Skurdus rūpestis
Keli kepalėliai geresnės duonos. Štai tiek gydymo įstaigai apmokama už vienam pacientui teikiamas paslaugas (2–3 Eur, o jei pacientas vaikas ar vyresnis asmuo – iki maždaug 6 Eur). Valdininkai paskaičiavo: to užteks. Ar tikrai?
UAB Tarandės šeimos klinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai Rusanda Pajedienė akcentuoja, kad šiuo metu egzistuojantis finansavimo modelis – pasenęs.
„Praėjusio amžiaus pabaigoje kuriant LR Sveikatos sistemą ir renkantis finansavimo modelį, pasirinktas „pro capitis“. Tai tobulas sprendimas, leidžiantis pritaikyti masto ekonomikos principą. Tačiau tobulai jis veikia tik esant paslaugų vartojimui ne daugiau kaip 50 proc. per metus“, – teigia R. Pajedienė. Anuomet šis rodiklis daugmaž atitiko realybę.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo priimti sprendimai, kuriuos įgyvendinant pacientų apsilankymai pas gydytojus tapo intensyvesni.
„Sklandžiai įgyvendinamos prevencinės programos, įvairiausios profilaktinės patikros, augančios skiepijimų apimtys... Tai – labai gerai. Tačiau vaikų apsilankymų intensyvumas bent kartą per metus yra beveik šimtaprocentinis, suaugusiųjų – siekia net iki 90 proc.,“– apie pasikeitusią tikrovę pasakoja R. Pajedienė.
Tai reiškia, kad prieš daugiau nei dvidešimtmetį priimtas finansavimo modelis šiandien nebeveikia.
Iššūkiai gydytojams ir pacientams
Ko tikėtis, jeigu trūksta ne tik pinigų, bet ir dar vienos svarbios valiutos – laiko? Ši formulė garantuoja gydytojų įbiurokratinimą ir pacientų pyktį. Telefonų linijos užimtos, pacientai negali prisiskambinti, o gydytojai nespėja pildyti ligos istorijų ir atsakinėti į skambučius.
„Jei anksčiau per valandą priimdavome po tris žmones, tai nuotolinių konsultacijų metu – du kartus daugiau. Konsultacija trunka 10 minučių, per tą laiką turime spėti ir išklausyti, ir patarti, ir receptą išrašyti. Žmonės nori išsikalbėti, o papuola į konvejerį. Kyla organizacinių problemų“, – pasakoja Pašilaičių šeimos sveikatos centro gydytoja Eglė Galgauskienė.
Čia trigrašį įkišusi ir e-sveikata, kurios neveikia, rodos niekas: nei užpylimai vandeniu, nei medikų bendruomenės kritika. Nepatogi duomenų dalinimosi sistema verčia pateikinėti informaciją institucijoms ir daryti ataskaitas.
„Kam reikalinga ši prievolė, jeigu ta informacija yra e-sveikatoje ir jie patys gali išsitraukti? Reikėtų sudaryti darbo grupę ir pagalvoti ką kiekvienoje vietoje daryti paprasčiau ir efektyviau, kad galėtume skirti daugiau laiko pacientams“, – teigia gydytoja Virginija Staliulionienė.
„Šiandien mūsų darbas atrodo taip: konsultuojame, rašome, kovojame su e-sistemos strigimais… viskas baigiasi tuo, kad duomenis suvedinėjame jau po darbo valandų. Šalia to atsakome į piktus pacientų skambučius: jie vaistinėse negali įsigyti vaistų, nes darbuotojai nemato išrašytų receptų. Su siuntimu nuvykus pas antrinio lygio gydytoją laukia analogiška padėtis. Jis jokio siuntimo sistemoje nemato,“ – rankomis skėsčioja R. Pajedienė.
Stumia į riziką
Dar viena problema – karščiavimo klinikos. Prievolės jas laikyti atidarytos savivaldybėms nėra. Vilniuje štai neveikia nė viena karščiavimo klinika, o pacientų – nors su vežimu vežk. Klinikoms neveikiant, karščiuojančių pacientų priežiūra krenta ant šeimos gydytojų pečių. Kam rūpi, kad ne visos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos gali sudaryti sąlygas tokių pacientų priėmimui.
Akivaizdu: ši tvarka nėra saugi nei medikams, nei pacientams ir net prieštarauja oficialiems ministro Aurelijaus Verygos nuostatams.
„Dabar kiekvienas COVID-19 požymių turintis pacientas nukreipiamas į mobilų patikros punktą. Tik vėliau, po poros parų, gavus neigiamą testo rezultatą, pacientą apžiūri šeimos gydytojas. Tokia tvarka prieštarauja SAM ministro įsakymu nustatytiems terminams (24 val.)“, – pastebi V. Staliulionienė.
