Šiuos vaikus kartais net iš mirties gniaužtų gelbstintis Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas – vienas pirmųjų, drįsusių prabilti smurto prieš vaikus tema.
Nors medikas dažnai jaučiasi kovojantis su vėjo malūnais, tačiau viliasi, kad ateityje pavyks išauginti kartas, suprasiančias, kad bet koks smurtas, net ir daugumai įprasta beržinė košė, yra blogis, neretai pasibaigiantis tikromis tragedijomis.
„Ta tokia žiauri neteisybė, kai aiškiai matome sužalotus vaikus, juos išgydome, jie grįžta atgal į savo šeimas, ir valstybė dar moka negalią už savo pačių tėvų sužalotus vaikus... Tai yra toks paradoksas, kurio kiekvienas normalus žmogus nepakęstų. Leidau sau apie tai kalbėti vis garsiau ir garsiau, parodyti kai kurias nuotraukas, nes tie, kurie girdėdavo kalbas, netikėdavo, kad taip gali būti.
Žmonės neįsivaizduoja, kokie kartais esame žiaurūs. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kuris buvo vakarą atvažiavęs pasižiūrėti Matuko prieš pat jo mirtį, netikėjo, kad taip gali būti“, – pasakoja kone kasdien su mažamečiais, tapusiais smurto artimoje aplinkoje aukomis, susiduriantis profesorius.
Anot jo, smurtas prieš mažamečius, deja, nėra retenybė visame pasaulyje, bet mūsų šalyje buvo ir iš dalies tebėra sistema, kai, mediko žodžiais, niekur toliau nenueinama – smurtautojai nenubaudžiami, vaiko teisės teisina tėvus, o mažas vaikas neturi, kaip apsiginti.
„Jis neturi advokato, kas stos į jo pusę? Todėl mes, vaikų gydytojai, – tie žmonės, kurie teikia jiems pagalbą, turime atstovauti jiems. Mes privalome, tai yra mūsų pareiga juos ginti. Taip ir gimė noras parodyti – žmonės, karalius nuogas. Ką mes darome?“, – kalba R. Kėvalas.
Gydytojas pripažįsta, kad stereotipas yra toks: galvojame, kad tokias drastiškas auklėjimo priemones naudoja tik socialinės rizikos šeimų tėvai. Deja, ir išsilavinę, universitetus baigę žmonės, anot mediko, kelia ranką prieš savo vaikus.
