Pavojingos žaliavalgystės pasekmės: nuo silpnumo iki agresijos priepuolių

Lietuvoje daugėja žaliavalgystės pasekėjų, kurie tikina, kad tik atsisakę termiškai apdoroto maisto atsikratė daugybės negalavimų. Tačiau medikai susiduria ir su išvirkščiąja žaliavalgystės puse – agresijos priepuoliais, galvos svaigimu, silpnumu, kraujospūdžio ir širdies ritmo sutrikimais, susilpnėjusia imunine sistema. Pasirodo, dideli kai kurių žalių daržovių kiekiai ne gerina mūsų organizmo funkcijas, o jas trikdo.

Vertingiausia žalio maisto dalis – fermentai?

Penkerius metus žaliu maistu besimaitinanti gyvo maisto restorano patiekalų įkūrėja Olga Dzindzeleta įsitikinusi, kad gyvam organizmui reikalingas gyvas maistas. Kadaise žmogus ir valgė tik augalinės kilmės maistą. Vykstant evoliucijai, prasidėjo apdorojimas, kepimas, konservavimas ir pan.

Nors O. Dzindzeleta sutinka, kad pereinamasis laikotarpis gali būti sunkus, ji pati teigia nepajutusi pereinamojo laikotarpio sunkumų ar krizės, nors organizmas iš pradžių labai aktyviai valėsi. Per du mėnesius ji numetė 15 kg. Jos vyras iki tol turėjo problemų su skrandžiu, tačiau jau seniai pamiršęs vaistus.

Anot jos, žalias maistas, priklausomai nuo produkto, gali būti apdorotas tik iki 42 laipsnių. Tai yra būtent ta ribinė temperatūra, po kurios žūva natūralūs produkto fermentai. O. Dzidzeletos teigimu, kiekvienas organizmas, taip pat ir mūsų kūnas, turi savo fermentus. Jie yra dviejų rūšių: tie, kurie padeda virškinti maistą, ir tie, kurie atsakingi už metabolizmo procesus. Jeigu maistas nėra termiškai apdorotas, jame esantys fermentai dirba savo darbą. O mūsų organizmo fermentai gali užsiimti savo darbu. Jeigu valgome termiškai apdorotą maistą, naudojame savo kūno fermentus, kurie po truputį senka.

Pasaulinio garso gastroenterologas Hiromi Shinya bestseleriu tapusioje knygoje „Fermentų faktorius“ taip pat teigia, kad fermentų atsargos nėra begalinės, todėl jas būtina papildyti iš išorės. Būtent dėl žaliame maiste esančių fermentų žaliavalgystę jis vadina ateities mityba, kuri saugos nuo išeminės širdies ligos, diabeto, gydys vėžį. Anot mokslininko, mūsų organizmo ląstelėse sintetinama apie 5 tūkst. rūšių fermentų, kurie dalyvauja gyvybei palaikyti būtinuose procesuose. Manoma, kad dauguma fermentų sintetinami pagal mūsų organizmo poreikius, tačiau iki šiol neaišku, kaip jie pasigamina. Visgi fermentus gali išskirti tik gyvi organizmai bei augalai. Taigi valgydami šviežius vaisius, daržoves ir grūdus mes savo organizmą papildome fermentais.

H. Shinya neturi kategoriškos nuostatos, kad būtina tapti šimtaprocentiniu žaliavalgiu. Tiems, kam nepriimtinas visada žalias maistas, mokslininkas primena, kad dauguma fermentų daržovėse galima išsaugoti jas blanširuojant (porą minučių pakaitinant) ar labai trumpai tušinant, apdorojant garais, tačiau jos neturėtų sudaryti viso mitybos raciono.

Vis dėlto tarp mitybos specialistų vyrauja nuomonė, kad žmogaus organizmas virškinimo metu pats prigamina reikalingų fermentų, todėl nematoma didelės bėdos, kad jie apdorotame maiste suskyla.

