Vaistai nuo mažakraujystės prakiurdė skrandį

56 metų Janina iš Šiaulių su sveikatos problemomis susidūrė prieš trejus metus. Hemoglobino rodiklis kraujo tyrime siekė vos 70 (norma – 120-130).

„Kadangi pati kraujo formulė nebuvo bloga, hematologė sakė, kad nieko pavojinga. Viskas buvo suversta klimakteriniam laikotarpiui. Vaistus nuo mažakraujystės gėriau beveik metus. Hemoglobinas atsistatė tik iki 100, bet gydytoja vis tikino, kad reikia kantrybės ir toliau gerti vaistus. Gėriau, kol nuo jų neatsirado skrandyje žaizdos. Tuomet dėl atsiradusių skrandžio problemų kreipiausi į privačią kliniką. Kai gydytojai papasakojau apie savo ligos eigą, jai kilo įtarimų, kad kažkas negerai gali būti su žarnynu. Atliko paslėpto kraujo testą. Jis buvo teigiamas. Tuomet padarė kolonoskopiją, bet nieko bloga nepamatė. Nuramino, kad gal nieko baisaus ir nėra, bet žadėjo po savaitės pakartoti tyrimus. Tiek laukti man nereikėjo. Prasidėjo stiprūs dešinio pilvo šono skausmai ir atsidūriau ant operacinės stalo. Man ketino operuoti apendicitą, tačiau prapjovę pilvą gydytojai pamatė, kad dėl skausmų kaltas ne apendicitas, o supiktybėję polipai ant storosios žarnos. Antra stadija“, - prisiminė pašnekovė.

Moters teigimu, jokių įspėjančių simptomų, bylojančių apie kūne augantį vėžį, nebuvo – jokio skausmo, jokių virškinimo sutrikimų, tik silpnumas, kuris buvo siejamas su mažakraujyste, bei atsiradęs skausmas kirkšnyje. Pastarąjį buvo labai lengva priskirti prie sąnarių skausmų.

Kadangi vėžys buvo nustatytas anksti, buvo svarstoma, ar reikia chemoterapijos. Vis dėlto nuspręsta ją skirti, tiesa, visai silpną. Ji praktiškai nesutrikdė moters savijautos ir dienotvarkės. Todėl Janina, pati dirbanti ligoninėje slaugytoja, nė nepastebėjo, kaip praėjo šešis chemoterapijos kursus – po penkias dienas su trijų savaičių pertraukomis, ir, optimistiškai nusiteikusi, gyveno toliau. Juolab kad patikros kas tris mėnesius taip pat nieko bloga nerodė. Tačiau po metų ir penkių mėnesių, kai jai pirmą kartą po pasveikimo buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, paaiškėjo, kad kepenyse atsirado daugybė metastazių. Taigi vėžys jau buvo grįžęs.

„Tuomet gavau siuntimą konsultacijai į Vilnių. Medikams metastazės sukėlė įtarimų. Ir iš tiesų – pasirodė, kad yra supiktybėjusių auglių mažajame dubenyje, kurie ir sukėlė metastazes. Nežinia, ar pirmos operacijos metu jie buvo nepastebėti, ar išaugo naujai“, - svarstė pašnekovė.

Onkologijos institute moteriai buvo atlikta sudėtinga operacija, kurios metu pašalinta gimda, kiaušidės ir tulžies pūslė – dėl didelės metastazių rizikos šiuose organuose. Po to 45 minutes specialiu aparatu pilve buvo daroma „karštos chemijos“, Janinos žodžiais, procedūra. Visa operacija truko nuo pusės devynių ryto iki penkių-šešių vakaro. Tuo tarpu metastazės kepenyse buvo pridegintos vaistais, kurie buvo įvesti specialia aparatūra.

„Po operacijos ilgai neatsigavau. Operavo sausio pabaigoje, o iš ligoninės paleido tik vasario pabaigoje. Turėjau komplikacijų – ilgai karščiavau, vėliau prikibo plaučių uždegimas, dar kažkokia infekcija. Šiuo metu praėjau praėjau pirmą chemoterapijos kursą. Gydytojai sako, kad gal šešių užteks. Dabar man buvo prijungę aparatą ir dvi su puse paros vaistai buvo lašinami nenutrūkstamai. Kursai bus kartojami kas dvi savaites. Bus matyti, kaip organizmas reaguos – ši chemoterapija stipresnė nei pirmą kartą“, - pasakojo Janina.

