Kai piliečiams yra taikomi ribojantys įstatymai, norėtųsi, kad jie ne tik turėtų aiškius tikslus, juose būtų atsižvelgiama į nuolat besiplečiančias žmonijos žinias, bet ir būtų efektyvūs siekiant tų tikslų. Apie Lietuvoje taikomą „narkotikų“ prevenciją, deja, to negalima pasakyti.
Prieš bent kiek rimčiau plėtojant šią temą pirmiausia nuo žodžio „narkotikai“ reikėtų nuimti kabutes, o tai padarę pamatysime, kaip jis virsta kitu žodžių junginiu – psichoaktyvios medžiagos. Tačiau grįžkime prie „narkotikų“.
Žodis „narkotikai“ yra vartojamas trimis pagrindinėmis reikšmėmis priklausomai nuo konteksto. Pirmoji ir dažniausia yra liaudiškoji, laisvai verčiama kaip „taigi tos baisios medžiagos visokios“. Suprantant terminą šia prasme iškyla skersgatvyje numesto švirkšto ir apsiputojusio nelaimėlio be sąmonės vaizdas. Šio termino vartotojams viskas jau yra „aišku“ ir jų kalbose retai išgirsite cituojamas lyginamąsias studijas, cheminius neurotransmiterių ar hormonų pavadinimus. Tačiau ši prasmė yra tiek tiksli ar informatyvi, kiek žodis „baisu“.
Anot šio esminio įstatymo, „narkotikai ir psichotropinės medžiagos“ yra tik kenksmingos medžiagos įtrauktos į „narkotikų ir psichotropinių medžiagų“ sąrašą. Kalbant teisiškai, jeigu sąraše šios medžiagos nėra, nepaisant jos kenksmingumo, piktnaudžiavimo ja, jos prigimties, veikimo principų – tai nėra „narkotikas ir psichotropinė medžiaga“. Taip pat, jeigu paaiškėja, kad medžiaga vis dėlto nėra kenksminga – jai šiame sąraše nebe vieta. Taigi, iš šio apibrėžimo reikėtų suprasti, kad Lietuvoje naudojamas kažkoks objektyvus metodas, kuriuo nustatoma, ar medžiaga sukelia „sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą“ (deja, kaip aptarsime vėliau, taip nėra).
Galiausiai, trečioji ir, ko gero, informatyviausia yra fiziologinė-cheminė žodžio „narkotikas“ reikšmė. Terminas „narkotikas“ kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio „narkos“ (ναρκόω), kuris reiškia „tirpdantis, stingdantis“. Taigi, tai yra medžiagos, kurios kelia nejautrumą, mieguistumą. Jeigu vartotume terminą „narkotikas“ šia, mokslinėje bendruomenėje dažniausia, reikšme, kalbėtume apie depresantus, tokius kaip alkoholis, alprazolamas (gydytojų išrašomas kaip „Xanax“), diazepamas (žinomas kaip „Relanium“ ar „Valium“) ir pan. O tokios medžiagos kaip kokainas, kofeinas ir amfetaminas būtų klasifikuojami ne kaip narkotikai, o kaip stimuliantai. Taip pat kartais išskiriamos ir kitos kategorijos kaip opioidai ar haliucinogenai.
Terminas, vienijantis visas šias chemines substancijas neišskiriant jų efekto, yra „psichoaktyvios medžiagos“. Tai yra medžiagos, kurios geba patekti tiesiogiai iš kraujo į smegenis peržengdamos „kraujo-smegenų barjeru“ vadinamą membraną ir modifikuoti smegenų veikimą. Tai apima visas anksčiau minėtas substancijas, tačiau plačiau nei liaudiškasis ar teisinis „narkotikai“. Į šią grupę patenka tokios medžiagos kaip alkoholis, heroinas, kanabinoidai, kofeinas, kokainas, nikotinas ar taurinas.
