Apie visa tai – interviu.
- Ar dar pameni, Aurimai, kada ir kodėl nusprendei pasirinkti prestižinę mediko specialybę?
- Aš negaliu sakyt, kad buvau tipinis moksleivis, su ilgais ir kraštutiniais abejonių viražais - kur stoti. Apsisprendžiau, jog noriu būti gydytojas gana anksti - 7-oje klasėje. Apsisprendimą lėmė keletas faktorių, vienas iš jų - neišsipildžiusi mamos svajonė studijuoti mediciną, ji pabūgo netgi bandyti stoti į šią, tuo metu labai prestižinę specialybę, todėl tiek man, tiek mano seserims nuolat skiepijo, kad niekada nesustotume neišbandę visko. Kitas aspektas, galbūt nuskambėsiantis kiek populistiškai - visada norėjau ir tebenoriu padėti žmonėms. Taip pat labai domino gyvoji gamta, specifiškai žmogaus kūnas ir jame vykstantys procesai. Sudėjus į vieną vietą šiuos argumentus užpildžiau prašymą stoti į Kauno medicinos universitetą.
Dažniausias klausimas, kurį tekdavo išgirst, konstatavus apsisprendimą - „Bet gi tiek ilgai reikės mokytis, netgi 10 metų, kam tau tai?“
Aš manau, kad bet kokio žmogaus tobulėjimas tęsiasi visą gyvenimą ir nesvarbu, ar jis vyksta kokios nors institucijos rėmuose, ar sava eiga. Todėl ilgi mokslų metai niekada negąsdino.
- Ar anuomet priimtas sprendimas ir lūkesčiai neprasilenkia su šiandienos realybe?
- Jeigu klausiate, ar gailiuosi pasirinkęs šią specialybę ir ar jei turėčiau galimybę pakeisti tuomet priimtą sprendimą juo pasinaudočiau? Galiu tvirtai atsakyti, kad tikrai ne.
Labai dažnai bendraujant su bičiuliais dar studijų metais tekdavo patekti į situacijas, kuomet bendraamžiai jau turi stabilias karjeras, šeimas, įsigiję būstus, o tu vis dar studentas ir studentas, be pastovių orių pajamų, dar būdamas 27-erių metų vengiantis galvoti apie stabilumą visuomenėje, vien dėl to, jog esi studentas, nors ir jau dirbantis ligoninėje, tačiau gaunantis grašius už labai atsakingą darbą. Tačiau net ir tuomet, nurijus nuoskaudos kartėlį dėl prastai veikiančios sistemos, nesigailėdavau pasirinkęs šį kelią. Galimybė prisidėti prie žmogaus grąžinimo į gyvenimą kurį laiką gali kompensuoti materialius dalykus.
Kalbant apie lūkesčius. Niekada nekūriau „rožėmis kloto ateities paveikslo“, priėmiau sistemą tokią, kokia ji yra. O kai į pasaulį žvelgi realistiškai, augant gali priimti adekvačius sprendimus bei matyti, kur galima prisidėti kuriant pokyčius.
- Kur studijavai mediciną (kokią kryptį) ir kaip vertini studijas?
- Vientisąsias medicinos magistro studijas baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Taip jau įvyko, kad mano stojimo metais universitetas iš pašaknų performavo tuomet veikusią mokymosi sistemos koncepciją į „Probleminį mokymąsi“. Ir mano kursas buvo pirmasis - pilotinis - papuolęs į šią naują sistemą. Taigi studijų metais buvo labai daug kuriozų (juokiasi), kur nei dėstytojai, nei jų studentai užtikrintai nežinojo, ką ir kaip reikia veikti per numatytus užsiėmimus.
To chaoso nestigo visose katedrose ir klinikose, kur tekdavo mokytis. Na, bet panašu, kad jis nepakenkė mūsų kaip specialistų augimui. Šiuo metu probleminis mokymas jau yra nusistovėjęs ir studentai mato mažiau suirutės, tačiau, be abejo, siekiant vakarų šalių kokybės dar yra kur pasitempti.