Jei neprasidėję pilvo skausmai, nežinia, kuo būtų baigęsi

Šiandien moteris įsitikinusi, kad pati dirbdama sveikatos apsaugos srityje pernelyg pasitikėjo medikais, kurie, gydydami ją nuo sunkiai gydymui pasiduodančios mažakraujystės, nė karto nesuabejojo, kad reikia ieškoti gilesnių priežasčių.

„Gydytojai vis sakydavo – atsistatys kraujas, reikia toliau vaistus gerti. Nepasiūlo išsitirti dar dėl ko nors. Net giminaičiai ragino važiuoti į Vilnių, o aš per daug pasitikėjau gydytojais. Jei nebūtų darę žarnyno tyrimo, turbūt dar ilgai nebūtų radę vėžio ir jau nežinia, kuo būtų baigęsi. Gydytojai sako, kad greičiausiai procesus suaktyvino kolonoskopija – sukėlė uždegimą, todėl pradėjo skaudėti. Pati vis dar nejaučiau jokių blogų simptomų. Ir sveikatos turėjau, ir į darbą ėjau, tuo metu net jokio silpnumo nebuvo“, - atviravo pašnekovė.

Vis dėlto diagnozė įgimto Janinos optimizmo nenuslopino ir šoko nesukėlė. Moteris nesiliovė tikėti išsikapstysianti, toliau dirbo ligoninėje. Antroji žinia jau kiek išjudino žemę iš po kojų, tačiau ir tuomet pašnekovė tikina į neviltį nepuolusi.

„Visada sakau – kaip lemta, taip ir bus. Nuo likimo nepabėgsi. Vyras su dukra nerimavo labiau. Jie sakė – „lengva tau taip šnekėti“. Kokie mano planai ateičiai? Atsistatyti. Dar nesu pensininkė, bet nežinau, ar begalėsiu dirbti, nors dar norėčiau“, - pasakojo moteris.

Nauji gydymo būdai pacientams suteikia naują viltį

Moteriai buvo pritaikytas naujas Lietuvoje sudėtinio vėžio gydymo metodas – hiperterminė intraperitoninė chemoterapija.

„Iš pradžių atliekama chirurginė operacija, kurios metu pašalinami visi navikiniai mazgai iš pilvo ertmės, jei reikia, šalinant organus, – teigė Onkologijos instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos poskyrio vyresnioji ordinatorė dr. Giedrė Rudinskaitė. – Po operacijos, nelikus chirurgui akimi matomų navikinių mazgų ir metastazių, atliekama chemoterapija, specialiu aparatu supilant praskiestą ir pašildytą chemoterapinį vaistą į pilvo ertmę, kur vaistas cirkuliuoja apie 45 min., palaikant būtiną 42 laipsnių Celsijaus temperatūrą“.

Chemoterapija
Pasak medikės, dėl šio metodo taikymo bus sprendžiama individualiai kiekvieno paciento atveju. Hiperterminė intraperitoninė chemoterapija gali būti derinama ir su jau įprastais gydymo būdais – sistemine chemoterapija ir spinduline terapija. Iš šio gydymo onkologai tikisi ilgesnės pacientų išgyvenamumo trukmės ir ilgesnės remisijos.

Moksliniai tyrimai parodė, kad sergančiųjų neginekologiniais pilvaplėvėje išplitusiais navikais vidutinė išgyvenimo trukmė yra 6 mėn., o po intraperitoninės hiperterminės chemoterapijos išgyvenimo trukmė gali prailgėti net iki 4 metų. Taip pat optimistiški mokslinių tyrimų rezultatai, gauti taikant šį metodą gydant kiaušidžių vėžį.

Pernai Onkologijos instituto laboratorijoje akredituotos kelios molekulinių genetinių tyrimų procedūros, kurios leis ekonomiškai naudingiau tirti pacientų gydymo parinkimui svarbių genų mutacijas. Tarp akredituotų procedūrų yra protoonkogenų KRAS ir BRAF mutacijų tyrimai. Šių genų mutacijos svarbios skiriant gydymą. Mat esant vieno ar kito geno mutacijai, kitu atveju labai veiksmingas gydymas bus visiškai netinkamas. Klinikinių tyrimų rezultatai rodo, kad 10-20 proc. pacientų, kuriems skirta moderni terapija, ji nėra tinkama.