Kodėl perėjimas prie žaliavalgystės paprastai būna skausmingas

Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė pabrėžė, kad nėra gero ir blogo maisto, bet yra skirtingos organizmo reakcijos į maistą.

„Todėl visada reikia įsiklausyti į savo organizmą. Žinoma, šiais laikais tai sudėtinga, kadangi mūsų organizmo pojūčiai gerokai iškraipyti. Visgi kiekvienas organizmas yra savitas, todėl kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti tokį mitybos būdą, kuris jam yra priimtiniausias. Tačiau svarbiausia, kad žmogus taip valgydamas jaustųsi gerai, kad atpažintų savo kūno signalus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Taigi norėtųsi, kad žmogus jaustųsi komfortiškai, nenaudotų prieš save prievartos“, - svarstė pašnekovė.

Pasak jos, apsisprendus tapti žaliavalgiu būtina žinoti, ką ir kaip valgyti, taigi tam reikia turėti pakankamai žinių. Dietologė priminė, kad žaliavalgystė nerekomenduojama vaikams iki pat 18 metų, vyresnio amžiaus žmonėms, ypač sergantiems lėtinėmis ligomis, ligoniams po operacijų ir nėščioms moterims, mat žaliavalgystė gali turėti įtakos persileidimo rizikai, nepilnaverčiam vaisiaus vystymuisi ir pan.

„Perėjus prie žaliavalgystės, organizmo adaptacija yra pakankamai ilga ir sunki, nes turi persitvarkyti organizmo fermentinė sistema, keičiasi hormonai, kurie dalyvauja virškinimo procese. Žinoma, ji priklauso nuo daugybės veiksnių – žmogaus amžiaus, buvusių mitybos ir gyvenimo būdo įpročių, aplinkos ekologijos, fizinio aktyvumo, net nuo metų laiko, todėl adaptacinis laikotarpis gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų“, - teigė E. Kliukaitė.

Dietologė teigė girdėjusi žaliavalgystę išbandžiusių žmonių atsiliepimų, kad jie nuolat jaučia alkį, todėl juos dirgina visi kvapai – juk žmogus negyvena uždarytas tarp keturių sienų ir atskirtas nuo aplinkos. Taigi adaptacija turi poveikį ir psichologinei žmogaus savijautai.

Pučia pilvą, kietėja viduriai, kimba peršalimas

Kalbėdama apie pavojus, kuriuos gali sukelti žaliavalgystė, dietologė paminėjo, kad patys žaliavalgiai prisipažįsta, jog kartais jiems tenka susidurti su agresijos priepuoliais, taip pat kamuoja bendri simptomai – galvos svaigimas, silpnumas, prakaitavimas, padidėja arba, atvirkščiai, labai nukrenta kraujospūdis, gali būti ir dažnesnis širdies ritmas, silpnėja imuninė sistema, todėl dažniau užklumpa peršalimo ligos.

Dėl to, kad žaliavalgiai per mažai išgeria skysčių, nes įsitikinę, kad vandens jiems užtenka su gaunamu žaliu maistu, kietėja jų viduriai. Prie to dar prisideda ir mažas riebalų kiekis maiste. Pagaliau valgant vien žalias daržoves dažni pilvo skausmai, pūtimas.

„Didelė tikimybė, kad mažės baltymų kiekis organizme. Žinoma, ir žaliuose produktuose yra baltymų, bet ne tiek, kiek jo reikia organizmui. Be to, augalinis baltymas nėra visavertis – neturi pakankamo kiekio rūgščių. Kai trūksta baltymų, mažėja raumenų masė, taip pat ir atsparumas infekcijoms, nes baltymas dalyvauja imuninės sistemos procesuose. Be to, gali pasireikšti geležies, kalcio ir vitamino B12 trūkumas, kadangi į racioną neįtraukiama mėsos, žuvies, pieno produktų. Tiesa, žaliavalgystė priskiriama griežtai vegetarizmo rūšiai ir dar skirstoma į radikalią bei švelniąją. Radikalūs žaliavalgiai valgo tik augalinės kilmės termiškai neapdorotą maistą. Švelnesnės formos žaliavalgiai įtraukia į racioną ir pieno produktus, kartais ir kiaušinius, žinoma, juos geria žalius. Kita vertus, tai didina riziką užsikrėsti patogeniniais mikrobais, pavyzdžiui, per kiaušinius dažnai plinta salmoneliozė“, - pasakojo E. Kliukaitė.

