Tačiau jis vis dar aptinkamas tarp kalėjimo sienų gamintame alkoholyje ir kai kuriuose konservuose bei gali staigiai pražudyti žmogų, rašo theatlantic.com.
Prisisiurbčiojus „pruno“ – slapta kalėjime gaminamo vyno, aštuonis sustiprinto saugumo Jutos valstijos kalėjimo Solt Leik Sičio mieste kalinius ištiko kai kas daugiau negu įprastos pagirios. Jų svaigulys virto susidvejinusiu vaizdu ir silpnumu. Kaliniams pasidarė sunku ryti, jie pradėjo vemti.
Tyrimai parodė, jog sulaikytieji nuo savo mokslinių eksperimentų susirgo botulizmu. Vienas kalėjimo degtindarys plastikiniame maiše paslapčiomis sumaišė greipfrutus, apelsinus, iš miltelių pagamintą gėrimą, konservuotus vaisius ir vandenį. Kad būtų įdomiau, dar įmetė keptą bulvę, kurią kiek anksčiau nukniaukė iš valgyklos ir nulupo nagais. Prabėgus fermentacijos ir laukimo dienoms, kalinys perkošė misą per kojinę ir išpilstė ją savo likimo draugams.
Išgertuvės truko neilgai. Pasirodo, įmesti bulvę buvo klaida.
Botulino sporų pėdsakai atvedė tyrėjus prie paprasčiausios bulvės. Per kelias valandas nuo pirmojo gurkšnio botulino toksinas pateko į kalinių nervų ląsteles, sukeldamas silpnumą ir paralyžių.
Trims vyrams prireikė kvėpavimo vamzdelio ir plaučių ventiliacijos, kad neuždustų.
Visoms aštuonioms aukoms buvo suleista eksperimentinio antitoksino iš Ligų kontrolės ir prevencijos centro. Pasitelkus skrupulingą medicininę priežiūrą, visi kaliniai išgyveno.
Tačiau atsigauti nuo botulizmo pasekmių prireiks mėnesių – organizmas turi atauginti nervų galūnėles, kad pakeistų apnuodytas. Kalinių gydymo išlaidos gerokai viršijo baro sąskaitą – vien tik mokesčiai už gydymą siekė 500 tūkst. dolerių, nekalbant apie išlaidas transportavimui, saugumo užtikrinimui ir visuomenės sveikatos tyrimams.
Botulino toksinas – baltymas, kurį gamina bakterija Clostridium botulinum, gali būti „pats nuodingiausias nuodas“.
Taip šį toksiną apibūdino Carlas Lamanna savo 1959 metų straipsnyje žurnalui „Science“. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pirmą kartą šį nuodą ginklams panaudojo Imperinė Japonija, vėliau – nacistinė Vokietija, Jungtinės Valstijos, Sovietų sąjunga, Sirija, Iranas, Irakas ir Šiaurės Korėja. Vos vienas gramas šio toksino teoriškai galėtų pražudyti daugiau kaip milijoną žmonių, jeigu pasklistų ore ir būtų įkvėptas. Tačiau kol botulino toksinas tapo biologiniu ginklu ir kaip vaistas „Botox“ pradėjo lyginti veido raukšles, botulizmas buvo su maistu susijusi infekcija: jos toksinai tūnodavo dešrose ir mėsos konservuose.
Botulizmas, kuriuo susergama toksinui patekus į organizmą, mokslinio dėmesio pirmą kartą sulaukė XVIII amžiuje Vokietijos provincijoje. Pareigūnai Štutgarte pastebėjo „apsinuodijimų dešromis“ pakilimą, prasidėjusį po Napoleono karų – veikiausiai dėl prastos sanitarijos ir plačiai pasklidusio skurdo. XIX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje jaunas vokiečių gydytojas Justinusas Kerneris buvo pirmasis, paskelbęs išsamų šios ligos aprašymą. Jis ištyrė daugiau kaip 200 įtariamo apsinuodijimo dešra atvejų.