Tokiame kontekste ypač aktualizuojasi informacijos stygius. DIGA (diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos) prezidentės Daivos Kazlauskienės manymu, visuomenei labai trūksta žinių.
„Reikėtų visuomenės sveikatos biuro darbuotojus aktyviau įtraukti į žmonių švietimą, konsultuoti individualiai arba bendrauti su kolektyvais ir skelbti patvirtintas tvarkas, kaip karantinuotis grįžus iš kitos valstybės. Pavyzdžiui, jei šeima gyvena viename bute ir nėra galimybės atsiskirti, ar šeimos nariai, vaikai privalo karantinuotis. Taip pat, ar jiems bus pateisintos praleistos pamokos? Šiai dienai visuomenės sveikatos centrų darbuotojams neįmanoma prisiskambinti ir skirtingų miestų specialistai teikia nevienodą informaciją“, – dėsto mintis D. Kazlauskienė.
Nauji rekordai
Pašnekovai šmaikštauja, kad šie metai veda į naujas aukštumas. Tiesa, ne visi pasiekimai smagūs. Rekordiškai išaugęs nedarbingumo pažymėjimų dėl saviizoliacijos ir vaikų priežiūros išrašymas – dar viena opi tema. Ši atsakomybė taip pat nugulė ant šeimos gydytojų pečių. Dėl padidėjusio užimtumo kyla nesklandumų, o tai kelia pacientų pyktį. Galbūt šią naštą galėtų palengvinti kitos institucijos?
„Nedarbingumo išrašymas yra administracinis veiksmas, nieko bendro neturintis su gydymu, tiesioginiu mūsų darbu. Jį gali atlikti administracinį darbą dirbantys specialistai. Vaikų priežiūrai lapelius lai išrašo Sodros darbuotojai, o saviizoliacijai – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai“, – siūlo R. Pajedienė.
Jai pritaria Varpo šeimos klinikos vadovė Renata Undžė: „Nedarbingumo pažymėjimus dėl karantino ir saviizoliacijos galėtų tiesiogiai išduoti NVSC. Jie gali aiškintis, priklauso pacientui nedarbingumas, ar ne. Dabar NVSC tik išduoda siuntimą, o visą kitą informaciją aiškinasi ir sprendimą priima šeimos gydytojas“.
Siūlo sprendimus
Šeimos gydytojų išsakytos problemos skaudžios ir, rodos, puikiai suprantamos. Jų darbe vis daugiau raštvedybos ir mažiau medicinos, o e-sveikatos sistema neatlaiko kritikos. Sprendimas kaip ir aiškus: nuo gydytojų pečių nuimti biurokratijos naštą ir leisti gydyti pacientus. Sumažinti receptinių vaistų sąrašus, kad atlėgtų receptų prašančių pacientų srautai.
Dar praverstų racionalus atsakomybių paskirstymas ir pagaliau sutvarkyta elektroninė sistema: sujungti teikiamų ataskaitų duomenys, kad institucijos galėtų pačios iš duomenų bazės išsitraukti ataskaitas ir neatimtų šeimos gydytojų darbo laiko. Tada ir pacientai neburbėtų, ir gydytojams netektų rymoti po darbo valandų. Regis, laimi visi.
Sprendimų yra, tačiau kas iš to? Siekiant pokyčių, teks įdėti pastangų. Gydytojai liūdnai juokauja, kad jų balsas į dangų neina – juk valdininkų galvos užimtos artėjančiais rinkimais.
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pozicija:
Jei e-sistema neveikia sklandžiai – šlubuoja ar stringa – pacientų sveikatos duomenis fiksuoti privalo pati medicinos įstaiga (t. y., šeimos gydytojai) rašytiniu ar kitu būdu. Vėliau taip surašyti duomenys turi būti operatyviai suvesti į e-sveikatos erdvę. Dėl duomenų bazių ar kitų pokyčių, siekiant palengvinti gydytojų darbą, informacijos SAM kol kas nepateikia. Dėl apsunkintų sąlygų medikams tenkantis krūvis – pačių gydytojų ir gydymo įstaigų problema.
Karščiavimo klinikų darbas ir toliau bent laikinai išliks savivaldybių prerogatyva: Vilniaus savivaldybė pati turi apsispręsti, ar atnaujinti karščiavimo klinikų veiklą. Kol pakeitimų nėra, tokiais pacientais ir toliau rūpinsis šeimos gydytojai.