Pernai Lietuvoje gimė per 1,5 tūkst. neišnešiotų vaikų, tačiau Lietuvoje ši tema – tam tikra prasme tabu. Šie vaikai dažnai nurašomi dar negimę, o moterys, kurioms gresia ši bėda, neretai pasikliauna medikų patarimu tokio kūdikio atsikratyti. Todėl į neišnešiotų naujagimių asociaciją „Neišnešiotukas“ susibūrusios mamos ryžosi atvirai pasakoti, ką tenka išgyveni pagimdžius net kilogramo nesveriantį kūdikį.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apie 3 savaites šeima nežinojo, ar dukra išgyvens

„Mano dukra gimė 26-tą savaitę ir svėrė 960 g. Tą dieną pas ginekologę atvykau planuotam kontroliniam apsilankymui, tačiau iškart buvau išsiųsta į ligoninę. Dukrelė gimė per dvi valandas. Tai buvo absoliutus šokas, o vėliau prasidėjo laukimas – per pirmąsias valandas buvo neaišku, ar ji išgyvens. Tarp mirties ir gyvybės kabėjome dar apie tris savaites. Būdavo ir pagerėjimų, ir pablogėjimų. Ji gulėjo inkubatoriuje, apraizgyta daugybe laidų, prijungta prie kvėpavimo aparato. Situacija buvo neadekvati tam, kaip mes įsivaizdavome vaiko gimimą. Iki tol žinojau, kad kūdikiai gimsta putlūs, gražūs ir glaudžiami prie krūtinės, o aš pirmą kartą dukrą prie savęs galėjau priglausti tik po trijų savaičių“, - pasakojo asociacijos prezidentė Asta Radzevičienė.

Po kelių savaičių, kai kūdikis nesvėrė nė 900 g, buvo atlikta kraujagyslės, kuri pati neužsivėrė, operacija. Kadangi prie kraujagyslės reikėjo prieiti iš šono, teko laužyti šonkaulius. Per tris pirmuosius mėnesiui mergaitei iš viso teko patirti tris operacijas. Paskutinė buvo pati lengviausia – kirkšnies išvaržos.

Asta su dukrele krikštynų dieną, mergaitei - metukai
Asta su dukrele krikštynų dieną, mergaitei - metukai
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Aplinkiniai nežinojo, kaip su mumis elgtis – sveikinti ar apsiverkti, jiems buvo įdomu, kaip mums sekasi, bet nedrįso klausti. Todėl bendravimui su artimaisiais sugalvojome elektroninio dienoraščio formą. Mes patys kasdien kažką parašydavome, įdėdavome nuotraukų, filmavome gražiausias mūsų gyvenimo akimirkas. Mano emocijos per tuos tris mėnesius, praleistus ligoninėje, svyruodavo nuo didžiulio džiaugsmo iki gilaus liūdesio. Kasdien laukdavau kūdikio svėrimo, vildavausi, kad jis priaugs 10 ar bent 5 gramus. Jei nepriaugdavo – nuotaika iškart krisdavo, bet negalėjau parodyti savo emocijų, nes kūdikis viską jaučia“, - prisiminė moteris.

Neišnešiotiems kūdikiams gresia daugybė pavojingų ligų: pirmiausiai apakimas, nes gali būti atšokusi tinklainė, širdies ir stuburo ydos, raidos sutrikimai, celebrinis paralyžius ir pan. Taigi kiekvienai mamai tenka išgyventi akistatą su šiomis baimėmis. Šiuo metu Astos dukrai ketveri, ji jau turi jaunesnę sesę. Regis, moteris galėtų atsikvėpti ir pamiršti šį skaudų gyvenimo etapą, tačiau ji nusprendė padėti kitoms mamos, atsidūrusioms panašioje situacijoje dabar.

„Dar gulėdama ligoninėje domėjausi, ar yra psichologinė pagalba tokioms mamos. Bet pastebėjau, kad pačios mamos nelabai linkusios prisileisti psichologą, kuris nėra išgyvenęs panašios situacijos. Psichologas negali suteikti tokio palaikymo, kaip kita mama. Visgi man prireikė ketverių metų, kol išsigydžiau žaizdas ir galėjau grįžti prie praeities. Pradėjome organizuoti tėvų paramos grupes – einame į ligonines, rodome mamoms vaikų nuotraukas, pasakojame savo istorijas, kad jos į palatą grįžtu jau su visai kitomis mintimis, kad patikėtų, jog vaikas gali išaugti normalus, kaip visi kiti.

