Pirmajame šimtmetyje romėnas Petronijus, garsiojo „Satyrikono“ autorius, svarstė, kada žmonės imasi pertvarkų. Jis rašė: „Laikui bėgant supratau, kad, susidūrę su nauja padėtimi, mes esame linkę griebtis reformų. Ši tendencija gali lengvai sudaryti iliuziją, kad daroma pažanga, nors iš tiesų sukeliame chaosą, neveiksmingumą ir demoralizaciją.“

Dvejonės kyla, kai neaišku, kokiomis vertybėmis reformos yra grindžiamos.

Turbūt ir šiandien sunkiai rastume Lietuvoje žmogų, kuris sveikatos sistemos pertvarkoms neturėtų jokių priekaištų. Nors specialistai pabėžia, kad jos vyksta nuolat, bet dėl „nuolatinio proceso“ susidaro įspūdis, kad iš esmės nieko nevyksta arba, pasirinkus netinkamas priemones, nueinama lengviausiais keliais.

Kad ir kaip vertintume, aišku viena – didžiausia atsakomybė už savo sveikatą ir jos profilaktiką tenka mums patiems. Kuo ilgiau išliksime sveiki, tuo mažiau lėšų reikės sveikatos priežiūrai. Kito kelio nemato nė kalbinti sveikatos specialistai.

Rezervai – už sveikatos sistemos ribų

Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros profesorė Danguolė Jankauskienė, paklausta, kodėl sveikatos apsaugos sistemos reforma yra nuolat vykdoma, aiškino, kad pagrindinis sveikatos reformos tikslas turėtų būti ne vien sutaupyti ir pagerinti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos efektyvumą, bet pirmiausia pagerinti žmonių sveikatą.

„Kad ir kaip vadintume pokyčius: reforma, sveikatos sistemos plėtra, tobulinimu, pokyčiais, naujomis strategijomis, tai vyksta nuolat. Deja, kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad didieji žmonių sveikatos rezervai yra už sveikatos sistemos ribų. Sveikatos reforma persikelia toliau nei medicina ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla. Ji negali niekada sustoti. Turime keisti savo gyvenseną ir gyvenimo būdą, tvarkyti socialinę ir psichologinę bei fizinę aplinką, kovoti su stresu ir žalojančiu elgesiu", - teigė D. Jankauskienė.

Paprašyta įvertinti sveikatos paslaugų kokybę, profesorė pabrėžė, kad ją Lietuvos gyventojai vertina neblogai, ypač kalbant apie kai kurias sveikatos paslaugų sritis.

„Pagal apklausas gyventojai teigiamai vertina šeimos gydytojų veiklą, greitąją medicinos pagalbą, ambulatorinę ir stacionarinę slaugą, dienos chirurgiją, stacionarines paslaugas ligoninėse. Kitaip ir būti negali, nes esame Europos Sąjungos dalis, o medicinos profesija yra ES reguliuojama profesija ir turi atitikti svarbiausius ES reikalavimus. Be to, gerėja ir sveikatos priežiūros pacientų kokybės vertinimo rezultatai.

Gydytojų veiklą gyventojai vertina dar geriau, tačiau kritiškiau kalba apie visą sveikatos sistemą. Tačiau sociologams tai suprantama, nes sistema kiekvienam žmogui reiškia skirtingus, abstrakčius ir gana nesuprantamus dalykus. Vieniems tai – Sveikatos apsaugos ministerijos darbas, kitiems – sveikatos draudimo sistema, dar kitiems – sveikatos finansavimas ir nemokamos paslaugos ar sveikatos priežiūros įstaigų veikla, - sakė mokslininkė.

Lietuvoje vyrauja prastos nuotaikos

Paradoksalu, kad Lietuvos gyventojai gana gausiai naudoja sveikatos priežiūros paslaugas. Per metus jie kreipiasi į sveikatos sistemos įstaigas per 20 mln. kartų. Taip pabrėžė D. Jankauskienė, kartu pasidžiaugdama, kad išgydoma vis daugiau ligų.

