Prasidėjus sveiko maisto judėjimui, visi primygtinai kartojo, jog tradicinis žemės ūkis – norma, nuo kurios nukrypta tobulėjant technologijoms, imta kurti vis naujus maisto perdirbimo būdus. Daugmaž tokio įsitikinimo laikosi Jungtinės Karalystės princas Charlesas. Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, kuria ir mini knygos „The Story of the Human Body: Evolution, Health and Disease“ (Žmogaus kūno istorija: evoliucija, sveikata ir ligos) autorius Danielis Liebermanas, žemės ūkis iš esmės yra nenatūralus procesas. Ekstremaliausia evoliucinio argumento išraiška – vadinamoji paleo mityba ir gyvenimo būdas. Tai bandymas vėl gyventi taip, kaip žmonės gyvenimo prieš 10 tūkst. metų, kai apie žemės ūkį dar nieko nežinojo. Kitaip tariant, bandoma gyventi pagal „evoliucijos sumanymą“.
Savo knygoje D. Liebermanas nuo tokių kartais naivokų supaprastinimų susilaiko. Evoliucija, kaip pabrėžia pats autorius, neturi jokių užmanymų ir tikslų. Kitimas vyksta dėl daugybės viena su kita konkuruojančių tendencijų, o rezultatas – niekad nesibaigiantis darbas, neturintis jokių konkrečių tikslų ar terminų. Tokie garsūs žmonės kaip natūralistas Davidas Attenborough ir genetikas Steve Jonesas yra ne kartą minėję, jog žmogaus evoliucija jau baigėsi. Pats D. Liebermanas tvirtina, jog taip būti paprasčiausiai negali: žmonės ir toliau demonstruoja paveldėjimo variantų įvairovę, reprodukcinių procesų rezultatai nuolat keičiasi, tad teigti, jog evoliucija sustojo – neteisinga. Autorius apgailestauja, jog didžiąją dalį laiko kaip žmogaus evoliucijos biologijos profesorius mokė kitus, jog žmogaus biologija nuo ledynmečio laikų praktiškai nepakito.
Klausimas skamba taip: jeigu žmogaus evoliucija ir toliau vyksta, kokie veiksniai šiandien jai daro didžiausią įtaką (lyginant su tolima praeitimi)? Genomo tyrimai atskleidė: daugiau nei 100 genų liudija, jog nuo tada, kai prieš 10 tūkst. metų žmonės pradėjo ūkininkauti, fiksuojama daug teigiamų selekcinių pokyčių. Geriausias pavyzdys – laktozės toleravimą organizme lemiantis genas, kuris itin populiarus Europos šiaurinėse dalyje, kur žmonės nuo senų laikų verčiasi gyvulininkyste. Dauguma genų pokyčių susiję ir su infekcinėmis ligomis, lydėjusiomis vis didesnes žmonių bendruomenes, užsiiminėjusias gyvulininkyste.
D. Liebermanas puikiai paaiškina, kodėl, kalbant apie tokius sudėtingus tvarinius kaip žmonės, supaprastinti teiginiai ir formuluotės netinka. Nesame sukurti konkrečiam dalykui, viskas daug sudėtingiau – žmogaus gali prisitaikyti prie daug ko. Tamsi oda apsaugo nuo ultravioletinių spindulių ekvatoriaus regionuose, tačiau, einant į šiaurę, žmonių oda šviesėja, nes saulės intensyvumas silpsta. Taip yra ne šiaip sau – silpnesnė saulė didesnės pigmentacijos odai paprasčiausiai pagamintų nepakankamą kiekį vitamino D.
D. Liebermano skleidžiama žinia skelbia, jog šiuolaikinio gyvenimo būdo padariniai – mūsų galimybių ir prisitaikymo neatitikimai, stresas, kurį patirti verčiame savo organizmą, gyvendami taip skirtingai nuo mūsų protėvių: pavyzdžiui, visą dieną sėdime prie kompiuterio, nesveikai maitinamės.
Evoliucinis požiūris neretai priverčia iš nuostabos net aiktelėti. Pavyzdžiui, šviežios vaisių sultys – toks pat nesveikas maistas kaip ir kola. Abu šie gėrimai – tikra cukraus bomba, todėl žymiai sveikiau valgyti pačius vaisius ir taip gauti papildomos ląstelienos. Kramtomoji guma vaikystėje – sveikas pasirinkimas (aišku, jeigu guma becukrė). Toks kramtymas – puiki treniruotė dantims ir žandikauliams prieš jų laukiančius šiuolaikinės mitybos iššūkius. Nors D. Liebermanas ir neagituoja grįžti prie paleo gyvenimo būdo ir mitybos, jis mano, jog iš medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdo tikrai turime, ko pasimokyti. Pavyzdžiui, knygos autorius – užkietėjęs bėgiojimo basomis entuziastas.
Knygoje perteikiama žinia tikrai aiški, nors ir ne visada tinkamai formuluojama. Kalbėdamas apie XXI amžiaus žmonijos prakeiksmą – antsvorį – jis neatsispiria pagundai ir leidžiasi į šiandieninei įvairiausio pobūdžio rašytinei kalbai būdingą pilstymą iš tuščio į kiaurą. Tačiau, turint mintyje, jog pastaruoju metu žmonės vis intensyviau ieško būdų, kaip gyventi sveikiau, „The Story of Human Body“ – gana patikimas vadovėlis apie problemą, su kuria, prieš ją išsprendžiant, teks dar nemenkai pasigalynėti.