Deja, tokių tyrimų, padedančių nuolat atnaujinti įstatymus Lietuvoje nėra, ir į užsienio studijas bei praktikas žiūrima pro pirštus. Atkreipkite dėmesį, kad, pavyzdžiui, kanapės į sąrašą įtrauktos remiantis Jungtinių Tautų 1961 metų konvencija (prieš 55 metus!). Tai yra, gerokai prieš kanapių aktyviojo komponento THC (dronabinolio) analizę 1964 m. ir kanabinoidinių receptorių aptikimą smegenyse 1988 m. Daugėjant šių medžiagų tyrimų, 1991 m. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) sušvelnino THC klasifikacijos rekomendaciją į antrąją kategoriją, o 2003 m. oficialiai rekomendavo, kad ši veiklioji medžiaga būtų perkelta į mažiausiai ribotiną ketvirtąją kategoriją, tačiau Lietuvoje ji išliko pirmajame (ir vieninteliame) draudžiamų medžiagų sąraše.
Susidaro įspūdis, kad teisinis sąrašas motyvuojamas ne moksliniais tyrimais ar žiniomis, o pirmąja – liaudiškąja prasme, kurią savo ruožtu kursto medžiagų teisinis statusas. Taip sukuriamas uždaras baimės ir ignoravimo ratas, iš kurio išsivaduoti galėtų padėti žvilgsnis per trečiąją ir emociškai neapkrautą – fiziologinę-cheminę prizmę.
Laimei, įvairių substancijų poveikio tyrimų užsienyje apstu ir panorėjus skaičiais įvertinti kenksmingumą tai net nebūtų taip sudėtinga. Britanijoje įsikūręs nepriklausomas mokslinis medikamentų komitetas (ISCD) 2010 metais išleido profesoriaus Davido J. Nutto vadovaujamą studiją, kurioje remiantis 16 kriterijų (9 žalos sau, 7 žalos kitiems) sudaryta dvidešimties psichoaktyvių medžiagų kenksmingumo lentelė. Kai kurie rezultatai nenustebino – pavyzdžiui, žiūrint tik į žalą sau, kenksmingiausiais nustatyti krekas ir heroinas. Tačiau įtraukus žalą kitiems pirmoje vietoje atsidūrė alkoholis, kuris pagal žalą liko ketvirtas. Tabakas, anot studijos, imant visus kriterijus, liko penktas, aukščiau už marihuaną. Svarbiausia pastebėti, kad MDMA („ekstazi“ veiklioji medžiaga) ir haliucinogenai tokie kaip LSD bei psilocibinas („grybų“ veiklioji medžiaga) atsidūrė sąrašo gale. Atrodytų keista, bet tik prieš pasigilinant į detales.
Žvelgiant į mirtingumo statistiką, anot JAV maisto ir vaistų administracijos, tarp 1997 ir 2005 JAV nebuvo užregistruota nė vienos mirties, kurios pagrindine priežastimi būtų laikomas THC (marihuanos veikliosios medžiagos) vartojimas nepaisant to, kad ten ją kasmet vartoja apie 10 procentų vyresnių nei 12 metų gyventojų.
Mažas mirtingumas nereiškia, kad marihuanos ar kitų mažo cheminio toksiškumo medžiagų vartojimas neturi šalutinio poveikio – čia svarbiausia pabrėžti elgsenos pokyčius, ką jau kalbėti apie haliucinogenus. Kai kurios medžiagos gali pykinti ar sukelti laikiną nerimą. Reikia atsižvelgti ir į ilgalaikio vartojimo pasekmes; neaiškios priemaišos taip pat kelia didelę riziką (kaip ir metanolis naminukėje). Galiausiai kiekviena medžiaga turi savo pavojingą kiekį (pavyzdžiui, vandens tai maždaug 6 litrai vienu ypu). Tačiau mirtingumas apsinuodijus yra itin svarbus aspektas ir pradžia objektyviam medžiagų palyginimui.