J. Kerneris šėrė „sugedusių“ dešrų ekstraktais gyvūnus ir nustatė klasikinius botulizmo simptomus: raumenų silpnumą, kuris baigiasi krintančiais akių vokais, sunkumą ryjant ir kvėpavimo sutrikimus. Pakitusi autonominė nervų funkcija taip pat sukelia vėmimą, išsiplečia vyzdžiai, pradeda džiūti burna. Jis pats paragavo kelis lašus šio ekstrakto – gydytojas išgyveno, nors tai sukėlė „didelį gomurio ir ryklės džiūvimą“. Pastarasis reiškinys išpranašavo šiuolaikinį botokso pritaikymą gydant nekontroliuojamą seilėtekį amiotrofine lateraline skleroze, arba Lou Gehrigo liga, sergantiems pacientams. Dėkingieji piliečiai už pionierišką indėlį į visuomenės sveikatą ir dešrų tyrinėjimus praminė gydytoją „Wurst-Kerneriu“ („wurst“ vokiškai reiškia dešrą – DELFI). 1870 metais kitas vokiečių gydytojas pervadino šią ligą botulizmu – pagal lotynišką žodį „botulus“, reiškiantį dešrą.
Šimtmečiais žmonės vytino, rūkė, fermentavo ir konservavo maistą, nepaisydami mikrobų keliamos grėsmės. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje mokslui iš laboratorijų persikėlus į virtuves, ši padėtis pasikeitė. 1895 metais Emile van Ermengemas izoliavo spora virstančią bakteriją iš sūdyto kumpio, kuris per ligos protrūkį Belgijoje nusinešė trijų muzikantų gyvybes, likučių. Jis patvirtino, kad J. Kernerio paslaptingą dešrų ar kumpių nuodą išskiria mikrobai. Esant labai specifinėms sąlygoms, aktyvioji šios bakterijos forma pradeda daugintis ir išskiria toksiną. Esant kitoms sąlygoms, ši bakterija pereina į snaudimo formą ir virsta spora, kuri nuodo neišskiria.
XX amžiaus pradžios mokslininkai Clostridium botulinum sporas aptiko beveik visur: dirvožemyje, upėse, ežeruose, vandenynuose, ant daržovių paviršių, žuvų ir gyvūnų žarnyne. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad sporos yra labai patvarios ir gali atlaikyti net virinimą. Patekusios į joms optimalią, mažai deguonies turinčią aplinką, pavyzdžiui, konservuoto maisto indą, sporos susprogsta ir išskiria toksiną. Turint galvoje, kaip plačiai botulino sporos paplitusios aplinkoje, belieka stebėtis, kad šios infekcijos protrūkiai nebuvo dažnesni.
Maisto gamybai virtus atskira mokslo disciplina, botulizmo protrūkiai, sukelti komercinių maisto konservų, praktiškai išnyko. Maisto gamintojai išmoko užkirsti kelią toksino gamybai, reguliuodami temperatūrą, rūgštingumą, sūrumą, drėgmę ir deguonies koncentraciją bei naudodami tokius konservantus kaip nitratai ir nitritai. Konservuojamas gėrybes sterilizuojant greitpuodyje 120 laipsių pagal Celcijų temperatūroje, botulino sporos žūva per 20 minučių, todėl konservai gali ilgai ir saugiai stovėti.
Šiais laikais botulizmu nuo maisto apsikrečiama tuomet, kai sąmoningai ar nesąmoningai ignoruojami botulizmo kontrolės metodai. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose namie gamintas maistas yra pagrindinė šios infekcijos priežastis.
Tai nėra netikėta, nes tik 59 proc. šeimininkių konservuodamos namuose mažai rūgšties turinčias daržoves, sterilizuoja indelius greitpuodžiuose, rodo Nacionalinio centro namuose konservuojamam maistui tyrimas.
Laimė, botulizmas lieka reta liga: 1990 – 2000 metais per 160 šios ligos protrūkių buvo susirgę tik 263 žmonės. XX amžiaus pirmoje pusėje mirtingumas nuo šios infekcijos siekė 60 proc., tačiau pažengus medicinai ir išradus antitoksiną, dabar jis sumažėjo iki maždaug 5 proc.
