Rašytoją Leonardą ir paauglį Rossą vienija jų diagnozė – sunkios formos obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS). Leonardas nesugebėdavo prisiversti nusiprausti ir išsivalyti dantų, o Rosas priešingai, po septynias valandas prausdavosi duše, kadangi paniškai bijojo mikrobų. Abu juos daugelį metų vargino agorafobija.
„Jausdami neviltį, jie abu kreipėsi į Rod Ailando valstijos ligoninę, kur jų gydymui buvo išbandytas eksperimentinis metodas – pacientų smegenyse buvo išdegintos keturios gilios razinos dydžio duobutės“, – rašo laikraštis. Rossas sugrįžo į normalų gyvenimą, tačiau Leonardas teigia, kad jo būklė visai nepasikeitė.
Aukščiau aprašytas metodas yra ištobulintas ginčytino senovinio gydymo būdo variantas – bandymas išgydyti psichinėmis ligomis sergančius žmones, panaudojant skalpelį. Leidinio duomenimis, per pastaruosius 10 metų operacijos buvo atliktos daugiau nei 500 žmonių, kurie pageidavo atsikratyti depresijos, nerimo, Turetto sindromo ir netgi nutukimo.
„Rezultatai suteikia vilties, ir šiemet pirmąjį kartą nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, kai priešakinių smegenų dalių lobotomija prarado autoritetą, JAV Maisto produktų ir vaistinių preparatų valdyba pritarė vienam iš chirurginių metodų, gydant tam tikrus obsesinio-kompulsinio sutrikimo atvejus“, – nurodo laikraštis.
Šiuo metu operacijas leidžiama atlikti tik patiems sunkiausiems ligoniams, kurie atrenkami pagal griežtus kriterijus.
„Kol kas gydytojai nedaug žino apie smegenų dalis, kurias paliečia skalpeliu, todėl rezultatai yra nenuspėjami: vieniems pacientam pagerėja, kiti nejaučia pokyčių, kai kuriems, kuriems nepasiseka, netgi pablogėja“, – rašo autorius, remdamasis daugelio psichiatrų ir medicinos etikos specialistų nuomone.
Vis dėlto tokių operacijų paklausa didelė ir nepatyrusiems chirurgams gali kilti pagunda atlikti tokias operacijas. „Mes įsivaizduojame (tai beveik dogma), kad progresui nebūtini pateisinimai. Esą, jei metodas daug žadantis, kaip galima nenorėti suteikti pagalbos kenčiančiam ligoniui?“, – teigia medicinos etikos specialistas Paulas Rootas Wolpe iš Emory universiteto. Palyginus neseniai gydytojai laikė lobotomiją dideliu pasiekimu, kol nepaaiškėjo, kad tūkstančiai pacientų po operacijos patyrė negrąžinamus smegenų pokyčius.
Kad ir kaip bebūtų, nuo 5 iki 15 proc. žmonių, kuriems diagnozuotas obsesinis-kompulsinis sutrikimas, nepajėgūs išsigydyti tradiciniais būdais. Aukščiau minimi Leonardas ir Rossas išbandė viską: nuo antidepresantų iki psichoterapijos ir autotreningo. Chirurginės operacijos, pagrįstos šiuolaikinėmis tomografijos technologijomis, yra vykdomos kai kuriuose medicinos centruose, jas finansuoja tomografijos aparatų gamintojai, praneša laikraštis.
Taip pat yra naudojamas „gama-skalpelis“, kuris išdegina tiksliai nustatytus smegenų plotus, naudojant radiaciją. Būtent šį metodą pasirinko Leonardas ir Rossas. Pasak psichiatro Beno Greenbergo, kuris vadovauja atitinkamai programai Butler ligoninėje Providence, gama-skalpelis arba gili smegenų stimuliacija pagerino maždaug 60 proc. operaciją patyrusių pacientų būklę.
Medicinos etikos specialistai savo ruožtu teigia, kad operacijos pasekmes reikia vertinti pagal bendrą poveikį jos žmogaus gyvenimui, o ne konkretiems simptomams. 1949 m. Portugalijos neuropatologas Egasas Monizas gavo medicinos srities Nobelio premiją už tai, kad atrado lobotomijos metodą, kuris pašalina psichinio sutrikimo simptomus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad po operacijos pacientai tampa apatiški ir abejingi.
Naujieji operatyvios chirurginės intervencijos metodai taikomi tiksliai nustatytoms smegenų vietoms, o taikant lobotomiją, smegenys buvo gydomos aklai, pabrėžia autorius. Vis dėlto Švedijos Karolinska universiteto mokslininkų duomenimis, po operatyvios intervencijos dėl obsesinio-kompulsinio sutrikimo, pusei pacientų buvo pastebėta apatija ir savikontrolės problemos, nors paties sutrikimo simptomai buvo silpnesni. Be to, teigiamas operacijos poveikis pasireiškia palaipsniui, smegenys ilgą laiką prisitaiko prie pokyčių.
