„Ryžausi skrandžio operacijai, todėl ir lieknėju“, – be užuolankų paaiškina jis, išsklaidydamas visus įtarimus ar spėliones. Praėjo pustrečio mėnesio, ir 25 kilogramų – kaip nebūta.
Galėjo pasilepinti
Gintautas yra visuomeninio maitinimo specialistas, baigęs aukštuosius mokslus, tačiau juo niekada nedirbo. 15 metų, iki bankroto, triūsė Tiksliosios mechanikos gamykloje. Dabar yra uždarosios akcinės bendrovės direktorius.
Nei paauglystėje, nei ankstyvojoje jaunystėje vyras problemų dėl savo svorio neturėjo. Grįžęs iš tarnybos armijoje 176 centimetrų ūgio vaikinas svėrė 72 kilogramus.
Svoris palaipsniui ėmė didėti nuo 1990 metų, kai G.Urbelis sulaukė 25-erių. Pašnekovas išvardijo priežastis: „Parduotuvėse atsirado daugiau ir įvairesnių maisto produktų. Įtakos galbūt turėjo ir darbas naktį bei naktipiečiai. Apetitu nesiskųsdavau. Uždirbdavau neblogai, todėl galėjau pasilepinti. Vėliau tapau gamyklos firminės parduotuvės vedėju. Darbas juk nebuvo fizinis.“
Po truputėlį žmogus pilnėjo, kol vieną gražią dieną svarstyklės parodė 135 kilogramus. Tačiau ne tik antsvoris Gintautą ėmė bauginti. Nuėjęs pas šeimos gydytoją sužinojo, jog ir su sveikata prastai – aukštas kraujospūdis.
Nusprendė susigriebti
„Atšvenčiau Kalėdas, prie vaišėmis apkrauto stalo sutikau Naujuosius 2007-uosius ir nusprendžiau susigriebti. Pradėjau lankytis sporto klube, baseine, nuskuodžiau pas dietologą. Šis skyrė griežtą dietą. Padėjo. Iki gegužės vidurio suplonėjau iki 116 kilogramų“, – prisiminė G.Urbelis.
Nebuvo lengva. Ypač kai teko laikytis labai griežtos dietos. Užsukęs į prekybos centrą ir pamatęs žmones su pilnais vežimėliais maisto produktų, netverdavo pykčiu. „Taip ir norėdavosi griebti ir juos išversti – kodėl jie gali valgyti, o aš ne?“ – atviravo jis. Psichologinei įtampai ir apetitui tramdyti iš pradžių prireikė nepigių vaistų, malšinančių norą vagyti.
Kilogramai sugrįžo
Atėjo vasara: iškylos, poilsis prie ežerų, draugų gimtadieniai, užkandėlės. O čia dar ir dietologo reikalavimas suvalgyti pusantros dešrelės juokingas pasirodė. „Svoris kiek nukritęs, tai kodėl aš turiu save kankinti ir pusę tos dešrelės lėkštėj palikti? Pradėjau vėl žmoniškai valgyti, po kiekvienos viešnagės pas tėvus, uošvijoje ar pas draugus namo vis po kilogramą parsiveždavau, ir per pusę metų buvęs svoris sugrįžo“, – neslėpė panevėžietis.
Taip jau nutiko, kad viešėdamas Kaune savo pusbroliui pasisakė norįs žūtbūt vėl atsikratyti tų nelemtų kilogramų. Jis patarė operuoti skrandį, juolab kad pažįsta puikų chirurgą. Tuomet buvo 2008-ųjų lapkritis – vėl šventės ant nosies. Nejau per Kalėdas, Naujųjų sutiktuves badausi? Taip dar 5–6 kilogramai prisidūrė.
Ryžosi operacijai
Tačiau šių metų pradžioje vyras sau tvirtai pasakė: „Stop“. Žmona Daiva, tėvai ir kiti artimieji vis ragino spręsti šią problemą kuo skubiau jau vien todėl, kad vyras negalėjo nei dienos išbūti be kraujospūdį mažinančių tablečių.
Sausio 20 dieną Kauno klinikose G.Urbelis susitiko su gydytoju docentu Almantu Malecku. Jis išklausinėjo apie sveikatos problemas dėl antsvorio, ar Gintautas yra laikęsis dietų, o po to patarė, kaip tą rūpestį išspręsti.
Pirmas gydytojo pasiūlytas variantas buvo skrandžio juostos operacija. „Ši operacija nėra tokia sudėtinga ir rizikinga, tačiau po jos dėl svetimkūnio gali atsirasti pragulų. Be to, užvalgius nerekomenduotino maisto, gali kamuoti diskomforto jausmas“, – paaiškino medikas savo pacientui.
