Ar Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, griežtai reglamentuojantis laiką, per kurį pacientas turėtų patekti tiek pas savo šeimos gydytoją, tiek ir pas antrinio lygio specialistą (konsultantą) padės artimiausiu laiku išspręsti šią problemą?
Mano galva, ministro įsakymas ne tik kad absurdiškas, bet ir visiškai beprasmiškas. Manyčiau, kad lygiai tokios pačios vertės būtų įsakymas, draudžiantis Lietuvos žmonėms sirgti arba visuomet tik gerai vertinti ministro darbą. Dabar pagal naują potvarkį ne ūmia liga sergantis pacientas turi pakliūti pas šeimos gydytoją per 7 dienas, o pas specialistą per mėnesį.
Aišku, labai gerai, jei tai galėtų būti realybė. Bet taip pat, manyčiau, aišku ir įstaigų vadovams, ir patiems gydytojams, kad to, esant dabartinei situacijai sveikatos apsaugos sistemoje (turiu omenyje dirbančių gydytojų ir sergančių pacientų skaičių), niekuomet nebus.
Šeimos gydytojų trūksta, o sergančių pacientų skaičius irgi nemažėja. Niekam nėra paslaptis, gydytojas dažnai per savo darbo valandas priima po 30-40 pacientų, o kada yra gripo epidemija, darbo krūviai dar drastiškai padidėja. Medicinos personalas dirba ant išsekimo ribos, didėja medikų sergamumas. Trūkstant šeimos gydytojų, didėja atskiram gydytojui prirašytų pacientų kiekis, kas irgi turi neigiamos įtakos darbo efektyvumui.
Manau, optimalus gyventojų skaičius gydytojo apylinkėje būtų iki 1500 pacientų. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse, JAV, Kanadoje šis skaičius didesnis. Bet mes turime įvertinti dabartinės Lietuvos specifiką – juk niekam ne paslaptis, kad į užsienį išvyko apie milijoną ne pensininkų ar arti pensinio amžiaus piliečių, o santykinai sveikų ir jaunų. Dauguma likusios populiacijos atstovų serga lėtinėmis ligomis, todėl priversti dažnai lankytis pas daktarus.
Beje, norėčiau mesti akmenėlį ir į pacientų daržą. Ne toks jau retas atvejis, kada pacientai ateina pas gydytoją, norėdami tiesiog pabendrauti, pasiskųsti vienišumo problemomis, blogomis gyvenimo sąlygomis ir t. t. Nors gydytojas mato, kad šiuo metu nėra neatidėliotinų medicininių problemų, o vyrauja socialiniai aspektai, vis tiek turi žmogų išklausyti, nuraminti ir t. t.
Kita problema – išankstiniai užsirašymai ir neatvykimai be įspėjimo. Ir čia tikrai galiu pritarti ministerijai, kad tokius pacientus reikia drausminti – net ir baudomis. Nors iš kitos pusės man tikrai žmogiškai gaila mūsų senjorų. Turtingų šalių pensininkai po 2-3 kartus per metus keliauja po užsienius, gi mūsų pilietis finansiškai dažnai nėra pajėgus nueiti nei į koncertą, nei į teatrą, todėl geriausia vieta susitikti ir pabendrauti su tokiais pačiais arba bažnyčia, arba poliklinika.
Manoma, kad eiles gali sumažinti konsultavimas, nedarbingumo pažymėjimų išrašymas telefonu. Užsienyje tai tikrai praktikuojama. Pačiam ne vienoje šalyje teko stebėti, kokio lygio ir kokios apimties yra tos konsultacijos. Klausimų ir sprendžiamų situacijų ratas yra tikrai pakankamai ribotas: užmiršo laiku išgerti vaistų ar galima išgerti po valandos; pakilo 10mm Hg stulpelio kraujospūdis – ką daryti; labai blogai miegojo – ar gerti mikstūrą; skauda kojas, todėl negali atvykti pas gydytoją ir pan.
Aišku, konsultacijos telefonu, sumažina eiles pas gydytojus, bet kiekvienas žmogus labai subjektyviai suvokia savo sveikatos problemas. Todėl konsultuodami telefonu, mes tikrai nepastebėsime, kad jūsų pacientui nusileido lūpos kampas (insulto pradžia) ar gresia infarktas. Kur kas pavojingesnės situacijos gali būti, kai telefonu dėl ligų pradedami konsultuoti vaikai, kas, manyčiau, labai pavojinga ir visiškai nepriimtina. Čia be meningito diagnostinių problemų iškyla daugybė pavojų nustatant ir kitas ligas. Gerai atsimenu, kad mūsų medicinos korifėjai griežtai draudė, nemačius ligonio, teikti bet kokius patarimus dėl diagnozės ar gydymo.
Eilės poliklinikoje tikrai neišnyks. O kodėl reikėjo tokio absurdiško įsakymo, aš gerai suprantu. Tai buvo grynai politinis sprendimas. Medicina čia visiškai „ne prie ko“.