Retas kuris atsispiria pagundai atsukti žandą ir leisti jį lyžtelėti entuziastingai pasitinkančiam šuniui augintiniui. Vis dėlto reikia žinoti, kad jei iki šiol tokį audringą pasisveikinimą laikėte nekalta ir natūralia emocijų išraiška, vieną dieną dėl netramdomo šuns entuziazmo gali tekti pasigailėti.
Namuose laikomą šunį šeimininkai linkę laikyti kone pilnaverčiu šeimos nariu visiškai pamiršdami, kad jo burnos bakterijos skiriasi nuo tų, kurios būdingos žmogui. Kaip tvirtina buvęs Londono Karalienės Marijos universiteto profesorius Johnas Oxfordas, virusologijos ir bakteriologijos specialistas, kone pusę savo gyvenimo šunys praleidžia uostinėdami tikrai atgrasias pakampes, kad ir kitų šunų išmatas, todėl ant jų snukių pilna kuo įvairiausių bakterijų, virusų ir mikrobų.
Nors žmogaus imuninė sistema šunų pernešamo užkrato gali ir neatpažinti, daugeliu atvejų susirgimų jis nesukelia. Visgi šunų (ir kačių) burnose esama ir tokių bakterijų, kurios žmogui pavojingos. Šios bakterijos vadinamos zoonozinėmis.
Pavyzdžiui, Clostridium bakterijos, žarninės lazdelės Escherichia coli ir kampilobakterijos sukelia gastroenteritą – skrandžio ir plonosios žarnos uždegimą. O štai šuns burnos terpei būdingos Pasteurella multocida bakterijos gali sukelti dar liūdnesnių pasekmių. Nustatyta, kad būtent šių bakterijų sukeltu meningitu 2001-2011 m. Prancūzijoje sirgo 42 jaunesni nei ketverių metų vaikai. Kone pusė užsikrėtusių vaikų buvo naujagimiai. Daugeliu atvejų užkratas buvo perneštas nuo šunų arba kačių liežuvio. Keturi iš sirgusių vaikų mirė, todėl specialistai primygtinai pataria maksimaliai riboti kūdikių ir gyvūnų augintinių kontaktą.
Ką daryti
1989-aisiais metas Kanados veterinarijos žurnale buvo paskelbta publikacija, kurioje rašoma, kad šuns augintinio lyžtelėjimas jokių tragiškų pasekmių paprastai nesukelia. Deja, publikacijoje taip pat išvardyti ir galimi kontakto su gyvūnu pavojai. Įspėjama, kad žmogaus burnos, nosies ir akių gleivinė nėra tinkama šunų pernešamoms bakterijoms. Vardijami atvejai, kai šunys perduoda žmonėms Haemophilus aphrophilus bakterijas, sukeliančias galvos smegenų abscesą ir širdies raumens uždegimą. Įsidėmėtina, kad nurijus šuns burnoje esančių infekuotų blusų liekanų kyla kaspinuočio (Dipylidium caninum) užkrato rizika.
Žurnale BMJ paskelbtas dar vienas tragiškai pasibaigęs atvejis. Straipsnyje rašoma apie 70-ies metų moterį, rastą susmukusią kėdėje. Ji beveik mirė nuo septicemijos, kurią sukėlė nuosavo šuns pernešta Capnocytophaga canimorsus bakterija. Ant moters kūno nebuvo aptikta jokių įdrėskimų ar įkandimo žymių, todėl tikėtina, kad bakterija pateko nuo veidą lyžtelėjusio šuns seilių.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad infekcijos užkratas nuo šuns lyžtelėjimo – gana retas atvejis.
Kalifornijos universiteto profesorius Bruno Chomelis sako: „Apskritai nėra patartina leistis, kad gyvūnas augintinis laižytų veidą arba žaizdą. To ypač turi vengti tie, kurių imuninė sistema silpna, pavyzdžiui, pagyvenę žmonės arba maži vaikai.“ Paprašytas įvertinti šuns lyžtelėjimo keliamą riziką, profesorius pateikė pavyzdį, kaip žmogus su ausies būgnelio perforacija, leidęs palaižyti šuniui ausį, susirgo meningitu, kurį sukėlė šuns seilės. Taigi, tragedijos mastą, kaip paprastai, suvokiame tada, kai jį įvyksta. Tad gal verčiau pasistenkime sutramdyti gyvūnų augintinių entuziazmą ir dėl visa ko apsiribokime vien oro bučiniais.