Antroji išeitis, kurią pasiūlė docentas, – skrandžio apylankos operacija. Ji yra sudėtinga, rizikos dar daugiau, trunka ne beveik valandą, kaip prieš tai minėtoji, o nuo pustrečios iki trijų valandų. Tačiau G.Urbelis pasirinko pastarąją. Mat sužinojo, jog tai patikimesnis būdas kilogramams atsikratyti.
Sunerimti nespėjo
Chirurginė intervencija buvo numatyta kovo 17 dieną, bet mėnesio pradžioje Gintautas sulaukė gydytojo skambučio, jog operacija atidedama iki balandžio 1 dienos. Prieš gulant ant operacinio stalo vyriškiui teko atlikti tyrimus. Padiktavęs jų rezultatus telefonu docentui jis sulaukė teigiamo atsakymo – operuoti galima.
Paskutiniąją kovo mėnesio dieną nuo 18 valandos G.Urbeliui nebuvo galima nei valgyti, nei gerti. O jau kitą dieną 8 valandą jis automobiliu prisistatė į Kauno klinikas.
„Prieš operaciją labai patiko pokalbis su anesteziologu. Jis išaiškino, kiek laiko truks narkozė, operacija, koks bus pooperacinis laikotarpis. Chirurgo pagalba man kainavo kelis tūkstančius litų. Klinikų vaistinėje teko nusipirkti skrandžio operacijos instrumentų rinkinį“, – tęsė Gintautas.
Operacija truko pustrečios valandos. G.Urbelis sakė, kad prieš ją nespėjo net sunerimti ir sutuoktinei paskambinti.
Nei valgė, nei gėrė
Pirmą dieną po operacijos nebuvo galima ne tik valgyti, bet ir gurkšneliu vandens pasimėgauti. Antrą dieną buvo liepta pusantro litro vandens suvartoti. Tačiau pacientas, manęs, jog ims ir visą kibirą skysčių išgers, negalėjo įveikti net vieno litro.
Nuo trečiadienio iki penktadienio ligoninėje prabuvęs Gintautas neturėjo nė kąsnio burnoje. Prieš kelionę namo jam buvo nurodyta, ką galės valgyti pirmas dvi savaites po operacijos, kuo maitintis pirmą ir antrą mėnesius.
„Iš pradžių valgiau tik trintą maistą, vėliau – tik maltą. Teko atsisakyti riebių patiekalų, citrusinių vaisių ir jų sulčių. O po to po truputį sugrįžau prie įprastų valgių. Tačiau pradėjau maitintis jau kitaip, nei anksčiau. Įdomiausia tai, jog dingo alkis. Gal man alkio nervą išoperavo?“ – gardžiai nusijuokė pasakodamas kovotojas su antsvoriu.
Maisto nebedievina
Dabar Gintautas dviejų blynelių su mėsa iš karto sukirsti nebegali. Jei suvalgytų, būtų sunku, prakaitas piltų. Per pietus valgo tik sriubas. Pavyzdžiui tą pavakarę, kai G.Urbelis pasakojo savo istoriją „Panevėžio balsui“, jis tebuvo valgęs daržovių sriubos. Vakare sakė suvalgysiąs šiek tiek salotų, gal mėsos gabaliuką, ir viskas.
Žmogus juokėsi sakydamas dabar dar ir sutaupantis. Anksčiau pietums išleisdavo 10–16 litų, gi po operacijos pakanka 2–5 litų. Vyras norėtų sverti apie 90 kilogramų. Žodžiu, reikėtų svorio numesti dar kita tiek.
Tiesa, po operacijos stigo energijos, nes daug jos reikėjo kūno riebalams tirpdyti. Tačiau ji pamažu grįžta, kraujospūdis vėl idealus, kraujo ir kiti tyrimai džiugina, apskritai, gerėja gyvenimo kokybė.
„Vartoju vitaminus. Tačiau maisto jau nebedievinu. Man jis nerūpi. Apie lašinius, bulvinius blynus ar cepelinus net galvoti nenoriu. Nereikia man jų, riebu. Šį savaitgalį su draugais vyksim prie ežerų. Žmona jau sukasi, klausinėja, ko skanesnio pasiimti. Aš pasakiau jai, kad man nieko nereikia. O anksčiau gal dešimt kilogramų mėsos šašlykams būčiau užraugęs“, – šypsena iš šio žmogaus veido beveik nedingsta.
G.Urbeliui iš atminties nedyla vaizdas, pamatytas Kauno klinikose, kai operuotis atvyko devyniolikmetė, svėrusi 126 kilogramus. „Neturėjau vaikystės, tai gal bent jaunystę turėsiu?“ – tarė prieš operaciją mergina.