Žinoma, šie vaikai jautrūs tiek emociškai, tiek fiziškai. Kadangi dažnai jie gimsta su neišsivysčiusiais plaučiais, juos dažnai kamuoja viršutinių kvėpavimo takų ligos. Tenka daug atidžiau sekti jų sveikatą. Po dukters gimimo pasikeitė ir visų mūsų požiūris į sveikatą – tam teikiame daugiau dėmesio. Iš pradžių norisi vaiką nuo visko saugoti, bet kai jis pradeda eiti į darželį, supranti, kad nuo visko neapsaugosi. Žinoma, kai išgirsti darželyje, kad kažkas kosti, iškart į tai atkreipi didesnį dėmesį“, - pasakojo pašnekovė.

Jos manymu, visuomenėje egzistuoja nuostata, kad neišnešioti vaikai šiek tiek atsilikę, todėl tėvai vengia informuoti apie šį faktą auklėtojus ar mokytojus, nors pastarieji tikrai turėtų tai žinoti, kad atkreiptų į juos didesnį dėmesį. „Nėščios moterys taip pat nemokomos, kaip elgtis, jei nutiktų tokia bėda, todėl jos būna visiškai nepasiruošusios psichologiškai. O juk pasaulinės tendencijos rodo, kad priešlaikinių gimdymų daugėja. Mes irgi nebuvo pasiruošę, nes žinojome, kad kūdikis nešiojamas 40 savaičių“, - svarstė pašnekovė.

Laukdama gimdymo jau kūrė vizijas, kaip laidos kūdikį

Kita panašaus likimo mama apie savo išgyvenimus, kuriuos jai teko patirti gimus dukrai, kalba dar su ašaromis akyse. Jos dukrelė tik neseniai atšventė pirmąjį gimtadienį.

Lina Benetienė
Lina Benetienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Kadangi esu iš mažo miestelio, man viskas prasidėjo nuo to, kad mane prižiūrinti ginekologė pranešė, jog mano situacija beviltiška – esą kur bevažiuočiau, kūdikio neišsaugosiu, o ir kam reikalingi tokie vaikai... Mat galima tikėtis visokiausių komplikacijų. Tačiau kai ji pasvarstė, kad yra vietų, kur bando auginti neišnešiotus kūdikius, paprašiau siuntimo į Kauno klinikas. Kaune mane ramino, nes atvykau visa apsiašarojusi, tačiau iškart pasakė, kad tikrai nėra gerai, išaiškino, kad iki 26 savaičių gimę vaikai turi daugiau problemų, dažniau serga sunkiomis ligomis, ir perklausė, ar aš tikrai noriu bandyti šį vaiką išsaugoti. Kai atsakiau teigiamai, mane paguldė.

Teoriškai dukra gimė 25 savaičių, bet gydytojai sakė, kad pagal išsivystymą yra vos 23 ar 24 savaičių. Svėrė vos 600 g. Prieš gimdymą dvi savaites praleidau ligoninėje lovos režimu. Man buvo leidžiami vaistai kūdikio plaučių brandinimui, tačiau jie nespėjo suveikti. Tos savaitės man buvo vienos sunkiausių. Kaip ir daugelis mamų, aš neturėjau jokios informacijos, maniau, kad aš viena tokia, kad kitoms taip nenutinka, todėl save ruošiau blogiausiam scenarijui. Atvirai sakant, maniau, kad vaikas negyvens. Mintyse jau net piešiau vaizdą, kaip jį palaidosime, kokį karstelį pirksime. Nežinojau, kad Lietuvoje taip pažengusi medicina šioje srityje, kaip to vis dar nežino didelė dalis moterų“, - pasakojo Lina Benetienė.

Mama įsitikinusi: neturime teisės atimti iš jų galimybės pamėginti gyventi

Kai dukra gimė, moteris, paruošusi save, kad vaikas vargiai išgyvens, dar kurį laiką bandė neprisirišti.

„Tikrąjį vaizdą pamačiau praėjus 2 valandoms po gimdymo, kai vyras mane nuvežė pas dukrą. Tai buvo vienas skaudžiausių momentų gyvenime – man buvo totalus šokas. Aš verkiau, uždavinėjau klausimus Dievui ir nebuvau tikra, kad sugebėsiu pakelti tą naštą, kurią jis man uždėjo, tačiau galiausiai suvokiau, kad sunkiausia šioje situacijoje ne man, o jai. Aš esu tik antrame plane. Pirmą mėnesį dukra buvo maitinama kas 2 valandas. Aš traukiau kiekvieną savo pieno lašą ir nešiau. Pirma mano porcija buvo 0,3 g. Vėliau užteko jį trauktis kas tris valandas. Kartą teko matyti, kaip jai ėmė kraują. Visame jos kūnelyje buvo vos 70 ml kraujo, tad švirkštu, kuris buvo vos ne didesnis už vaiką, reikėjo paimti kuo mažiau. Atrodė baisiai.

