Bandydami įrodyti, kad gydymo įstaiga paslaugas jų sūnui suteikė netinkamai, žmonės susiduria su nuolatiniais akibrokštais.
Tėvai buvo apkaltinti, kad patys neatpažino meningokoko
2011 m. spalio pradžioje visus Lietuvos tėvus įbauginusi itin skaudi gimnazisto mirtis, ko gera, jau išgelbėjo ne vieną vaiką, kadangi po šio atvejo, kai sveiką paauglį meningokokinė infekcija pasiglemžė praktiškai per nepilną parą, medikai tapo itin dėmesingi tokiai diagnozei.
Tačiau šioje istorijoje taškas vis dar nepadėtas, mat Vilniaus Centro poliklinika, į kurią iš pat ryto buvo kreiptasi, o jos gydytoja jaunuolį apžiūrėjo, neprisiėmė atsakomybės už paauglio mirtį ir netgi rašte, pateiktame Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai, apkaltino tėvus dėl vaiko nepriežiūros. Tokio požiūrio įskaudinti tėvai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris iš dalies pripažino jų ieškinio teisėtumą ir konstatavo, kad poliklinikoje pagalba nebuvo suteikta tinkamai. Tačiau kardinaliai pasikeitęs apeliacinės instancijos teismo, į kurį kreipėsi poliklinika, sprendimas, pribloškė net visko mačiusius teisininkus.
„Žmogiškai minti šiuos kelius mums labai sunku, tačiau kai keliose institucijose esi tiesiog sumindomas, kito kelio, kaip teisminis, nebelieka. Iš pradžių kreipėmės į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją tikėdamiesi, kad būsime išklausyti, kad bus įvertintos visos aplinkybės, bet kai pamatėme jos požiūrį, supratome, kad kito kelio nėra. Šiek tiek sutvirtėję po nelaimės kreipėmės į teismą, kad vis dėlto būtų išsiaiškintos įvykio aplinkybės. Ne ieškinys ir pinigai čia svarbiausi, bet tiesa. Juolab, kad net ir viešai buvome apkaltinti, kad esame vos ne asociali šeima, patys neprižiūrėjome sūnaus. Kai žalos komisijos išvadoje nurodoma, kad mes auginame ne vieną vaiką, todėl turėjome pakankamai kompetencijos nustatyti meningokoko infekciją, o medikas – neturėjo, apie ką galima kalbėti?“ - DELFI pasakojo vis dar sūnaus netektį išgyvenantis Audrius Penkauskas.
Vyro teigimu, iš Apeliacinio teismo galima buvo tikėtis bet ko, tik ne tokio kardinalaus posūkio.
„Jeigu taip iš esmės keičiamas sprendimas, teismas bylą turėjo nagrinėti žodine tvarka, iš naujo kviestis visus ir iš naujo aiškintis aplinkybes. Tačiau visa tai nebuvo daroma, buvo pasiremta tik dokumentais, net aiškiai neišdėstant argumentų. Suprantu, kad joks sprendimas nesugrąžins mums sūnaus, tačiau mes norime, kad vis dėlto būtų nustatytos tokios aplinkybės, kokios jos buvo. Kad nuo pat ryto poliklinika padarė daug klaidų. Teismas rašo, kad motinos ir gydytojos santykiai buvo privatūs. Kaip jie galėjo būti privatūs, jeigu mes septintą ryto kreipėmės į polikliniką, o ne tiesiogiai į gydytoją? Dabar teismo nupieštas paveikslėlis yra visiškai ne toks. Nežinau, ar teismas gali pasakyti, kad Lietuvoje teisė yra niekinis dalykas“, - piktinosi pašnekovas.
Advokatas: pasitikėjimas poliklinika buvo lemtingas
Bylos advokatas Audrius Juozapavičius tikino, kad teismo sprendimas nustebino ne tik jį, bet ir nešališkus kolegas. Pasak jo, prieš 20-30 metų toks sprendimas nieko nebūtų nustebinęs, tačiau ne mūsų laikais.
„Šiandien turime dviejų teismų sprendimus – Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą. Ir jie yra diametraliai priešingi. Tai rodo, kad situacija tikrai nėra eilinė, o mes rimtai galvojame rašyti kasacinį skundą, kad šioje istorijoje galutinį tašką padėtų Aukščiausiasis teismas“, - sakė A. Juozapavičius.
Pasak advokato, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tėvai turėjo pasirinkimą – kviesti gydytoją į namus, kviesti greitąją medicinos pagalbą arba vykti su sūnumi į vaikų ligoninę. Taip pat teigiama, kad tėvams poliklinikoje buvo paaiškinta paslaugų teikimo tvarka, tačiau jie faktiškai atsisakė kviesti į namus budinčią gydytoją, nes buvo susitarta, kad sūnų apžiūrės jų šeimos gydytoja.