Po vientisųjų studijų pasirinkau anesteziologo-reanimatologo kelią - įstojau į rezidentūrą tame pačiame universitete. Labai įdomi ir itin sudėtinga specialybė, kur reikalingas aštrus ir šaltas protas bei visų organizmo sistemų detalus išmanymas. Būtent šiuo laikotarpiu atėjo supratimas, kad mūsų sveikatos priežiūros sistema taip pat labai serga ir jeigu mokaisi dirbti sergančioje sistemoje, vargu ar kada nors galėsi prisidėti prie tos sistemos sveikimo, vien dėl to, kad nežinosi, kaip ji gali ir turi funkcionuoti.
Kalbant apie studijų kokybę, išsivysčiusiose vakarų valstybėse gydytojas-rezidentas vadinamas besimokančiu gydytoju – t. y., dirba ligoninėje ir mokosi iš vyresniųjų kolegų. Jam taikomos analogiškos socialinės garantijos kaip „normaliam“ gydytojui, jis yra įdarbintas ligoninėje ir gauna už tai adekvatų atlygį. Jo teoriniu mokymu užsiima arba pati ligoninė, arba tai koordinuojama specialybinių draugijų, gydytojų rūmų, neretai prisidedant ir universitetams.
Kai tuo metu pas mus gydytojai-rezidentai yra studentai ir tuo pačiu darbuotojai – t. y., turime labai neaiškias ribas tarp darbo ir mokymosi, turime tik dalines socialines garantijas (tai labai svarbu į trečią dešimtį kopiančiam žmogui), negalime nešti teisinės atsakomybės už pacientų gydymą, kas sudaro labai daug prielaidų prastai gydytojų rengimo sistemai.
Be abejo, reikia pridėti ir tai, jog didžiuliai darbo krūviai gydytojams, kurie turėtų mokyti rezidentus, fiziškai neleidžia adekvačiai perteikti savo žinių jauniesiems kolegoms. Be abejonės, mūsų sistemoje yra gausu žmonių, kurie supranta šią problematiką ir bando tai spręsti, tačiau turime ir senojo posocialistinio mentaliteto problemų, todėl pokyčiai vyksta labai lėtai. Jau nekalbant apie tai, jog mažytėje šalyje, kur veikia tik dvi gydytojus ruošiančios institucijos, neturime vienodos nacionalinės rengimo sistemos. Pvz., gydytojas, mokęsis VU, ir gydytojas, mokęsis LSMU, turi tokią pačią licenciją, tačiau mokėsi pagal visiškai skirtingas programas bei laikė visiškai skirtingus egzaminus.
Turbūt stebimi didžiuliai skaičiai emigruojančių bei besiruošiančių emigracijai jaunų gydytojų tik patvirtina faktus, kad keistis reikia ir greitai.
Tačiau derėtų pasidžiaugti, jog atsiranda požiūrio į jaunųjų gydytojų rengimą pokyčių. 2018-aisiais vyks jau trečioji tarptautinė konferencija, kuri bus orientuota į medicininę edukaciją, norima atkreipti dėmesį į besikeičiantį gydytojo veidą tobulėjant medicinos mokslui, skiriamas dėmesys gydytojo minkštųjų kompetencijų, tokių kaip komunikacija, pacientų advokatavimas, lyderystė - kėlimui. Taip pat vyksta diskusijos dėl podiplominių studijų koncepcijos keitimo į etapinėmis kompetencijomis grįstą modelį, o tai būtų didžiulis proveržis visai sveikatos priežiūrai.
- Buvai išvykęs į užsienį. Papasakok, kur, kokiam laikui ir kokiomis aplinkybėmis?
