Rudeninė depresija – tik įsikalbėtas mitas

Vos tik pabjūra orai, kasmet pradedame skųstis rudenine depresija. Rytais laiku atsikelti darosi vis sunkiau, darbe prireikia vis daugiau kavos puodelių, o svarbiausia pašnekesių tema – už ką gimėme būtent šioje klimato juostoje. Mokslininkai šiam reiškiniui turi cheminių paaiškinimų – organizme mažėja laimės hormono seratonino ir daugėja mieguistumą skatinančio melatonino.

Tačiau neretai žmonės taip įsitikinę, jog turi prasidėti rudeninė depresija, kad net jei darbas nesunkus, o gyvenimas įdomus, laukia blogos nuotaikos ir sėkmingai sau ją įteigia.

Ar cheminiai pokyčiai iš tiesų tokie stiprūs?

Anot psichologės Genovaitės Petronienės, šnekamojoje kalboje nuolat vartojamas terminas „rudeninė depresija“ nėra tikslus. Mat depresija reiškia rimtus ir ilgai trunkančius nuotaikos, darbingumo, miego, apetito ir kitokius pokyčius, todėl rudeninį apatiškumą geriau vadinti melancholija ar tiesiog nuotaikos pablogėjimu.

Ar rudenį pablogėjusi nuotaika iš tiesų susijusi su oru? „Žinoma, šviesos stygius, šaltis mus visus veikia. Pakanka nueiti į „Scanoramą“ ir palyginti ją, pavyzdžiui, su ispaniškais filmais. Mokslininkai šiam reiškiniui turi cheminių paaiškinimų – veikiant saulės šviesai didėja seratonino ir mažėja melatonino gamyba. Tuo tarpu tamsa stipriai padidina melatonino gamybą – būtent tai yra ir viena iš mieguistumo priežasčių. Todėl nuolat sėdėti prieblandoje, jeigu norite būti energingi, visgi nereikėtų.

Tačiau kyla klausimas: ar tų medžiagų gamyba tikrai pasikeičia taip smarkiai, kad jau lemia blogą nuotaiką? Juk žmonės, gyvenantys skirtingose platumose, jau iš principo yra skirtingo charakterio, kitaip organizuoja savo gyvenimą. Taip pat mokslininkai sako, kad įžiebę namie daugiau lempų pasieksime tik psichologinį, bet ne biologinį efektą.

Norint iš tiesų pakeisti hormonų kiekį, reikia labai stiprios šviesos, kuria gydoma sunki klinikinė depresija. Kai kurie teigia, kad mūsų psichiką tamsiuoju metų laiku teigiamai veikia soliariumai. Bet tie patys mokslininkai įrodė, kad dažnai besilankant soliariumuose galima susirgti odos vėžiu“, - svarstė pašnekovė.

Psichologė, apibendrindama savo ilgametę darbinę patirtį, tikina, kad pacientai jokios aiškios rudeninės depresijos nejaučia. Taigi tai savotiškas mitas. Jeigu žmonės atėjo į psichoterapiją anksčiau ir rudenį jau yra išsprendę dalį savo problemų, jie jaučiasi gerai ir tas „gerumas“ dėl niūraus oro niekur nedingsta. Jei problemos nebuvo išspręstos, bet žmogus tiesiog trumpam nuo problemų pabėgo išvykdamas atostogų, grįžus į kasdienybę grįžta ir problemos.

„Klientų rudenį padaugėja, tačiau padidėjęs srautas irgi nėra argumentas. Vasarą žmonės atostogauja, kur nors išvyksta ir pas psichologą tiesiog fiziškai negali ateiti, o rudenį jų srautas po truputį didėja ir neretai pats „pikas“ būna žiemos pabaigoje. Žinoma, egzistuoja atskiras reiškinys –biologinė sezoninė depresija, kai žmogui be jokių psichologinių priežasčių kartojasi nuotaikos sutrikimas, bet tai yra gana reti atvejai“, - teigė pašnekovė.

Anot psichologės, taip pat egzistuoja žmonės, kurie labai stipriai reaguoja į įvairius gamtos reiškinius – karštį, šaltį, mėnulio ciklus, saulės dėmes. Bet tokių ypatingai jautrių žmonių irgi yra mažuma.

„Įdomiausia, kad kai kurie žmonės taip įsitikinę, jog turi prasidėti rudeninė depresija, kad net jei darbas nesunkus, o gyvenimas įdomus, jie laukia blogos nuotaikos ir sėkmingai sau ją įteigia. Lygiai tokie patys jų „santykiai“ su mėnuliu – jeigu jie nežino, kad yra pilnatis, tai ta pilnatis jų ir neveikia“, - juokėsi pašnekovė.

Norite „nedepresuoti“ – spirkite sau į užpakalį

G. Petronienės teigimu, sugesti nuotaikai rudenį visgi yra rimtų priežasčių. Matyt svarbiausia – darbinė rutina ir žinojimas, kad kitos atostogos bus labai labai negreitai. Vasaros atostogų užtaisas paprastai veikia 1-2 mėnesius ir lapkritį jau būna pasibaigęs, todėl nuo darbo ir rūpesčių jau spėjame pavargti. Šią problemą gerokai sušvelnintų atostogavimas ir šaltuoju metų laiku.

