Po patirto infarkto Giedrius Drukteinis siekia padėti kitiems šios ligos ištiktiems žmonėms

2019 metų pavasarį Vilniuje G. Drukteinis pats patyrė miokardo infarktą.

„Pažadintas iš komos Santaros klinikose ir vėliau per reabilitacinį laikotarpį sanatorijoje pirmą kartą gyvenime savo akimis išvydau, kiek iš tiesų mūsų, širdininkų yra daug, ir kiek daug medikų kompetencijos, žmogiškosios energijos ir sąnaudų yra skiriama tokiems, kaip aš gydyti bei sugrąžinti į gyvenimą“, – pasakoja G. Drukteinis.

„Tačiau didžiausia likimo ironija yra ta, kad dėl savo širdies ir kraujagyslių ligų dažniausiai esame kalti mes patys – dėl palaido gyvenimo būdo, žalingų įpročių, netinkamos mitybos, fizinės veiklos trūkumo, kvailo streso – nes jau antikos išminčiai žinojo, kad didžiausias žmogaus priešas yra tas pats žmogus, tūnantis jo viduje.

Ir kol su negandomis nesusiduri pats, atrodo, kad gali viską daryti ir elgtis kaip tinkamas, o visi tie pagraudenimai apie būtinybę tikrintis sveikatą ar ją tinkamai prižiūrėti, skamba tik kaip foninis propagandinis triukšmas. Ir tik pačiam visa tai pergyvenus, galiausiai supranti, koks trapus yra tas mūsų gyvenimas, ir kaip greitai jis gali baigtis su visais esamais ir menamais savo malonumais“, – teigia G.Drukteinis, šiuo metu nuolat dalyvaujantis televizijos ir radijo sveikatos laidose, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į širdies ir kraujagyslių ligų problemas bei prevenciją.

Širdis

© Shutterstock

„Tebesu sveikatos priežiūros sistemoje, vartoju vaistus ir reguliariai esu stebimas medikų. Iš esmės pakeičiau savo gyvenimo būdą ir lig šiol visaip stengiausi tą savo infarktą užmiršti, nes pats jo egzistavimo faktas kėlė lengvą depresiją ir suvokimą, kad po jo gyvenimas nebėra ir niekada nebebus toks „pilnavertis„, koks buvo anksčiau.

Tačiau galiausiai suvokiau, kad infarkto užmiršti neįmanoma, jo sukeliamos psichologinės problemos niekur nedingsta, o geriausias jų gydymas – artimų žmonių parama. Dėl to su keliais likimo broliais ir kilo mintis suburti tokią savitarpio pagalbos grupę, kurioje galėtumėme paremti vienas kitą sunkiame kelyje į pilnavertį gyvenimą. Visi mes ‚iš anapus‘ sugrįžome į gyvenimą dėl įvairių priežasčių, tačiau, manau, svarbiausia jų – tam, kad padėtumėme kitiems“, – tvirtina G. Drukteinis.

Savitarpio pagalbos grupė „Po infarkto“ planuoja rengti nuolatinius savo narių susirinkimus, kuriuose, taikant kognityvinės terapijos metodus bus siekiama pasidalinti patirtimi, informacija, įžvalgomis ir ypač patarimais, sprendžiant kylančias psichologines, gyvenimo būdo kaitos ar integracijos problemas.

„Puikiai suvokiu, su kokiais psichologiniais iššūkiais susiduria kiekvienas žmogus, sugrįžtantis į gyvenimą po infarkto – kai, pvz., iš esmės reikia keisti gyvenimo būdą, įveikti depresiją, performuoti savo pasaulėžiūrą ir, kas baisiausia, įvertinti tai, kad jau esi visiškai kitoks nei buvai anksčiau. Susigrąžinti pasitikėjimą savimi, kaip darbingu, optimistišku ir reikalingu pasauliui žmogumi yra bene sunkiausia. Tačiau įmanoma“, – teigia G. Drukteinis.

„Suvokiame, kad mes nesame profesionalūs medikai ir negalime vienas kitam teikti kompetencija pagrįstų patarimų, tačiau padėti atsikratyti įpročio rūkyti žmogui, rūkusiam 30 metų, galima ir bendromis draugų, net ne profesionalių medikų pastangomis – bendrystės jausmas iš principo sprendžia daug problemų. Dėl to ir glaudžiai bendradarbiaujame su psichoterapeuto Andriaus Kalugino įsteigtu Nacionaliniu paramos fondu vienišumui mažinti ‚Mes‘“, – teigia G. Drukteinis.

Artimiausi grupės tikslai – sukurti „Po infarkto“ filialus visoje Lietuvoje, išplėtoti savanorystės tinklą ir tobulinti psichologinės paramos metodiką. „Pandemija šiek tiek pakoregavo mūsų grupės veiklos planus, todėl šiuo metu tegalime užsiimti likimo brolių ir seserų registracija internete, – juokiasi G. Drukteinis, – tačiau visos negandos vis tiek anksčiau ar vėliau pasibaigs, ir pradėsime savo turiningą bei prasmingą veiklą. Manau, iš to laimėsime mes visi!“