Apie vaistus nuo koronaviruso laidoje „Delfi tema“ pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės infekcinių ligų klinikos vadovė, profesorė Auksė Mickienė ir Kauno klinikų gydytoja klinikinė farmakologė Simona Stankevičiūtė.
Greičiausiai įvertinimo turėtų sulaukti „Merck“ ir „Pfizer“
Pasak S. Stankevičiūtės, nuo pat pirmos dienos, kai atsirado pacientai, sergantys šia liga, atsirado ir bandymai, tyrimai pritaikyti jau tuo metu prieinamus vaistus. Skaičiuojama, kad šiuo metu skirtingų molekulių, skirtų gydyti COVID-19 ligai, yra virš 70, o pavienių tyrimų netgi tūkstančiai. Kuriami vaistai yra įvairūs, vieni – priešvirusiniai, skirti naudoti pačioje ligos pradžioje, kad sustabdytų viruso dauginimasį ir taip padėtų išvengti sunkios ligos. Kiti skirti suvaldyti audringą imuninį atsaką į virusą, dar kiti – suvaldyti kitas komplikacijas.
Vaistų yra įvairiomis formomis, ir geriamų, ir leidžiamų po oda, ir į veną.
„Kai kuriamas vaistas, yra veiklioji medžiaga, ji pradiniuose etapuose išbandoma. Tada gali paaiškėti, kad geriamas vaistas pasiekia nepakankamą koncentraciją, dėl to reikia pakeisti aktyviąją medžiagą į tą, kuri būtų leidžiama po oda ar į veną. Taip pat priklauso ir nuo to, kur preparatai bus naudojami“, – sakė S. Stankevčiūtė.
Pasak pašnekovės, „Merck“ ir „Pfizer“ vaistai, apie kuriuos pastarąsias savaites girdime daugiausiai, tikriausiai ir bus tie, kurie greičiausiai sulauks Europos vaistų agentūros (EVA) įvertinimo.
„EVA kalbasi tiek su „Merck“, tiek su „Pfizer“ kompanija ir kažkada pasisakys – ar toliau tęs peržiūrą, ar pereis prie įprastos procedūros“, – laidoje pasakojo gydytoja.
Šiuo metu klinikiniuose tyrimuose, tiriant minėtus du vaistus, buvo vertinama, kiek pacientų, per 28 dienas po vaisto vartojimo pakliuvo į ligoninę ir kiek pacientų po vaisto vartojimo vis tiek mirė. Šie duomenys lyginami placebo grupe. Kaip rodo tyrimai, tarp daugiau nei 370 pacientų, kurie gavo „Merck“ arba „Pfizer“ vaistą, palyginus su placebo grupe, rezultatai buvo puikūs. Šie pacientai nemirė ir jų ženkliai mažiau pakliuvo į ligoninę.
Tačiau vaistus galima skirti tik lengvos ar vidutinės ligos atvejais. Būtent tokiai pacientų populiacijai jie buvo išbandyti klinikiniuose tyrimuose. O pacientams, kurie jau turi komplikacijų, reikia kitokio gydymo.
Per pusantrų metų gydymas pasikeitė labai smarkiai
Kaip pasakojo profesorė A. Mickienė, kuriai kasdien tenka gydyti COVID-19 sergančius pacientus, nuo pandemijos pradžios gydymas smarkiai pasikeitė.
„Labai įdomu prisiminti, kaip evoliucionavo visos žinios apie COVID-19 gydymą, kaip pradėjome prieš 1,5 metų, ir ką darome dabar. Iš tiesų, yra daug daugiau susikaupusių žinių ir jos pradėtos taikyti praktikoje, o prieš tai, tikriausiai, analogiškos patirties nė neturėjome“, – apie dabar taikomą gydymą pradėjo pasakoti profesorė.
Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje pacientams taikomas toks gydymas, koks yra rekomenduojamas visų autoritetingiausių tarptautinių specialistų rekomendacijų, o pats gydymas priklauso nuo ligos sunkumo formos.
„Pagrindiniai preparatai, kurie padarė proveržį ir parodė, kad tikrai pagerina išgyvenamumą, tai yra deksametazonas, jis skiriamas kaip gydymo standartas visiems pacientams, kurie serga sunkiai, gydomi ligoninėje ir kuriems reikia deguonies terapijos.
Kitas medikamentas yra remdesiviras, jį taip pat skiriame pacientams. Jis turi tiesioginį priešvirusinį poveikį, sutrumpina simptomų trukmę. Žymesnio efekto išgyvenamumui šis vaistas, panašu, neturi, bet jis skiriamas esant indikacijoms. Taip pat labai svarbus gydymas yra deguonies terapija. Dar viena gydymo kryptis yra krešumą slopinantys vaistai, kadangi krešulių susidarymas, sergant COVID-19, yra labai pavojingas“, – sakė pašnekovė.
Profesorė pastebi, jog liga turi tarsi dvi fazes. Pačioje pradžioje labai svarbų vaidmenį vaidina pats virusas, kai sparčiai dauginasi organizme. Vėliau, antroje fazėje, „įsijungia“ žmogaus imuninis atsakas ir kartais jis būna labai audringas, kartais prasideda citokinų audra. Tokiais atvejais, kai būklė pradeda labai sparčiai prastėti ir įtariama citokinų audra, skiriamas priešuždegiminis vaistas, kuris taip pat prieinamas ir taikomas Lietuvoje, jei jo reikia.