Žaliavalgystė gali būti pavojinga reprodukcinio amžiaus moterims, kurios nori susilaukti vaikų. Mat mažas riebalų kiekis gali sutrikdyti tiek kiaušidžių, tiek skydliaukės veiklą, gali sutrikti mėnesinės, atsirasti kitokių negalavimų.

Kokios daržovės naudingesnės termiškai apdorotos

„Valgyti daržoves ir vaisius iš tiesų yra sveika, dėl to niekas nesiginčija. Tačiau svarbu nepulti į kraštutinumus. Mes nuolat „įsikandame“ arba balta, arba juoda: vieni valgo tik augalinės kilmės maistą, kiti perdėtai mėgsta mėsą. Žinoma, valgant daržoves ir vaisius, tikrai mažėja cholesterolio kiekis, krinta svoris. Tačiau mūsų organizmo fermentinė sistema prisitaikiusi įsisavinti tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės maistines medžiagas ir kai kurias maistines medžiagas (geležį, kalcį, riebaluose tirpius vitaminus ir kt.) iš gyvūninių produktų sugeba įsisavinti geriau nei iš augalinių. Nesiginčiju, kad termiškai apdorojus maistą prarandama dalis naudingų medžiagų, tačiau tam tikrais atvejais jas geriau pasisavina. Ypač tai turėtų žinoti alergiški žmonės – mat alergiją dažnai sukelia kaip tik baltymas. Beje, mes mėgstame maistą perkaitinti, kad jame tikrai nebeliktų nieko gyva. Pavyzdžiui, žuvis iškepa per 10 min. - nereikia jos kaitinti aukštoje temperatūroje labai ilgai“, - teigė pašnekovė.

Pasak dietologės, ne visų žalių daržovių galima valgyti be saiko. Pavyzdžiui, žalios ankštinės daržovės, kurios žaliavalgiams – svarbus baltymų šaltinis, yra pakankamai sunkiai įsisavinamas produktas, juose gausu netirpių maistinių skaidulų, kurios atsparios virškinimo fermentams, o taip pat šiuose produktuose yra sieros junginių, dėl fermentų stokos mūsų organizmas jų nesuvirškina todėl sukelia pilvo pūtimą. Riešutai, sėklos – taip pat pakankamai sunkiai virškinami produktai, tinkantys ne kiekvienam.

Žalios daržovės (špinatai, rūgštynės, rabarbarai) turi daug rūgščių, kurios mažina kalcio įsisavinimą. Be to, valgant daug šių daržovių ilgainiui gali padidėti šlapimo rūgšties kiekis kraujyje ir kilti grėsmė susirgti podagra. Šias daržoves pašnekovė patarė naudoti nuplikius karštu vandeniu.

Taip pat įrodyta, kad pomidoruose esantis likopenas – antioksidantas, kuris apsaugo nuo kai kurių vėžio formų, mums naudingesnis ir geriau įsisavina, kai yra termiškai apdorotas.

„Jei į savo mitybos racioną įtrauksime nedidelį kiekį įvairių maisto produktų, organizmui tikrai nebus jokios žalos, tik nauda. Mat kuo didesnė įvairovė, tuo geriau. Tačiau žaliavalgio mitybos racionas, mano manymu, mūsų klimato juostoje gali būti pakankamai skurdus, juk šviežių vaisių ir daržovių ištisus metus kartais sudėtinga gauti“, - svarstė E. Kliukaitė.