„Vadinasi, sistema gali daugeliui padėti. Žmonės gana gerai vertina medicinos paslaugų kokybę. Bet iš kur kyla mūsų nepasitikėjimas? Ko gera, atsakymo reikėtų ieškoti kitur. Tai būtų susiję su augančiais gyventojų sveikatos paslaugų poreikiais, nes mūsų populiacija sensta, taip pat sveikatos paslaugų prieinamumu ir paslaugų vadyba. Lietuvos gyventojų sveikata yra gana prasta, daug sergančiųjų lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Šalia to vyrauja visapusiškas negatyvizmas ir depresiškos nuotaikos. Stresas ir alkoholis – didžiausia Lietuvos gyventojų bėda. Tai irgi didina sveikatos priežiūros poreikius ir reikalauja lėšų.

Apskritai dažniausios ligos Lietuvoje – širdies kraujagyslių, ypač vyresniame amžiuje, onkologinės ligos, traumos, apsinuodijimai. Lietuva išsiskiria tuo, kad turime labai daug prarastų gyvenimo metų. Žmonės miršta daug anksčiau, nei turėtų mirti, ypač nuo traumų ir apsinuodijimų. Ir ne todėl, kad sveikatos sistema dirba blogai, o todėl, kad patys žmonės elgiasi destruktyviai. Prarandame jaunus žmones, ypač vyrus kaimuose. Dėl to Lietuvoje yra tokia trumpa vidutinė gyvenimo trukmė, kuria anksčiau pirmavome Baltijos regione. Svarbiausia priežastis – alkoholis. Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi (tai labiausiai susiję su nedarbu). Transporto įvykiuose žūsta be reikalo apie keturis šimtus žmonių, tiek pat žūsta sušalę", - sakė D. Jankauskienė.

Profesorės manymu, būtų naivu tikėtis, kad pokyčius, ypač mažinant sveikatos priežiūros įstaigų skaičių, gyventojai įvertins teigiamai, ypač netolimoje ateityje – „pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje nėra didelis. Gydytojai labiau nepatenkinti sveikatos reforma nei pacientai.

Beje, kaip rodo tyrimai, gydytojai ir nulemia pacientų nuomonę. „Vilmorus“ duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį gyventojų pasitikėjimas sveikatos apsauga mažėja. Prieš dešimtmetį, kai dar nebuvo struktūrinių pertvarkų, pasitikėjimas siekė 60 proc., o dabar jis sumažėjo vos ne perpus. Šiuo metu kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų pasitiki, o kitas trečdalis nepasitiki sveikatos apsauga“.

Turime keisti gyvenseną

D. Jankauskienės teigimu, vienas iš sveikatos reformos tikslų buvo pasiekti, kad gyventojai patys rūpintųsi savo sveikata ir už ją atsakytų. Vis dėlto lietuviai didžiausią atsakomybę už savo sveikatą vis dar yra linkę patikėti gydymo įstaigoms.

Ne tik gydymo įstaigoms, bet netgi Sveikatos apsaugos ministerijai norima perkelti per didelę dalį atsakomybės – „o juk žmonės serga ir miršta visai ne todėl, kad gydytojai juos blogai gydo ar sveikatos sistema jiems nepadeda. Tačiau vilties teikia tai, kad jau daugiau nei pusė gyventojų yra linkę suprasti, kad jie patys turi rūpintis savo sveikata. Tai turi tapti sudėtine jų kultūros dalimi. Turime visi privalomai puoselėti ir diegti šią sveikos gyvensenos ir atsakingo elgesio kultūrą“.

Pašnekovės žodžiais, pokyčiai savaime sukelia neigiamą reakciją, todėl labai svarbu įvertinti klausimo, į kurį atsakinėja gyventojai, formuluotę. Be to, dažnai sveikatos priežiūros paslaugų kokybė yra painiojama su sveikatos paslaugų prieinamumu.