Jei liga komplikuojasi, įtariamos antrinės bakterinės infekcijos, pradedamas antibakterinis gydymas ir simptominė terapija.
Pataria vengti COVID-19 gydymo antibiotikais
Visgi, yra ir blogų gydymo praktikų. Prof. A. Mickienė pasakoja, kad į ligoninę patenka daug pacientų, kurie buvo gydyti antibiotikais, nors to daryti tikrai nereikia.
„Ką pastebime ir kas yra labai ydinga praktika, tai kai yra nesunkūs, namuose gydomi COVID-19 pacientai, pačioje ligos pradžioje pradedamas gydymas antibiotikais. Kiekvieną rytą turime susirinkimus, kur aptariame paguldytus ligonius. Ir absoliuti dauguma ligonių atvažiuoja jau gavę antibakterinį gydymą namuose. Nežinau, kodėl taip yra.
COVID-19 infekcija yra virusinė infekcija ir pačioje ligos pradžioje tikrai nereikia skirti antibiotikų, nes po šios pandemijos turėsime labai daug problemų su mikroorganizmų atsparumu antibiotikams. Tą girdėti, kad dažniau nei kas antras pacientas pas mus į stacionarą atvažiuoja jau gydytas antibiotikais, tikrai tokią praktiką reikėtų pabaigti. Net stacionare, jei C reaktyvinis baltymas padidėjęs saikingai, antibiotikų neskiriame“, – sakė profesorė.
Vaistai vakcinų nepakeis
Pasak S. Stankevičiūtės, vaistai tikrai nepakeis vakcinų ir skiepytis bet kokiu atveju reikės.
„Bus pacientai, kurie yra rizikos grupėje, kurie yra pasiskiepiję, tačiau jiems susidarė ne pilnas atsakas, jiems papildomai reikės vaistų, kad išgelbėtume gyvybę. Tikrai nebus taip, kad atsiras stebuklinga tabletė ir nebereikės skiepų.
Vaistus reikia paskirti tam tikroje ligos stadijoje, kai yra didžiausia tikimybė, kad jie suveiks taip, kaip tikimės. Antra, nebūtinai vaistai konkrečiam pacientui suveiks taip, kaip tikimės. Trečia, vaistai turi tam tikrų nepageidaujamų poveikių, todėl kai kuriems jų skirti negalėsime. Bus nemaža dalis populiacijos, su kuria šie vaistai nebus ištirti ir jų negalėsime jiems skirti. Apskritai, pasiskiepijus rizika susirgti ženkliai sumažėja, dėl to vaistų išvis nereikėtų vartoti. Nė nežinau, kokie būtų argumentai, kad nereikia skiepytis, nes bus vaistai. Juk vakcina irgi yra vaistinis preparatas, vakcinos turi didelį veiksmingumą. Jei yra galimybė, vakcinuojamės, jei žmogus vis tiek susirgo, naudojame vaistus. Tai kompleksas priemonių“, – argumentus, kodėl vis tiek reikia skiepytis, vardijo pašnekovė.
Profesorė A. Mickienė taip pat išsakė argumentus, kodėl net ir atsiradus vaistams vakcinų ir toliau reikės. Pasak jos, iš pradžių visada reikia galvoti apie profilaktiką, prevenciją, o ne gydymą.
„Niekur nėra taip, kad kai yra vaistai, nereikia vakcinų. Turime daug infekcinių ligų, nuo kurių yra vaistų – pneumokokinė, meningokokinė infekcija, bet niekam nekyla mintys, kad dėl to, jog turime antibiotikus nuo šių ligų, nebereikia skiepytis. Tikrai ne. Vakcina gali kai kuriems nesuveikti, suveikti nepilnai, bet gydymas neprieštarauja būtinybei skiepytis. Kai atsirado skiepai nuo pneumokoko ir meningokoko, įvyko didžiulis proveržis dėl mažų vaikų mirtingumo“, – sakė gydytoja A. Mickienė.
Profesorė neatmeta galimybės, kad vaistų atsiradimas leis greičiau užsibaigti pandemijai. Visgi, gali būti ir tai, kad virusas taps atsparus vaistams.
„Tai yra priešvirusiniai vaistai. Virusas gali įgauti atsparumą vaistams, nežinome, ar to nebus. Lygiai taip pat, kaip yra atsparios bakterijos antibiotikams, virusai irgi gali būti atsparūs. Tai nėra vaistai nuo kraujo spaudimo, gliukozės ar kito nekintamo rodiklio. Tai gyvas virusas. Nerekomenduoju laukti, kol ateis šie vaistai ir dėl to nesiskiepyti. Labai džiaugiamės, kad jie bus, tačiau rizika, kad virusas taps atsparus, išlieka. Vienintelis kelias išeiti iš pandemijos yra vakcinacija ir revakcinacija“, – pabrėžė profesorė.
S. Stankevičiūtės teigimu, jei EVA patvirtins šiuos preparatus, Lietuvos ligonines jie galėtų pasiekti metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje.