Išgyvenamumas Lietuvoje vienas prasčiausių ES

Lietuvoje kasmet diagnozuojama po daugiau nei 1600 storosios žarnos vėžio atvejų. Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nuosekliai didėja. Vėžio registro duomenimis, mūsų šalyje 2011 m. buvo diagnozuoti 1629 nauji storosios žarnos vėžio atvejai, jie sudarė 9,1 proc. visų piktybinių navikų. Susirgimai storosios žarnos vėžiu užima antrą vietą ir tarp susirgimų (neskaičiuojant odos vėžio), ir tarp mirčių nuo vėžio.

Pasak statistikos, susirgusiųjų storosios žarnos vėžiu išgyvenamumas Lietuvoje didėja. 1995–1999 m. susirgusiųjų storosios žarnos vėžiu išgyvenamumas siekė 34 proc., o 2005–2009 m. – 45,9 proc.
Tačiau, pasak Onkologijos instituto direktoriaus prof. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, džiaugtis dar anksti. Paskutinio EUROCARE tyrimo duomenimis, Lietuvos situacija storosios žarnos vėžio srityje yra viena blogiausių Europos Sąjungoje.

Narimantas Evaldas Samalavičius
„Tiesą sakant, tokio akivaizdaus mūsų atsilikimo, kokį konstatavo EUROCARE, mes tiesiog nesitikėjome. Žinoma, Lietuvoje gerėja diagnostika, tyrimų prieinamumas. Nuo 2009 m. Lietuvoje vykdoma Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Kodėl gi rezultatai nėra tokie, kokių norėtųsi? Manau, turėtume akcentuoti vieną labai svarbų dalyką – storosios žarnos vėžio gydymas turi būti multidisciplininis. Labai svarbu, kad storosios žarnos vėžys būtų gydomas tik tose įstaigose, kuriose galima derinti chirurgiją, medikamentinę terapiją ir spindulinį gydymą. Šiandien, be Onkologijos instituto, tokią pagalbą storžarnės vėžiu susirgęs žmogus gali gauti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gydymo įstaigose. Pavyzdžiui, VU Onkologijos instituto tiesiosios žarnos vėžio gydymo duomenys rodo, jog daugiau nei 80 proc. pacientų, susirgusių tiesiosios žarnos vėžiu, sudėtinis gydymas pradedamas nuo spindulinio gydymo prieš atliekant operaciją. Pasaulyje įrodyta, kad jeigu spindulinis gydymas paskiriamas tik po operacijos, rezultatai – tiek funkciniai, tiek išgyvenamumo – žymiai prastesni“, - teigė medikas.

Storosios žarnos vėžio gydymui šiuo metu plačiai taikoma minimaliai invazinė chirurgija – endoskopinė mikrochirurgija, laparoskopinė chirurgija. Tikimasi, kad atsiras ir robotinė chirurgija, ypač pasiteisinusi tiesiosios žarnos vėžio atvejais.

„Deja, šiandien Lietuvoje daugiau nei pusė storosios žarnos vėžio atvejų diagnozuojami vėlyvųjų stadijų. Dauguma šių ligonių neoperabilūs, jiems taikoma tik sisteminė terapija. Koks bus šių ligonių išgyvenamumas, priklauso ne tik nuo teisingo gydymo režimo pasirinkimo, bet ir nuo efektyvių vaistų prieinamumo. Deja, biologinė terapija skiriama tik daliai ligonių – apie 30 proc. visų metastazavusių kolorektaliniu vėžiu sergančių pacientų, ir tik pirmos eilės gydymui. Vyresniems nei 70 metų pacientams taikoma mažiau agresyvi chemoterapija, todėl biologinio preparato pridėjimas ženkliai pagerintų jų gydymo efektyvumą. Be to, taikant šiuolaikinį gydymą – chemoterapiją kartu su biologine terapija, - galime tikėtis didesnio naviko metastazių sunykimo, o tai užtikrintų ženkliai ilgesnį ligonių išgyvenamumą“, - apgailestavo pašnekovas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (228)