Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus, gydytojo Vytauto Usonio teigimu, yra 3 pagrindinės priežastys, kodėl vakcina nebūtinai užtikrins apsaugą nuo viruso visam gyvenimui.
„Medicinoje viskas įmanoma. Kaip mus, jaunus studentus, profesorius mokė: meilėje ir medicinoje niekada nesakyk „niekada“ ir niekada nesakyk „visada“. Įmanoma viskas, tik klausimas, kuo mūsų abejonės ar prognozės yra pagrįstos. Nežinome dar tiksliai, kokia imuniteto trukmė – tiek persirgus, tiek po vakcinacijos. Nežinome to dėl paprasčiausios priežasties – nes reikia laiko. O duomenų yra gana prieštaringų. Yra duomenų apie žmones, kurie persirgo prieš daugiau nei metus ir kurie dar turi puikiai išsilaikiusius antikūnų titrus. Tam reikia laiko“, – sakė prof. V. Usonis.
Antra priežastis – viruso mutacijos. Pastaruoju metu garsiausiai kalbama apie britišką ir Pietų Afrikos atmainas. Kiek žinoma, vakcina nuo britiškosios atmainos taip pat saugo, tačiau net ir vakcinuoti žmonės gali užsikrėsti Pietų Afrikos atmaina. Visgi, tokiu atveju ligos eiga būtų lengvesnė.
„Jei viruso pakitimai bus tokie dideli, kad nebetilptų į vakcinų diapazoną, be abejo, tai būtų dar viena priežastis, dėl ko reikėtų revakcinuotis. Trečia, niekada negalima atmesti galimybės, kad nutiks dar kokia nors netikėta priežastis“, – kalbėjo pašnekovas.
Profesorius palygino kitas vakcinas, kurias turime jau ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, 2 vakcinos dozių nuo tymų ar vėjaraupių užtenka visam gyvenimui. Difterijos ir kokliušo vakciną reikia kartoti kas 10 metų, o erkinio encefalito vakciną reikia kartoti kas 3 metus.
Tad kiekvienas skiepas turi savo veikimo laiką ir nėra vienos taisyklės, kurią būtų galima pritaikyti visiems.
„Gali taip nutikti, kad teks vakcinuotis kiekvieną sezoną, bet tame nereikia įžiūrėti pasaulio pabaigos. Reikia daryti tai, ką galime padaryti šiandien, kad suvaldytume situaciją, o ne galvoti, kaip bus už 10 metų“, – patarė prof. V. Usonis.
Imunitetas gali išlikti ir ilgiau
Ir vis dėlto tikrai nebūtinai vakcinos suformuotas imunitetas išlieka tik 3-6 mėnesius. Vakcinos apraše pateikiama informacija yra iš vakcinos klinikinių tyrimų. Tuo metu, kai vakcina buvo registruojama, buvo žinoma, kad tyrimuose dalyvavusių žmonių laikas, kai jie turi imunitetą po skiepų, yra nuo 3 iki 6 mėnesių. Tokie duomenys ir yra pateikti informaciniame vakcinos lapelyje.
Tada tyrimai buvo užbaigti, vakcinos užregistruotos, o imuniteto tolimesnis išsilaikymas vis dar yra tiriamas.
„Tuose lapeliuose neatsispindi vakcinų praktinio naudojimo patirtis. Ji gali būti kitokia, apsaugos laikas gali būti ilgesnis. Tai jau kitų tyrimų klausimas. Vėlgi, tai nėra pirmas kartas. Šiuo metu dar nėra aišku, kiek laiko moterys, paskiepytos nuo žmogaus papilomos viruso, yra saugios.
Yra įvairių nuomonių ir tyrimų duomenų. Matematiniai modeliai sako, kad mažiausiai 25 metus. Tai yra gerai, bet tas laikas nuo vakcinos skiepijimo pradžios dar nepraėjo, nors jau turime duomenų apie apsaugą po 10 ar net daugiau metų. Mes šiandien turime padaryti tai, ką galime padaryti geriausio. Tai neturėtų kelti mūsų abejonių skiepytis ar ne, kad galbūt rudenį vėl reikės vakcinuotis. Gal ir reikės, bet nebūtinai“, – pasakojo VU profesorius.
Ar verta po skiepų darytis antikūnų testą?
Pašnekovas primena, kad dabar žemėje gyvena beveik 8 milijardai žmonių ir mokslininkai sako, kad tai per maža populiacija, kad genetine prasme būtų 2 absoliučiai vienodi žmonės. Netgi du kiaušinėlio dvyniai, kurie panašūs kaip du vandens lašai, vis tiek nėra vienodi. Dėl to kiekvienam žmogui antikūnai išlieka skirtingai, mat visų organizmai yra unikalūs.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai gana populiarūs tapo antikūnų testai. Ir ne tik tam, kad žmogus pamatytų, ar jau yra persirgęs koronavirusu, tačiau ir tam, kad pasitikrintų, ar po skiepų tikrai susidarė imunitetas. Tačiau atlikti antikūnų testą po skiepo, pasak profesoriaus, tikrai nėra būtina
„Žmonėms su normaliai funkcionuojančia imunine sistema šie tyrimai yra nerekomenduojami dėl to, kad 95 proc., kad antikūnų bus. Tai reiškia, kad 95 proc. žmonių išmes pinigus be reikalo. Kokiu tikslu tai yra daroma? Jei tik dėl smalsumo, viskas aišku“, – sakė prof. V. Usonis.
