Nuo kūdikystės drauge su juo auganti melanoma būdrauja jauno vaikino kūne ir laukia savojo šokio. Tačiau homoseksualas neleidžia jai diriguoti: laikas ne skaičiuoti, kiek liko, bet laikas gyventi. Į kovą su melanoma jis pasitelkė patį stipriausią instinktą – norą gyventi.

Emocionali vaikino išpažintis pateikiama ištraukoje iš leidyklos „forSmart“ knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“.

Apgamas, kuris su vaikinu augo nuo kūdikystės

Kiekvienas iš mūsų gyvenime anksčiau ar vėliau susiduria su įvykiais, kurių tikslas yra suteikti mums galimybę peršokti nuo vieno laiptelio ant kito. Ir tik nuo mūsų priklauso, į kurią pusę bus nukreiptas šis šuolis: pirmyn ar atgal.

Galbūt kiek egoistiškai, tačiau drąsiai galiu teigti, jog ši istorija – tik mano, nes aš... vienas. Ne, tai nėra susiję su mano kasdiene mizantropiška nuotaika, užsisklendimu ar drovumu, arba su mano pastangomis parodyti, kad „viskas yra gerai“. Reikia pripažinti, kad padėtis galėtų būti ir geresnė.

Man greitai sukaks 23-eji, mano ūgis – 1 metras 86 centimetrai, aš jau ketverius metus sveriu apytiksliai 62 kilogramus, mano kraujo grupė – antra, teigiama. Aš – vienintelis vaikas šeimoje, nors prieš mane motina laukėsi dar vieno vaiko. Pirmasis jos nėštumas baigėsi persileidimu. Taigi niekada neturėjau nei brolių, nei seserų. Rimtų paveldimų ligų šeimoje nebūta.

Gimiau Ukrainoje, centrinėje šalies dalyje. Gyvenau įprastą vaiko gyvenimą: lankiau darželį, po to – mokyklą. Brandos atestate turiu vos keturis „devintukus“ – buvau pažangus mokinys, ne kartą dalyvavau mokyklinėse, miesto, srities bei šalies įvairių dalykų olimpiadose. Baigęs mokyklą įstojau į kaimyninės srities centro medicinos akademiją, valstybės finansuojamą vietą. Būdamas ketvirtame kurse mečiau studijas. Prieš porą metų išsikėliau į Maskvą. Viskas klojosi gana įprastai, kaip daugeliui kitų. Tūkstančiai tokių žmonių vaikšto šio miesto gatvėmis, šioje šalyje, šiame pasaulyje.

Pirmą kartą savo diagnozę išgirdau maždaug prieš ketverius metus, nors pigmentinį naviką dešiniojo raktikaulio viduryje atsimenu tiek pat, kiek ir save patį, o mano mama – dar ilgiau. Atsimenu ir įvairių gydytojų žodžius, neva „navikas netrukdo vaikeliui, nereikia jo liesti“. Mama visada drausdavo man būti saulėje be marškinėlių, degintis gulint ant pilvo.

Būdamas aštuoniolikos aš pirmą kartą sužinojau, kas yra melanoma. Vieną rytą nusiėmiau megztinį ir priėjau prie veidrodžio. Atsimenu, jog tuo momentu tegalvojau apie tai, kad „man viskas gerai, man viskas gerai, man viskas gerai“. Vėliau klausiausi įvairių nuomonių apie nelemtą naviką, su kuriuo ramiai gyvenau visus šiuos metus.

Visose nuomonėse vyravo tokie žodžiai: „melanoma“, „supiktybėjimas“, „patologinis“, „paveldimas“, „chirurginis įsikišimas“, „chemoterapija“, „radioterapija“, „baimė“, „laikas“,, „laukti“, „nereikia“, „jaunas“. Tačiau visi dažniausiai vartojo žodį „galbūt“. Taigi nuo pat pirmo apsilankymo pas gydytoją iki šių dienų mano gyvenimas susideda iš „galbūt“ ir įvairių šio žodžio sinonimų, nors mano užduodami klausimai – visada labai konkretūs.

Žmonių apsuptyje pasijuto visiškai vienas

Per ketverius metus aš perskaičiau visą įmanomą literatūrą, straipsnius, forumus ir kitokio pobūdžio tekstus, skirtus melanomai. Žinau apie ją beveik viską. Deja, ji pati apie tuos, kuriuos pasirenka, nežino nieko. Melanoma neišranki, ji nepaiso amžiaus, lyties, socialinio statuso, nuotaikos, oro už lango. Jai niekas nesvarbu.

Šį pavasarį aš traumavau savo pigmentinį naviką – teko važiuoti pas pažįstamą onkologą. Nieko naujo neišgirdau, vis tas pats „piktybinis“, „negalima laukti“ ir daug kartų pasikartojantis „galbūt“. Po šio apsilankymo nusprendžiau kreiptis palaikymo į artimiausią tuo metu žmogų – į savo partnerį. Pasakojimą apie tai, kad mano organizme greičiausiai vyksta kažkas blogo, jis išklausė labai ramiai, užjausdamas.