„Antra svarbi prastesnės nuotaikos ir apatijos priežastis – tamsiuoju metų laiku ir blogu oru žmonės mažiau eina iš namų – mažiau juda fiziškai, mažiau bendrauja, nebevažiuoja į sodus ir sodybas. Šią problemą galima įveikti dvejopai. Vienas sprendimo variantas – bandyti pasidžiaugti tuo jaukumu ir pasyvumu, kaip tuo džiaugėsi žmonės senais laikais.

Dabar civilizacija mums suteikia daug galimybių ignoruoti gamtos ciklus, bet ar tikrai juos reikia ignoruoti? Gal verta užsnūsti žiemos snauduliu, pataupyti energiją ir tiesiog ilgiau gyventi? Juk galima tą laiką skirti susikaupimui, apmąstymams, skaitymui.

Kitas spendimo variantas – aktyviau gyventi pačiam. Energijos galima gauti ne tik iš saulės, bet ir iš sporto, iš smagios muzikos, iš žmonių susibūrimų, tik reikia įdėti pastangų, išsijudinti iš snaudulio. Kurį būdą rinktis – turi apsispręsti pats žmogus, kas jam priimtiniau. Galima naudotis ir abiem būdais iš karto – vieną vakarą snausti, kitą bandyti save išjudinti“, - patarė psichologė.

Ką daryti, jeigu bloga nuotaika ima darytis panaši į tikrą depresiją? G. Petronienė, savo darbo patirtį apibendrinusi knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai: psichologinės išpažintys ir esė“, kurioje depresija, egzistenciniai apmąstymai bei kitos žmonių psichologinės problemos pateikiamos per skaudžius ir žaismingus pavyzdžius, pataria bent keletui savaičių pakeisti gyvenimo stilių: prisiversti daryti tai, kas jums teikdavo malonumą.

„Žodis „prisiversti“ čia labai svarbus. Apimtas depresinės nuotaikos žmogus laukia, kol jam kils noras, tarkime, bendrauti. Bet tas noras gali nekilti labai ilgai, todėl reikia prisiversti išeiti į svečius, nueiti į kultūrinį renginį, baseiną ar dar kur nors. Daugelis prislėgtų žmonių taip pasielgę jaučia didelį pagerėjimą“, - tikino pašnekovė.

Skandinavai su tamsa susitvarko

Anot etnologo Liberto Kimkos, egzistuoja teorija, kad klimatas buvo viena pagrindinių sąlygų civilizacijai gimti. Pavyzdžiui, paros temperatūra neturėjo nukristi žemiau nulio, turėjo būti ciklonų ir anticiklonų kaita, kuri praskaidrintų klimato monotoniją ir priverstų žmogų bent palapinę pasistatyti. Taip pat netoliese buvo būtinas vanduo. Visas šias sąlygas atitiko vadinamasis žaliasis pusmėnulis – Tigro, Eufrato ir Nilo slėniai, kurie ir buvo civilizacijos lopšys.

Ten buvo idealios ir iki šiol išlikusios neblogos sąlygos žemdirbystei, nes nereikia daug pastangų patręšti dirvą – tai padaro potvyniai. Nėra problemų išsimaitinti, nereikia daug laiko gaišti šiltiems rūbams ir būstui prasimanyti, todėl atsiranda laiko kultūrai kurti. Žinoma, dabar žmonės gyvena visur, nes gyvybinės erdvės palankiausiose vietose nebeužtenka.

Kita vertus, nėra visiška tiesa, kad mes tokie niūrūs tik todėl, kad gyvename vidutinėse platumose, kur maisto ir rūbų prasimanyti tenka išliejant nemažai prakaito. Etnologas pastebi, kad skandinavai gyvena dar atšiauresnėmis sąlygomis. „Gal skandinavai neturi tokio žaismingumo, kaip italai ar kitos Viduržemio jūros tautos, tačiau gyvenimu džiaugtis moka geriau už mus. Jei nebūtume pakliuvę į Sovietų glėbį, gal ir mes dabar gyventume kaip danai, kurie nei persidirba, nei užmiršta pasidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais. Lietuvis vis neturi tam laiko – planuoja atsipūsti tik užsidirbęs, bet taip ir nepastebi, kaip senatvė ateina“, - svarstė L. Klimka.

Anot etnologo, istoriškai mes gyvename kryžkelėje, todėl viską, ką „užgyvendavome“, iš mūsų kas nors atimdavo bei išžudydavo pačią kūrybingiausią tautos dalį. Tai tęsėsi iki pat mūsų laikų. Taip ir likome niurgzliai, nuolat besidairantys per petį, ar negresia koks pavojus. Esą jei turi daugiau už kitus, arba priešas, arba valdžia (kaip dabar populiaru) viską iš tavęs atims. Taigi mūsų niūrumas, pašnekovo manymu, nėra tiesiogiai susijęs su šviesa ir klimatu.