„Paslaugų vadybos klausimai ir jos inovacijos bei pokyčiai yra labai svarbus ateities klausimas. Teritorinį paslaugų prieinamumą, vertinamą pagal atstumą ir sveikatos priežiūros įstaigų pasiekiamumą įvairiais būdais, ir ekonominį prieinamumą, kiek ir kaip gali žmogus sau leisti kreiptis pagal finansines galimybes, gyventojai vertina gana gerai. Bet organizacinį prieinamumą – kiek reikia laukti priėmimo pas gydytoją, kaip greitai ir veiksmingai nustatoma diagnozė ir žmogus gauna gydymą, kaip bendraujama su klientu – žmonės linkę teisingai kritikuoti.

Lietuvoje, palyginti su ES, turime per daug ligoninėse besigydančių ir per mažai pirminėje sveikatos priežiūros grandyje besigydančių pacientų, pakankamai gydytojų, bet per mažai slaugos darbuotojų. Tai ateityje smarkiai atsilieps sveikatos priežiūros kokybei ir veiksmingumui", - sako profesorė.

Pacientai nežino savo teisių

Vienas iš sveikatos politikos sistemos principų – laisvas pasirinkimas. Paprašyta pakomentuoti ir paaiškinti, ar tai reiškia, kad žmogus, kaip pacientas, visais atvejais gali ieškoti tik, pavyzdžiui, gydytojo profesoriaus paslaugų, D. Jankauskienė aiškino: „Laisvą paciento pasirinkimo principą taiko ne visos šalys. Jis brangiai kainuoja ir gana sunku jį užtikrinti. Lietuva taiko šį principą pagal tam tikras įstatymų ribas. Mes turime teisę rinktis gydytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau pagal nustatytą tvarką. Turime teisę gauti antrą gydytojo nuomonę sveikatos priežiūros įstaigoje, bet labai mažai kas ja pasinaudoja. Jei pasinaudotų, nereikėtų gydytis tik pas profesorių, kuris irgi negali būti visų sričių specialistas.

Lietuvoje dauguma gydytojų yra gana geri, turime gerą specialistų rengimo sistemą. Bėda ta, kad gydytojams ir pacientams trūksta tarpusavio bendravimo profesionalių įgūdžių. Pacientai apklausose dėl paslaugų kokybės vertinimo labiausiai skundžiasi ne medicinos technologijomis ir brangiais tyrimais, o paprasčiausiu mediko bendravimu: gydytojo sugebėjimu nuraminti ir paguosti, skirti jam daugiau dėmesio. O mūsų pacientams trūksta sveikatos žinių. Į medikus jie kreipiasi nepasiruošę, nežino, ko paklausti ir ką dar reikia išsiaiškinti.“

Didžiausias sistemos skaudulys – slauga

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto plėtros koordinatorė Natalja Istomina pabrėžė, kad medicina ir slauga turi būti ne tik paslaugos, bet ir menas.

„Skaudu, kad mūsų valstybėje vyrauja vartotojiškas požiūris. Slaugos, kaip paslaugų sistemos, pamatai tik pradėti kurti. Tai – sritis, gaunanti mažiausiai investicijų. Slaugytojų algos, nors ir didėjo, bet labai menkai. Jei siekiame, kad mūsų žmonių gyvenimo trukmė ilgėtų, turime teikti kokybiškas slaugos paslaugas. Tai – vienas iš kriterijų. 80 procentų paciento sėkmės priklauso nuo kokybiško slaugytojo darbo. Jeigu no­rime, kad mūsų sveikatos priežiūra būtų kokybiška ir veiksminga, pirmiausia turime galvoti apie slaugytojų darbą. Vienas gydytojas nieko nepadarys", - pasakojo N. Istomina.

