Šalies valdžia užsimojo didinti jaunų medicinos specialistų gretas šalies periferijoje bei mažinti gydytojų emigraciją, medikų akimis žiūrint, neracionaliu ir neteisėtu keliu – legalizuodama priverstinį jaunų gydytojų į(si)darbinimą.
Minėto įstatymo 13 punktą šiandien siūloma keisti ir išdėstyti taip: „... Švietimo ir mokslo ministerija nurodo, į kurias studijų programas asmenims stojant, yra numatoma pareiga baigus studijas ir gavus rezidentūros pažymėjimą įsidarbinti ne trumpiau kaip trejiems metams Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomoje vietoje. <...> Šių rezidentūros vietų skaičius turi būti ne mažesnis kaip 25 proc. visų tais metais siūlomų rezidentūrų skaičiaus“.
Lietuvos medicinos studentų bendruomenė džiaugiasi, jog buvo atkreiptas dėmesys į jaunų medicinos specialistų darbo galimybes ir aplinką mūsų šalyje, tačiau visuomenei ir ministerijoms, pateikusioms minėtą įstatymo projektą, užduoda atvirą klausimą: „Ar priverstinio į(si)darbinimo trejiems metams prievolė išspręs vieną didžiausių šalies sveikatos apsaugos sistemos spragų?“
Tam, kad medicinos universiteto absolventas Lietuvoje, o ir visoje Europoje, galėtų verstis pilnaverte medicinos praktika, reikia mažiausiai devynerių metų studijų. Tam tikrų specializacijų medikams studijų trukmė yra gerokai didesnė ir siekia dvylika metų. Taigi, tam, kad pradėtum dirbti gydytoju Lietuvoje, šiandien vidutiniškai reikia dešimties metų.
Ką mūsų valstybės sveikatos apsaugos sistema gali pasiūlyti po dešimtmetį trukusių studijų? Ne kaži ką. 2 tūkst. litų mėnesinį atlyginimą ir pažadus. Mes, Lietuvos medicinos studentų asociacija, suprantame, kad mūsų šalis neturi finansinių resursų pasiūlyti gydytojui atlyginimą, kuris būtų toks pat, kaip išsivysčiusiose ES valstybėse. Reaguodami į pasiūlytą įstatymo pakeitimo projektą atlikome tyrimą remdamiesi Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir tarptautinėmis duomenų bazėmis. Paaiškėjo, jog Lietuvoje vidutinis šeimos gydytojo atlyginimas yra 1.7 karto didesnis už šalies vidurkį. Tai nėra jauno gydytojo po tų 10 studijų metų atlyginimo palyginimas, kadangi lyginant jauno pradedančio gydytojo mėnesinę algą ir šalies vidurkį skirtumo veikiausiai visai neaptiktume.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje vidutinė šeimos gydytojo alga yra 5 kartus didesnė nei šalies atlyginimų vidurkis. Panašūs skirtumai vyrauja ir kitose ES valstybėse. Kyla natūralus klausimas: „Ar Lietuvoje dirbančių gydytojų išsilavinimas, kompetencija, atsakomybės ribos yra mažesnės nei visoje Europos bendrijoje?“ Atsakymą tikriausiai pateikia mūsų tautiečiai gydytojai, migruojantys dirbti svetur.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis teigia: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“ Konstitucijoje pabrėžiama – laisvai pasirinkti ir gauti teisingą apmokėjimą. Čia galbūt kyla kitas klausimas, o kas yra teisingas apmokėjimas gydytojui? Ar toks, koks yra mokamas kitose valstybėse, ar toks, kokį mūsų valdžia mano esant teisingą?
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004 teigiama, jog gydytojas turi atlikti savo pareigą užtikrindamas maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Kiekvienas pabandykime atsakyti sau, ar tai, kiek šiandien gauna jaunas medicinos specialistas, yra tapatu tam, ką sako mūsų šalies Konstitucija ir Aukščiausiojo teismo išaiškinimas?
Taigi, ar priemonės, kuriomis bandoma išspręsti sveikatos apsaugos problemas yra adekvačios? Ar toks problemų sprendimo būdas nepavers sveikatos apsaugos spragų nacionalinio mąsto tragedija ir nepaskatins masinės specialistų emigracijos? Tai klausimai atvirai diskusijai, kuriuos šiandien užduoda medicinos studentų bendruomenė.
Lietuvos medicinos studentų asociacija griežtai nesutinka su parengtu skubotu nutarimo projektu, kuris iš esmės pakeis būsimų jaunų gydytojų specialistų, veterinarijos gydytojų bei gydytojų odontologų padėtį darbo rinkoje. Pirmiausia, šis įstatymo pakeitimas skamba kaip potencialios darbo jėgos išnaudojimas. Jis akivaizdžiai pažeidžia teisę į laisvą galimybę įsidarbinti Europos Sąjungoje, reglamentuotą Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnio 1 dalyje (“Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė”) bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, 23 straipsnio 1 dalyje (Kiekvienas turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo). Jis prieštarauja pagrindinėms laisvėms, nubrėžtoms Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 punkte (“Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą”) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje (Priverčiamasis darbas yra draudžiamas). Lietuvos medicinos studentų bendruomenė yra sunerimusi jog ir taip neadekvatus tarptautinei rinkai apmokėjimas už darbą priverstinio įdarbinimo kontekste bus dar labiau sumenkintas, o tai dar akivaizdžiau pažeistų LR Konstituciją ir Aukščiausiojo teismo išsakytą poziciją bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, 23 straipsnio 3 dalį “...žmogus turi teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą...“
Lietuvos medicinos studentų asociacija džiaugiasi, kad šalies valdžia pagaliau atkreipė dėmesį į progresuojantį gydytojų padėties mūsų valstybėje blogėjimą, tačiau yra labai sunerimusi dėl metodų ir priemonių, kuriomis bandoma spręsti susidariusią situaciją. Užuot mezgusi konstruktyvų dialogą su šalies medicinos darbuotojų bei studentų bendruomene dėl atlyginimų didinimo (o tai, manome, yra pagrindinė susidariusios problemos varomoji jėga), Vyriausybė prisiminė sovietinių laikų santvarką ir komunistinį darbo aplinkos modelį: „Iš kiekvieno pagal galimybes ir kiekvienam pagal poreikį“. Taip, jauno žmogaus galimybės didelės, tik ar tikrai poreikiai tokie, kokius bandoma primesti?
Esame įsitikinę, jog daugelis žmonių nenori palikti savo tėvynės, kuri kiekvienam yra vertybė. Žmonių emigracija – tai ne tik valstybės ekonominis, socialinis ir kultūrinis praradimas, bet tuo pačiu ir žmogaus individuali netektis. Siūlome sudaryti tokias darbo sąlygas, kurios būtų konkurencingos tarptautinei Europos bendrijos rinkai ir tuo pačiu už darbą, reikalaujantį ypatingos atsakomybės ir atidumo, kaip sako 48 LR konstitucijos straipsnis, teisingai atlyginti. Jau seniai metas suprasti, jog ne prievarta, o dialogu ir bendrais sprendimais demokratinėje XXI amžiaus valstybėje priimami sprendimai duoda geriausius rezultatus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!