Pašnekovas pateikia dar vieną priežastį, kodėl negalima aklai pasitikėti šiuo testo atsakymu – mat antikūnų nebuvimas ne visada reiškia, kad neturime apsaugos nuo koronaviruso.
„Pavyzdžiui, kalbant apie hepatitą B, šiandien gerai žinoma, kad paskiepytiems žmonėms antikūnai laikosi kelis dešimtmečius, tačiau po to, net ir išnykus antikūnams, apsauga išlieka. Tai yra imunologinė atmintis ir tai žinomas faktas. Aišku, kol kas tvirtai nežinome, ar taip pat gali būti ir su SARS-Cov-2 infekcija ir ar galime tą pačią patirtį taikyti“, – paaiškino gydytojas.
Beje, baimintis tiems, kurie po skiepo nepajautė jokių šalutinių reiškinių, nereikėtų. Profesorius juos ragina verčiau pasidžiaugti, kad vakcinacija praėjo be nemalonių pojūčių, tačiau tai tikrai nereiškia, kad nesusidarė imunitetas. Šalutiniai reiškiniai ir neturi pasireikšti visiems, mat kiekvieno žmogaus kūnas reaguoja skirtingai.
Imuniteto pasai – ne visam gyvenimui
Profesorius pritaria minčiai, kad imuniteto pasai turėtų būti trumpalaikiai, o ne skirti visam gyvenimui. Jų veikimo laikas turėtų priklausyti nuo to, kiek vidutiniškai laiko vakcina ar persirgimas suteikia apsaugą. Deja, bet kol kas tiksliai to niekas nežino. Pašnekovas primena, kad tam tikras atitikmuo imuniteto pasui jau yra seniai Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintas skiepų pasas.
O į kai kurias šalis be tam tikrų skiepų nė neleidžiama patekti. Pavyzdžiui, Afrikoje prašome geltonojo drugio skiepo, o kai kur negali patekti be meningokoko skiepo.
„Yra ir politinis klausimas, kur imuniteto pasai bus pripažįstami, ar juos pripažins visos Europos šalys, kokios jis trukmės bus. Bet turime kalbėti apie tai, ką žinome. Jei įvertinus mokslinius duomenis būtų patvirtinta imuniteto trukmė, tai mažiausia trukmė ir galėtų būti įrašyta į pasus.
Bet būčiau labai skeptiškas, jei kalbėtume apie imuniteto pasus tiems žmonėms, kurie nei sirgę, nei pasiskiepiję, o tik atlikę testą. Dėl tokios informacijos įrašymo į imuniteto pasą būčiau labai skeptiškas – patikrinimas, kad žmogus šiuo metu nėra užsikrėtęs, nereiškia, kad asmuo yra saugus“, – kalbėjo prof. V. Usonis.
Iškart po testo paėmimo žmogus gali susidurti su sergančiuoju ir po to susirgti, nors tą kartą testas dar buvo neigiamas. Trumpam laikui testas, pasak profesoriaus, tikrai yra tam tikras saugumo kriterijus. Bet imuniteto pasui toks variantas netinka.
Kaip pasakojo pašnekovas, jei pavyks suvakcinuoti 60-70 proc. Lietuvos gyventojų, tai būtų didžiausio masto nepriklausomos Lietuvos laikų gyventojų sveikatos programa.
„Tokia programa turi turėti strategiją, etapus, tikslus, uždavinius kiekvienam etapui, informacinius partnerius ir t.t. Tai, ką žadėjo vienas ministras, ką žadėjo ir kitas ministras, bet man, tikriausiai, su akimis blogai, nes to dar dabar nematau“, – kritikos Vyriausybei pažėrė prof. V. Usonis.
Visgi, šiuo metu dar neverta spėlioti, kaip kitais metais ar ateityje, jei reikės revakcinuotis, vėl paskiepytume tiek pat žmonių. Jei skiepas taptų kasmetinis, tereikėtų vakcinacijos programą išskirstyti visiems metams. Galbūt revakcinacija ar tam tikras laikas, kada jos reikės, bus susijusi su kokiomis nors visuomenės grupėmis, pavyzdžiui, priklausys nuo žmogaus turimų lėtinių ligų ar amžiaus. Tačiau kol kas duomenų apie tai neturime.
„Dėl to dar kartą kviečiu šiandien kalbėti apie tai, ką žinome ir turime dabar. O dėl viso kito, manau, vienokį ar kitokį sprendimą rasime“, – sakė profesorius.