Kitas svarbus aspektas yra priklausomybė. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) leidinyje „Kanapės: faktai paaugliams“ (kuriame perspausdino medžiagą iš amerikietiškojo „Marijuana: Facts for Teens“) teigia: „apytiksliai 9 proc. (1 iš 11) kanapes vartojančių asmenų išsivysto priklausomybė“. Tačiau kitaip negu amerikietiškoje versijoje, lietuviškojoje nepateikta nuoroda į šių duomenų šaltinį – 1994 metų Jameso C. Anthony ir kolegų studiją, kurioje yra ir daugiau priklausomybės statistikos: alkoholis – 15,4 proc., tabakas – 31,9 proc., heroinas – 23,1 proc., kokainas – 16,7 proc., psichodelinės medžiagos – 4,9 proc. Tad jeigu NTAKD patys remiasi šiais duomenimis, jie tikriausiai sutiks, kad priklausomybė nuo kanapių ir psichodelinių narkotikų nublanksta prieš tradicinių alkoholio ir tabako. Pabrėžtina, kad heroinas ir kokainas šioje skalėje išlieka aukštai.
NTAKD medžiagų aprašymuose (kuriuose nepateikiama nuorodų į mokslo studijas) nieko nepasakoma apie tai, kad daugiau nei milijonui JAV gyventojų marihuaną nuo depresijos išrašo gydytojai – medicininė marihuana yra legali bent 11 valstybių (tokių kaip Vokietija, Italija ar Izraelis), o aštuoniose JAV valstijose yra legali bet kokiam naudojimui. Juose nekalbama apie kanabinoidų naudojimą chemoterapijos šalutiniam poveikiui sušvelninti ar potencialiai net vėžio gydymui (kenksmingų ląstelių nykimui skatinti). Iš jų nepavyks sužinoti apie serotoniną išleidžiančio MDMA („ekstazi“) pritaikymą gydant potrauminį stresą (šiuo metu trečiojoje klinikinių tyrimų stadijoje JAV). Neminima ir 40 valstybių, kuriose bent jau kanapių vartojimas yra de facto dekriminalizuotas. Kraštutinis to pavyzdys yra Portugalija, kuri 2001 metais dekriminalizavo visų psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Net kritikai sutinka, kad po to šių medžiagų vartojimas sumažėjo 15-24 m. amžiaus grupėje ir kad svaiginimasis šioje šalyje išliko vienas mažesnių Europoje.
Užtat oficialiame NTAKD puslapyje „specialistė“ siūlo apie žalą „rasti daug kur, internete“ ir ten pat štai taip atsako daugiau norėjusiam sužinoti piliečiui: „P.s. iš turinio, nerišlių teiginių bei gausybės klaidų, man, kaip specialistui, susidaro įspūdis, jog marihuanos vartojimas vis tik turėjo įtakos jūsų asmenybės vystymuisi..“
Vilties, kad sąrašą prižiūrinti Sveikatos apsaugos ministerija į medžiagų klasifikavimą pažvelgs racionaliau, suteikia anksčiau aptarta formuluotė: „gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą“. Tad jeigu paaiškėja, kad sąraše esanti medžiaga vis dėlto nesukelia sunkaus sveikatos sutrikimo, ji turi būti iš ten pašalinta arba tas įrašas laikomas niekiniu, o jeigu įrodoma, kad anksčiau nekenksminga (arba tradicine) laikoma medžiaga vis dėlto yra itin žalinga, ji į tą sąrašą įtraukiama.
Nors visiškas legalizavimas galėtų turėti tam tikrų teigiamų pasekmių (surinkti mokesčiai, mažiau kalinių, sumažėjęs finansavimas gaujoms ir juodajai rinkai, kontroliuojama medžiagų kokybė, stigmos naikinimas skatinantis imtis terapijos) – yra ir daugybė mažiau radikalių kelių racionalių įstatymų ir laisvesnės bei sveikesnės visuomenės link. Tačiau pirmiausia reikėtų objektyvių ir sąžiningų kenksmingumo kriterijų be išankstinio nusistatymo (jo, deja, yra net tarp medikų), paremtų patikimomis ir kelis kartus pakartotomis studijomis. Ir jeigu visuomenė nutaria, kad alkoholis ir tabakas yra ta priimtina riba, tai ir visos mažiau kenksmingos medžiagos turi būti leistinos suaugusiems ir už savo veiksmus atsakingiems piliečiams.
Noras būti blaiviam turi kilti iš vidaus, jį galima tik paskatinti. Geriausia pradėti ne užsidengus akis pildant kalėjimus, o švietimu, atribotu nuo išankstinių nusistatymų.
Autorius yra Edinburgo universiteto kognityvinių mokslų magistras.