- Sutinku su teiginiu, jog kiekvienas mes tampame tokiais specialistais iš kurių mokomės. Ir jeigu savo aplinkoje matai pavyzdžių, kuriais nenori tapti - belieka ieškoti mokytojų kitur. Todėl pradėjau ieškoti galimybių pasisemti patirties iš specialistų už Lietuvos ribų. Turėjau bent keletą įvairių stažuočių pažengusiose Europos valstybėse - Olandijoje, Suomijoje. Tiek LSMU, tiek VU bendradarbiauja su viena iš Londono ligoninių ir anesteziologijos-reanimatologijos rezidentai kiekvienais metais turi galimybę išvykti ir vienerius metus semtis šio mokslo subtilybių iš tarptautinės gydytojų komandos. Aš pasinaudojau šia galimybe ir galiu tvirtai teigti, jog kaip intensyviosios terapijos specialistas didžiąja dalimi susiformavau būtent ten.
Iki išvykimo norėdamas bent kiek adekvatesnio uždarbio papildomai dirbdavau Plungės ligoninėje, tačiau grįžus po vienerių metų praktikos, įvertinus galimybes tobulėti, realizuoti save, atlygių skirtumą Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje bei gautus pasiūlymus - abejonių neliko. Vis dar būdamas rezidentas čia, derindamas atostogas bei laisvadienius, kiekvieną mėnesį skraidžiau į Londoną.
Nuo pat rezidentūros pradžios aktyviai veikiau už profesinės srities ribų, prisidėjau prie LSMU rezidentų tarybos veiklos, 2015 m. bendraminčių ratelyje atkūrėme Jaunųjų gydytojų asociaciją (JGA), įsiliejau į Europos jaunųjų gydytojų veiklas. Šiuose judėjimuose supratau, jog problemos, su kuriomis susiduriame sisteminiame lygyje yra nesvetimos visai Europos jaunųjų medikų bendruomenei. Lietuvoje yra aktyvių jaunųjų medikų ir pradėdami nuo savęs, burdami bendruomenę, šioje mažoje šalyje galime vykdyti pokytį.
Baigęs studijas gavau pasiūlymus ir iš Kauno klinikų ir iš ligoninės Londone. Man labai pasisekė, kad vadovai pažiūrėjo į mane lanksčiai ir sudarė sąlygas, kad galėčiau vienu metu dirbti ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje. Didžiulis darbo krūvis ir nuolatinis gyvenimas „ant lagamino“ truko šiek tiek daugiau negu metus ir atėjo laikas priimti sprendimą - pasirinkti šalį su gerokai draugiškesne darbo aplinka, didesniais atlyginimais, platesnėmis perspektyvomis savirealizacijai ar apsistoti Lietuvoje, kur draugai, šeima, profesinė bendruomenė ir betvarkė profesiniame pasaulyje.
Kiekvienas renkamės tas veiklas, kurios teikia didžiausią galimybę realizuoti save ir vistik dėliojant argumentus už ir prieš - visuomeninės veiklos ir tas gan nedidelis teigiamas sisteminis poslinkis per trumpą laiką nulėmė tai, jog nusprendžiau dirbti tik Lietuvoje.
- Ar Anglijoje pavyko pasijusti medikų bendruomenės dalimi? Ar galėtum, remdamasis šia patirtimi, palyginti Lietuvos ir tenykštę sveikatos sistemas, darbo sąlygas, algas?
- Iš viso su Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros sistema glaudžiai bendradarbiavau 4-erius metus, bendruomenės dalimi pasijausti laiko tikrai pakako. Sveikatos priežiūros sistemos labai skiriasi - tiek ekonominiais pajėgumais, tiek požiūriu į gydytojus ir į pacientus. Sveikatos priežiūra labai glaudžiai susijusi ir su socialinių paslaugų sektoriumi, kuris Lietuvoje nėra funkcionuojantis gerai. Visos išsivysčiusio pasaulio sveikatos priežiūros sistemos yra orientuotos į pacientą, kai tuo tarpu Lietuvoje mes apie tai tik kalbame. Ganėtinai sunku po tiek metų vykdyto paternalistinio modelio pereiti į visai kitą koncepciją. Šioje vietoje vėl matyčiau jau anksčiau minėtas mentaliteto problemas.
Darbo sąlygos, žinoma, taip pat skiriasi. Didžiojoje Britanijoje retas gydytojas dirba daugiau negu vienu etatu - kai užtenka finansų, pradedama rūpintis ir savo gyvenimo kokybe, stengiamasi tausoti savo emocijas, neperdegti, kad galėtum suteikti geriausią priežiūrą savo pacientams, galėtum būti adekvatus savos šeimos narys.
