Ne paslaptis, kad nuo šio sindromo kenčiantys žmonės dažnai skundžiasi miego sutrikimais. Oksfordo universiteto mokslininkai, vadovaujami Russello Fosterio, teigia, kad sutrikus paros ritmui, tam tikra genetinė mutacija sukelia simptomus, panašius į šizofreniją.
Tai buvo įrodyta eksperimentu su pelėmis, kurios turėjo geno SNAP25 defektą. Šis genas jau anksčiau buvo siejamas su žmogaus šizofrenija.
Kai pelės 12 valandų iš eilės buvo laikomos apšviestoje patalpoje, o po to 12 valandų praleisdavo tamsoje, jos tapo aktyvios tuo metu, kai paprastai turėdavo miegoti. Tai reiškia, kad jų paros ritmas išsiderino. Šį ritmą daugiausia kontroliuoja smegenų dalis, vadinama suprachiazmatiniu branduoliu (SCN), kuris surenka informaciją apie šviesą iš akių ir perduoda ją likusiam organizmui.
Paaiškėjo, kad geno defektą turėjusių pelių organizmuose geno ekspresijos ritmai suprachiazmatiniam branduolyje atitiko normas, tačiau buvo pastebėti pakitimai gaminant kelis baltymus, kurie palaiko ryšį tarp šio branduolio ir likusio organizmo. Šie signalai padeda užtikrinti, kad periferinis laikrodis atitiktų „centrinį laikrodį“.
Nors mokslininkams nepavyko įrodyti, kad panašūs sutrikimai tiesiogiai skatina šizofrenijos vystymąsi, R.Fosteris mano, kad sutrikdytas miego režimas didina riziką susirgti psichinėmis ligomis.