Po truputį susigyvenau su mintimi, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Žinoma, pagalvodavau, kad jei bus blogai, geriau, kad viskas baigtųsi greičiau ir dukrelė kuo mažiau kankintųsi. Tačiau po 2 mėnesių gydytoja pasakė: „Ji parodė, kad nori gyventi. Dabar klausimas – kokį gyvenimą gyvens, kokia bus to gyvenimo kokybė“, - prisiminė pašnekovė.

Mergytės kabinimasis į gyvenimą nebuvo paprastas. Po kraujagyslės užspaudimo operacijos žaizda supūliavo, o tai nutinka retai. Gan ilgai ji kvėpavo tik aparato pagalba. Nors po poros savaičių ji pati vamzdelį išsirovė ir pradėjo kvėpuoti padedama tik pagalbinės priemonės, netrukus įsimetė infekcija ir vėl reikėjo prijungti aparatą. Iš viso reanimacijoje kūdikis praleido tris mėnesius, o namo grįžo dar po mėnesio, prieš tai vėl apsilankęs reanimacijoje ir prasirgęs plaučių uždegimu.

„Kai tik grįžome, pradėjome kineziterapijos procedūras – masažus, mankštas, nes gydytojai man pasakė – viskas priklausys nuo to, kiek su ja dirbsime. Dabar mergaitė jau atsistoja įsikibusi, kažką šneka burbuliuodama ir labai daug šypsosi. Ji prasirgo keletu viršutinių kvėpavimo takų ligų, tačiau tai labai neišgąsdino – ji jau ne pirmas mano vaikas, tad buvau su jomis susidūrusi. Aišku, išlieka visokios galimybės, dar nežinome, kaip jai seksis bendrauti su bendraamžiais, bet dabar jau tikimės geriausio.

Žinodama, kad tokių vaikų yra ne tiek mažai, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Egzistuoja daugybė moterų, kurios šventai tiki medikais ir pasinaudoja jų patarimu nutraukti nėštumą. Tačiau juk gyvename ne miške ir esame ne žvėrys. Taip, šie vaikai gali turėti daugiau sveikatos problemų, bet jie visi unikalūs. Mes neturime teisės atimti iš jų galimybės pamėginti gyventi. Ne mums ir ne medikams spręsti, ar jie turi teisę kovoti. O ir patys gydytojai sako, kad daug kas priklauso nuo pačių vaikų. Būna, kad daroma viskas, kas įmanoma, tačiau kūdikis neišgyvena. O prie kito kabinasi viskas iš eilės, bet jis nori išlikti“, - svarstė pašnekovė.

Iš tūkstančio naujagimių šeši Lietuvoje gimsta neišnešioti

Higienos centro duomenimis, Lietuvoje iš tūkstančio gimstančių naujagimių šeši yra neišnešioti. Neišnešiotu laikomas naujagimis, kuris gimė anksčiau nei 37 nėštumo savaitę. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti.

Tuo tarpu pasaulyje kasmet gimsta apie 13 mln. neišnešiotų naujagimių, tai yra, kas dešimtas pasaulyje gimstantis naujagimis yra neišnešiotas. Europoje kasmet gimsta apie 5-6 proc. neišnešiotų naujagimių, o JAV – apie 12 proc.

Kuo mažesnio svorio gimsta naujagimis, tuo intensyvesnės ir didesnės pagalbos jam reikia. Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių.

Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o didesnių, sveriančių daugiau nei kilogramą (1000-1499 g), – nuo 48 proc. iki 94 proc.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Baltųjų pėdkelnių“ legenda: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas (13)

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios...

Sodo bendrijos gyventojams neramios dienos: laukia iškeldinimas iš namų (5)

Sodų bendrija „Baltasis gandras“ jau daugybę metų kovoja už dar sovietmečiu gautus sklypus,...

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (45)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (66)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves (120)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (166)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (75)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Vis dar turi parako: S. Krupeckaitei – Europos čempionato sidabras (10)

Lietuvė Simona Krupeckaitė Berlyne (Vokietija) vykstančio Europos dviračių treko čempionato...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (77)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (20)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...