kaip tyrimų kaskada: kuo daugiau tyrimų mes darome, tuo dar daugiau tyrimų mums prireikia. Yra tyrimų paklaidos. Yra klaidingai teigiami rezultatai: tada tyrimas rodo, kad yra kažkas negero, nors nieko negero nėra. Arba atvirkščiai – klaidingai neigiami rezultatai – kas dar baisiau. Pirmu atveju tiesiog padidės kaštai (papildomi tyrimai, konsultacijos, vizitai) ir padidės nerimas, o antruoju – nebus diagnozuojama liga, nors yra ir simptomai ir pakitimai, nes tyrimas turėjo paklaidą. Paklaida gali siekti 20 ar net 40 procentų, todėl pasitikėti tyrimais aklai negalime. Tokių tyrimų pavyzdžiu gali būti vėžio markeriai. O kodėl gi tokius tyrimus daro, jei jie taip nuklysta į šoną? Pasikartosiu – nes tyrimai yra skirti padėti diagnozuoti ar gydyti, o ne diagnozuoti.
O dar yra tyrimai, kurie visada kažką rodo. Dažniausiai jie yra brangūs, sunkiau prieinami. Geriausias pavyzdys – magnetinio rezonanso tyrimas. Visi, kam suskausta nugarą ar galvą žino – reikia atlikti „magnetą“. Ir ten visada radiologai kažką aprašo: galvoje – nelygūs skilveliai, kraujagyslių vingiuotumas; nugaroje – įplėšos ir prolabacijos – lyg koks poetiškas kraštovaizdžio aprašymas. Bet, svarbiausia, dažnai nieko su tais landšafto pokyčiais daryti nereikia. Bet tą galite nuspręsti tik kartu su gydytoju.
O dar yra toks reiškinys kaip epidemiologija – visi tyrimai jau yra atlikti, apskaičiuoti ir dažnis, ir paplitimas, ir rizika, ir nuspręsta, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ryškiausias pavyzdys – mikrobiologiniai tyrimai (pasėliai) ir antibiotikų pasirinkimas. Nereikia kaskart imti pasėlio ir laukti kelias dienas rezultatų, kai jau žinoma, kas dažniausiai sukelia vieną ar kitą ligą ir kaip gydyti. Bet pasėlis reikalingas, kai nepavyksta pasiekti rezultato, jį galimą atlikti tik tam tikromis sąlygomis, dažnai – kryptingai ieškant konkretaus sukėlėjo. O apie tai vėl sprendžia gydytojas.
O dar yra mada ir reklama. Ir vėl pavyzdys – vitaminų tyrimai. Niekas tiksliai nežino, ką parodo tie tyrimai, kokį jie tūri ryšį su klinika, realiu medžiagų trūkumu ar pertekliumi, prognozę, bet visi žino, kad vitamino D tyrimą reikia pasidaryti. Dažniausiai, nes, kaip ir magnetinį rezonansą, pasidarė kaimynas ir jam to vitamino trūko. Ar žinote, kad žmogus, pradėjęs prieš 20 metų vitamino D „epidemiją“ šiai dienai iš to vitamino uždirbo virš 25 milijonų amerikietiškų pinigų ir šiandien bando įrodyti, kad dinozaurai išmirę nuo būtent vitamino D trūkumo.
Nuliūdinsiu. Arba paprovokuosiu. Joks stebuklingas tyrimas neišspręs mūsų sveikatos problemų, jei mes patys nieko nedarysime. Nereikia daryti vitamino D, jei jums jo neskyrė gydytojas. Vitaminą D reikia visiems vartoti nuo pirmos gyvenimo dienos. Kaip ir nereikia daryti magnetinio rezonanso, jei jums tiesiog skauda nugarą – reikia mesti svorį ir pradėti mankštintis. Kaip ir nereikia daryti kasmet cholesterolio, jei jūs nežadate nustoti valgyti, ar pradėti vartoti vaistų. Ir nutukusiems nereikia liūdėti neradus nieko blogo tyrimuose – nes tai reiškia, kad reikia tik mažiau valgyti ir daugiau judėti. Bet ir apsidžiaugti, kad vėžio žymenys normoje, nereikia – vis tiek reikia mesti rūkyti ir toliau atlikti profilaktiką.
Taip, teisingai perskaitėte – profilaktiką. Tai yra kasmet atlikti tuos tyrimus, dėl kurių jūs sutarėte su savo gydytoju. Ir ne tik kraujo ar šlapimo (jie dažniausiai parodo funkcijos sutrikimus), bet ir rentgeno ar echoskopiją (kurie parodo anatominius pokyčius), ir tik po pokalbio su gydytoju ir jūsų ar jūsų vaiko apžiūros (tada ir yra apsisprendžiama dėl tyrimų apimties). Ir būtinai gydytojo pasiteirauti, ar nereikėtų atlikti dar kokio tyrimo, nes valstybė turi tik jau minėtus, kartais netobulus trafaretus. Ir gal sutarsite, kad reikalingi yra ir vitamino D tyrimai (neišnešiotam vaikui, ilgai vaiką maitinant vien krūtimi), arba vėžio žymenys (jei yra šeiminė vėžio istorija).
Todėl noriu palinkėti neieškoti „pilniausio kraujo tyrimo“, o ateiti pas gydytoją, kuriuo pasitikite, pilnavertei konsultacijai. Ir, kad ji būtų pilnavertė, išsakyti visas savo baimes bei lūkesčius. Ir tik tada atlikti tyrimus. Tas tyrimas ir bus „pilniausias“.
O kolegoms noriu palinkėti ne tik klausinėti, bet ir įsiklausyti į pacientą. Ir padaryti tiek, kiek reikia pacientui, o ne kiek numato trafaretai. Ir svarbiausia – nedaryti tyrimų, kurių nežadame komentuoti, arba kurių nesuprantame. Idant nepakenktume.
Geros Jums sveikatos.