Specialistės manymu, jei slaugytojams suteiktume daugiau teisių, nemažai sutaupytume – „Amerikoje atlikto mokslinio tyrimo duomenys rodo: jei vienas slaugytojas slaugo ne daugiau kaip tris pacientus, paslaugų veiksmingumas padidėja iki 50 proc., o mirtingumas sumažėja 30 proc. Pagrindinis gydytojo darbas – nustatyti diagnozę ir skirti gydymą. Visa kita – skirti ar prirašyti vaistų (pavyzdžiui, nuo kraujospūdžio), prižiūrėti ligonį – yra slaugytojų darbas.

Slaugytojas gali savarankiškai įvertinti situaciją, tada nereikia gydytojų konsultacijos. Pastaraisiais metais Lietuvoje slaugytojų sumažėjo nuo 30 tūkst. iki 24 tūkst. Jų darbo krūviai neaiškiai nustatyti. Vienas slaugytojas prižiūri apie 60 pacientų. Tyrimo duomenimis, Klaipėdos krašte minimali kvalifikuoto slaugytojo, turinčio aukštąjį išsilavinimą, alga – 900 Lt.

Bet bendros slaugytojo algos formulės nėra. Taip pat nėra darbo krūvio sistemos. Tam tikri normatyvai yra, bet vieni slaugytojai slaugo mažiau, kiti – daugiau pacientų. Skandinavijos šalyse yra daugiau slaugytojų negu gydytojų, o Lietuvoje – atvirkščiai (Suomijoje – du gydytojai ir aštuoni slaugytojai, Lietuvoje – penki šeši gydytojai ir vos keli slaugytojai).“

N. Istomina papasakojo, kad slaugytojo specialybė Lietuvoje nėra prestižinė, nors jos mokytis į Klaipėdą atvažiuoja net studentų iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Didžiausia bėda, jos manymu, kad Klaipėdos universiteto studentai važiuoja atlikti praktikos į Vokietiją, Angliją ir... ten pasilieka:

„Toks yra mūsų netoliaregiškos politikos rezultatas. Slaugytojų mums kaip ir nereikia. Toks mūsų valstybės požiūris. Apskritai dauguma mūsų studentų nuprendžia nedirbti slaugytojais – tik 30 proc. studentų ieško darbo pagal specialybę arba išvažiuoja dirbti kitur. Ypač mūsų studentus vilioja Skandinavijos šalys.“

F.Taunytė: jokių struktūrinių pertvarkų nematau

Filomena Taunytė
„Manau, kad padėtis tik blogėja. Pabandykite, neturėdami jokių pažinčių, užsiregistruoti pas gydytoją specialistą. Turėsite eiti kryžiaus kelius. Norėdamas pasikonsultuoti pas okulistą, pirmiausia turi nueiti pas šeimos gydytoją. Pagaliau kai patenki pas okulistą, pasirodo, kad ten tuščia, o priėmimo laukei dvi savaites. Man, kaip vyresnio amžiaus žmogui, tai – kančia.

Man nepatinka, kad sveikatos apsaugos sistemai vadovauja ne specialistas. Tada vienas ministras priperka vakcinos nuo gripo, kitas – nereikalingų lovų ar nenaudojamų termometrų. Arba kur tai matyta, kai žmogus seselėms arba gydytojams kiša į kišenę pinigus? Kodėl negalime to padaryti oficialiai, per buhalteriją? Tada žmogus per buhalteriją galėtų skirti dešimt litų vienai seselei, dešimt – kitai. Bet niekam nerūpi, kaip dirba Sveikatos apsaugos ministerija.

Be to, visiškai neturime nepriklausomų sveikatos valandėlių žiniasklaidoje. Dabar „sveikatos“ valandėles finansuoja savo pelnais suinteresuoti farmacininkai. Kodėl Lietuvoje niekas nekalba apie tai, kiek žmonių miršta nuo vaistų? Juk tai – pasauliniai duomenys. Arba kodėl manome, kad geriausias gydytojas yra tas, kuris neguldo į ligoninę ir nesiunčia konsultacijų?