Vėliau jis ėmė keikti likimą ir, kaip įprasta tokioje situacijoje, įtikinėti mane, kad viskas bus gerai, kad aš gyvensiu ilgai ir laimingai. Būtent tada pradėjau jausti, kaip man reikia bent kruopelės žmogiško palaikymo... Tiesa, tai nebuvo kažkas naujo, tiesiog pradėjau savęs klausti – kodėl tai atsitiko būtent man?.. Mama telefonu sakė, kad pinigų gydymui nėra, taigi teks parduoti butą – tik tokiu būdu įmanoma ką nors sugalvoti. Ji taip pat tikino, kad viskas bus gerai, tačiau, ko gero, taip ji guodė ne mane, bet save pačią. Tėvas atsisakė dalyvauti savo sūnaus gelbėjimo akcijoje, bet tai buvo jo teisė – juk per paskutinį mūsų ginčą jis manęs išsižadėjo. Vyras pasakė – vyras padarė.

Galų gale nusprendžiau, kad viskas bus blogai. Tiksliau sakant, viskas bus taip, kaip turi būti. Suvokiau, jog turiu susivaldyti ir pradėti aiškiai mąstyti. Vis dėlto mane žlugdė viena mintis – aš neturėjau, kas mane palaikytų. Taip, mano pažįstami žinojo viską, tačiau jų paguoda apsiribojo vien standartiniu mandagiu „viskas bus gerai!“. Kai kurie netgi bandydavo raminti, sakydami, jog jiems dar blogiau – juos kažkas išdavė, kažkas paliko, kažkas tinkamai nemylėjo. Tiesa, reikia pripažinti, kad buvo ir keletas tokių, kurie bandė man padėti... Tačiau tuo metu jau buvau priėmęs aiškų sprendimą – nuleisti rankas ir stebėti, kas gi atsitiks toliau. Savotiška „pasyvi savižudybė“.

Mano sprendimas buvo tvirtas – nenorėjau sukelti savo tėvams materialinių bėdų, dar labiau nenorėjau leisti savo gyvenimo metų šioje, mano manymu, beprasmėje kovoje. Nenorėjau išgyventi tos būsenos, kuri ateina po vaistų vartojimo ar radioterapijos seansų. Norėjosi išsaugoti save tokį, koks buvau. Ir sutikite – turiu teisę taip elgtis. Tai mano kūnas, mano gyvenimas. Nors aš tikrai nenoriu, kad mano sprendimas taptų kam nors pavyzdžiu. Tikiu, kad kiekvienas turi savo kelią, savo pasirinkimą.

Priėmė sunkiausią gyvenimo sprendimą

Daugelis sako, jog žmonės, nugalėję vėžį, turi labai stiprią valią ir norą gyventi. Patikėkite manimi – reikia turėti ne mažesnę valią, kad šioje situacijoje nieko nesiimtum. Reikia turėti jėgų, norint pasipriešinti tam, kuo tave apdovanojo motina gamta, – įveikti savisaugos instinktą. Kai paskambinau į psichologinės pagalbos centrą ir papasakojau savo istoriją, šios tarnybos darbuotojas netvirtu balsu ėmė skaityti man pamokslą apie tai, jog reikia pagalvoti apie tėvus, merginą arba žmoną.

Aš ilgai juokiausi iš to, kad kai tik pasakiau, jog gyvenime niekada nesu turėjęs merginos, jog esu kitos orientacijos, o mano vaikinas manęs nesupranta, pagalbos linijos darbuotojas nutilo ir maždaug pusantros minutės neatrado, ką pasakyti. Po to jis man ėmė aiškinti, kad esu paniuręs, o tai neabejotinai susiję su mano orientacija. Tuo metu man pasirodė, kad su manimi kalbasi kažkoks provincialaus pedagoginio universiteto psichologijos fakulteto pirmakursis – visa tai buvo taip kvaila...

Šiandien aš – vis dar gyvas ir visai sveikas. Gana dažnai jaučiu dvasinę pusiausvyrą, harmoniją su pačiu savimi. Nusprendžiau likusį laiką skirti to vertiems užsiėmimams, nors, tiesa, tarp jų labai dažnai pasitaiko ir tikrai ne itin apmąstytų dalykų... Bendraudamas su nedaugeliu savo pažįstamų, šios temos stengiuosi neliesti. Kartais man šauna mintis, jog jie galbūt visai apie tai pamiršo. Ir tuo džiaugiuosi – taip paprasčiau. Kartais ir aš pats pamirštu, jog esu ypatingas. Tuomet tereikia nusiimti marškinėlius ir pažvelgti į veidrodį...

Aš neskaičiuoju dienų ir savaičių – aš paprasčiausiai nežinau, kiek dar liko. Kita vertus, kam bandyti nuspėti pabaigą, jei reikia viso labo nugyventi pilnavertį gyvenimą? Su vaikinu mes oficialiai išsiskyrėme, bet vis dar bendraujame. Neseniai jis pasakė, kad aš „niekada niekuo nesirgau, ir visa tai – tik išmonės“. Tąsyk aš nieko neatsakiau – kiekvienas gali manyti taip, kaip nori. Turbūt sunku pripažinti, kad kažkas kitas – ypatingas. Nors šis ypatingumas kainuoja pernelyg daug...

Svarbiausia gyvenime nepamiršti, jog nieko negalima smerkti. Reikia suprasti, kad visi mes esame skirtingi, nors labai dažnai vienodai atrodome, rengiamės, mąstome ir kalbame. Tačiau mūsų viduje – ištisos neatkartojamos vingrybės. Taip pat reikia prisiminti, jog... reikia daugiau šypsotis. Brangiems ir artimiems žmonėms, nepažįstamiesiems, netgi sau pačiam. Kartais šypsena atstoja visus pasaulio turtus. Nuoširdi šypsena – tokia svarbi.

77 istorijos apie pergalę prieš vėžį
Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (250)