- Kur dabar dirbi?
- Šiuo metu dirbu Kauno klinikose anesteziologu - reanimatologu, taip pat šiek tiek dėstau universitete, su kitais bendraminčiais prisidedame prie darbo kokybės Kauno klinikose gerinimo. Tai yra tik pirmi žingsniai, bet šiuo metu turiu nišą, kur galiu save realizuoti toje srityje, kurioje matau didžiausią prasmę - sveikatos priežiūros procesų valdyme. Visuomeniniame sektoriuje mane labai domina bioetikos problemos, konkrečiau - užsispyrėliško gydymo koncepcija. Per pastaruosius metus surengėme visą aibę renginių apie tai. Pavasario sesijoje seimas svarstys kritinių būklių įstatymo pokyčius, kuriuos patvirtinus žengtume pirmus žingsnius beviltiško gydymo problemos sprendimui. (Daugiau gydytojo minčių šiuo klausimu skaitykite čia: nuoroda)
- Ar daug tavo pažįstamų, kursiokų yra emigravę arba apie tai kalba? Kiek, tavo manymu, emigracija yra gąsdinimas, o kiek – reali grėsmė Lietuvai, kai išties nebeturėsime, kas mus gydys?
- Manau, kad sveikatos priežiūros specialistų emigracija yra reali grėsmė, apie tai byloja ir Jaunųjų gydytojų asociacijos atliktos apklausos bei tyrimai. Šiuo metu yra garsiai teigiama, jog specialistų Lietuvoje jau dabar labai labai trūksta - galbūt, tačiau derėtų pastebėti, jog realių paskaičiavimų ko trūksta ir kiek - nėra, taip pat suprantame, jog ne visos gydymo įstaigos šiuo metu veikiančios Lietuvoje dirba optimaliai. Sutvarkius šiuos dalykus, paaiškėtų realybė - kiek ir kokių specialistų trūksta ir trūks.
Be to, gydytojai yra viena. Akivaizdesnė problema yra slaugytojų emigracija. Slaugytojas yra pagrindinė grandis tarp gydytojo ir paciento ir jų darbas yra didžiulis ir neišmatuojamas, natūralu, kad už sunkų ir atsakingą darbą mokant dabartinius atlygius, slaugytojų stoka bus žymiai didesnė problema Lietuvos sveikatos priežiūroje.
- Atstovauji jaunuosius šalies medikus. Kokiomis nuotaikomis jie gyvena dabar? Ar po garsiai nuskambėjusio šalies medikų mitingo, nurimo aistros ir ambicijos keisti situaciją?
- Nuotaikos išlieka niūrios, tačiau viltingos - reikia suprasti, kad eiti į gatves ir demonstruoti savo problemų niekas nenori. Mitingas kilo dėl to, kad problemos tikrai egzistuoja. Dialogas su sprendimų priėmėjais vyksta, tačiau apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Tikimės, kad nereikės kartoti tokių ar panašių akcijų siekiant teigiamų pokyčių. Ambicijos tikrai nenurimo (juokiasi), esame nepriklausomybės karta ir kursime tokią aplinką, kurioje gera gyventi.
- Ar galėtum įvardinti didžiausius mūsų sveikatos sistemos „skaudulius“?
- Manau, jog esminiai dalykai, kurie turi keistis, yra šie:
1. Visuomenės požiūris į sveikatos priežiūros specialistus, atlygiai bei darbo sąlygos.
2. Požiūris į pacientą. Turime pereiti iš paternalistinio modelio į „į pacientą orientuotą" priežiūrą.
3. Būtina gydytojus mokyti minkštųjų kompetencijų - komunikacijos, lyderystės, pacientų advokatavimo, vadybos pagrindų.
4. Būtina stipri politinė valia, nes sistemai yra reikalingi skaudūs, tačiau būtini vadybiniai sprendimai apie ligoninių tinklą, hospitalinę priežiūrą bei socialines paslaugas.
