Patogiau dirbti mažose palatose
Kaip DELFI pasakojo skyriaus vedėjas prof. Saulius Vosylius reanimacijoje yra 16 lovų. Jų užimtumas pernai buvo apie 80 proc.
„Taigi pro mus praeina didelis srautas pacientų. Dalis jų patenka iš karto atvykę į ligoninę, kita dalis – po operacijų ar komplikavusis jų būklei. Skyriuje yra trys palatos – 8, 5 ir 3 lovų. Iš esmės mums būtų geriau, jei palatos būtų mažesnės. Tiesa, kai vienoje palatoje guli daugiau ligonių, tarsi galima turėti mažiau personalo, nes bent iš toli galima matyti visus pacientus. Kita vertus, geresnė, kokybiškesnė priežiūra, kai pacientų palatoje mažiau.
Be to, taip sumažinamas infekcijų pavojus, nes kritinių būklių metu daliai pacientų vystosi sunki infekcija, sepsis, net jei ligos pradžia yra neinfekcinės kilmės. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių – imuninės sistemos pažeidimo, būtinų invazyvių gydymo metodų. Beje, infekcija dažniausiai atkeliauja ne iš aplinkos, bet iš paties organizmo – jame esantys mikrobai, esant sunkiai būklei, ištrūksta iš tam tikrų pažeistų vietų, pavyzdžiui, iš žarnyno, patenka į normalius audinius ir sukelia infekciją. Todėl kartais klaidingai manoma, kad infekcija žmogus užsikrėtė ligoninėje“, - pasakojo medikas.
„16 -kai lovų kasdien tenka du gydytojai ir aš. Kadangi esame universitetinė ligoninė, mums padeda rezidentai. Tiek anestoziologai- reanimatologai, tiek kitų specialybių gydytojai turi mokėti atpažinti sunkias būkles ir jas gydyti. Taigi mūsų skyriuje būsimieji gydytojai praleidžia po 1-2 mėnesius. Jei
skyrius pilnas, vienai slaugytojai dažniausiai tenka po 2-3 pacientus, tačiau paprastai mes galime jas pergrupuoti – su ypatingai sunkiais pacientais dirba viena slaugytoja, o kitos lengvesnių turi po tris“, - aiškino S. Vosylius.
Vidutinė paciento gulėjo trukmė – nuo 3-4 parų
Skyrius atidarytas prieš šešerius metus – tuo metu jis buvo aprūpintas šiuolaikine pacientų stebėjimo aparatūra, kvėpavimo aparatais, automatiniais švirkštais, funkcinėmis lovomis, specialiais čiužiniais ir pan.
„Žinoma, visada gali būti geriau. Intensyvi terapija yra labai brangi medicina, aparatūra nuolat tobulėja ir iki tobulybės mums dar toli. Pinigai, kuriuos gauna ligoninė už sunkių pacientų gydymą, galėtų būti didesni. Šiuolaikinės aparatūros dėka monitoriuose galime matyti ne tik širdies, veiklos, kraujotakos, kvėpavimo rodiklius, bet ir daugybę kitų parametrų: medžiagų apykaitą, kepenų, inkstų funkcijas ir pan. Šiuo metu yra daugybė galimybių, metodų, kaip įvertinti paciento būklės sunkumą. Manau, kad dirbame pakankamai neblogai. Būtų galima dar geriau, bet tam reikėtų didelių, milijoninių investicijų.
Šiuolaikinė intensyvios terapijos įranga – ypatingai brangi, tačiau nuo jos tikrai nemažai priklauso. Kuo daugiau gydytojas gauna informacijos apie organizme vykstančius procesus, tuo daugiau jis žino apie pacientą. Kai yra galimybė surinkti informaciją atliekant papildomus laboratorinius, instrumentinius, radiologinius tyrimus, gydymas tampa tikslesnis, galime tiksliau koreguoti kraujotakos ir kvėpavimo funkcijas“, - pasakojo S. Vosylius.
Anot anesteziologo-reanimatologo, vidutinė gulėjimo trukmė jo vadovaujame skyriuje – nuo 3-4 parų, tačiau yra pacientų, kurie guli labai ilgai. Mat riba nėra nustatyta – pacientas guli tiek laiko, kiek reikia. Į kitus skyrius pacientai perkeliami tik tuomet, jeigu ten yra galimyių užtikrinti jiems reikalingą priežiūrą. Dalį pacientų iš reanimacijos reikėtų perkelti tiesiai į slaugos ligoninę, nes jiems mažai kuo begalima padėti – reikia tik geros priežiūros, tačiau Vilniuje, o taip pat ir visoje Lietuvoje, šios rūšies gydymo įstaigos nėra pakankamai tam pasiruošusios.
„Ta linkme jau daug padaryta, bet problemų dar yra. Mat dalis pacientų po smarkių kraujotakos sutrikimų ar traumų išlieka nesąmoningi, jų priežiūra labai sudėtinga ir tokioje būsenoje jie gali gulėti ilgai. Deja, tokie pacientai pas mus užtrunka per ilgai, nes kitos gydymo įstaigos negali jų priimti. Dėl to kartais sutrinka pacientų srautai, jų perimamumas, negalime priimti ūmių būklių ligonių“, - teigė medikas.
10-15 proc. pacientų miršta
I intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriuje daugiau kaip 50-60 proc. pacientų – sergantys ūmiomis neurologinėmis-neurochirurginėmis ligomis, pavyzdžiui, po stiprių insultų, 20-30 proc. - po sunkių traumų ar ortopedinių operacijų.
„Dalies pacientų, deja, būna neįmanoma išgelbėti. Pagal pasaulinę statistiką, mirštamumas reanimacijos skyriuose įvairus. Jis susijęs ne su priežiūros kokybe, bet su ligonių sudėtingumu. Mažų ligoninių reanimacijoje mirštamumo procentas labai mažas, tačiau taip yra todėl, kad visi sudėtingi pacientai iš ten vežami į didesnes, respublikines ligonines. Mes priimame sudėtingiausius ligonius – po stiprių insultų, didelių traumų, todėl mirštamumo procentas pas mus per metus siekia apie 10-15 proc. Iš esmės tai normalūs skaičiai, lyginant su pasauline statistika“, - teigė pašnekovas.
Anot mediko, žmogaus tikimybei išgyventi nemažai įtakos turi paciento sveikatos būklė iki kritinės situacijos. Jei pacientas jaučia, suvokia, aišku, yra svarbi ir jo vidinė psichologinė savijauta ligos metu, noras kovoti su liga ir pasveikti, tačiau dalis pacientų čia būna nesąmoningi. Neurologinių pacientų sąmoningumas priklauso nuo gydymo, fiziologinių funkcijų palaikymo, bet iš esmės psichologiniai veiksniai kritinėse būklėse mažai svarbūs.