„Tačiau situacija buvo tokia, kad paauglys nuo penktos ryto vėmė, karščiavo, skundėsi kaulų laužymu, todėl mama iš pat ryto, septintą valandą, nubėgo į polikliniką. Visą ligos simptomatiką išklojo registratūroje, o registratorė pasiūlė jai nueiti pasitarti su savo gydytoja. Pagal teisės aktus registratūroje ši simptomatika turėjo būti užregistruota ir tada ši informacija turėjo būti perduota budinčiam gydytojui, kuris būtų įvertinęs, kokių priemonių imtis – nuo sprendimo tuoj pat kviesti greitąją pagalbą iki atėjimo į namus. Mama, pasitikėdama poliklinikos, kaip viešosios įstaigos, kompetentingumu, laukė tokios pagalbos, kurią įstaiga pasiūlys. Tačiau užuot laikiusis teisės aktų, registratorė moterį nukreipė pas šeimos gydytoją. Ši pasisiūlė ateiti į namus, kai baigs darbą. Mūsų vertinimu, D. Penkauskienė buvo suklaidinta dėl paslaugų teikimo“. - pabrėžė advokatas.
A. Juozapavičių stebina teismo pozicija, esą nepilnamečio motina tokioje situacijoje „turėjo pasirinkimo teisę“.
„Teismas sako, kad ji turėjo pasirinkimo teisę. Tačiau ji įvykdė savo pareigą kaip motina, atėjo į medicinos įstaigą ir nuo to momento jau pastaroji turėjo prisiimti atsakomybę spręsti, ką daryti pagal tokią simptomatiką. Todėl mes nesutinkame su teismo vertinimu, kad motina turėjo pasirinkimą ir neva pati pasirinko tokį reagavimo būdą. Ji pasitikėjo gydytoja, kuri, išklausiusi simptomatiką, nuramino. Nepaisant to, ji kelis kartus skambino gydytojai, informuodama apie sunkią vaiko būklę, o gydytoja, vėlgi pažeisdama poliklinikos tvarką, praėjus daugiau nei septynioms valandoms nuėjo pas ligonį.
Beje, posėdžio metu gydytoja patvirtino, kad pagal dabartinę praktiką, esant tokiems atvejams, ji jau taip nesielgia, o iš karto kviečia greitąją pagalbą. Tačiau teismas teigia, kad kadangi vaikas pats nebuvo atėjęs, vien iš išvardintų simptomų nebuvo pagrindo spręsti, kad tai skubus atvejis. Taigi teismas pareigą rūpintis sūnaus sveikata perkėlė ne medicinos įstaigai, į kurią buvo tinkamai kreiptasi, o patiems tėvams. Tikrai negalime sutikti, kad vėmimas, karščiavimas, kaulų laužymas nėra simptomai, į kuriuos nereikėtų reaguoti rimtai“, - pasakojo pašnekovas.
Įrašai dokumentuose: mirtinos infekcijos ženklus palaikė sumušimu?
Kitas probleminis klausimas – kokia visgi buvo simptomatika, kai gydytoja apžiūrėjo pacientą. Tiek medicinos auditai, vykę po įvykio, tiek apeliacinės instancijos teismas remiasi pačios gydytojos padarytais įrašais ambulatorinėje kortelėje, kurie, kaip neneigia ir pati gydytoja, buvo padaryti kitą dieną, vaikui jau mirus ir gydytojai žinant mirties priežastį, kas konstatuota kaip pažeidimas. Tačiau tėvų vardinti simptomai, pasak advokato, visiškai nesutampa su įrašais, kuriuos įrašė gydytoja. Pavyzdžiui, įrašuose neužsimenama apie mėlyną dėmę ant kojos, kurią mačiusi gydytoja teisme patvirtino.
„Pirmosios instancijos teismas visgi patikėjo Penkauskų paaiškinimais, atsižvelgdamas į ambulatorinės kortelės užpildymo aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas dėl neaiškių argumentų rėmėsi simptomatika, kuri atsispindi kortelėje, todėl buvo konstatuota, kad gydytoja reagavo tinkamai, nors pagal tėvų nurodytą simptomatiką mūsų užsakyta nepriklausomo specialisto išvada vienareikšmė: žmogus turi būti nedelsiant hospitalizuojamas, jam turi būti leidžiami antibiotikai ir atliekami atitinkami tyrimai. Šia išvada ir vadovavosi pirmos instancijos teismas. Apeliacinis teismas akivaizdžiai remiasi audito išvadomis. Mūsų manymu, besąlygiškas pasitikėjimas gydytojos, pažeidžiančios teisės aktus ir žinančios mirties priežastį, įrašais, primena laikus, buvusius prieš tris dešimtmečius“, - įsitikinęs A. Juozapavičius.
Trečias ginčytinas dalykas susijęs su hemoraginiu bėrimu. Teismas daug dėmesio skiria analizei, ar buvo meningokokui būdingas bėrimas. Gydytoja pripažino, kad tamsiai mėlynos spalvos dėmę ant kojos ji matė, tačiau ją susiejo su sumušimu.
„Mes pateikėme pakankamai mokslinės medžiagos, įrodančios, kad tipinio hemoraginio bėrimo nėra, jis gali pasireikšti labai įvairiai: gali būti kaip raudonos smulkios dėmelės, kaip viena išsiplėtusi dėmė, spalvos taip pat gali įvairuoti. Tačiau yra labai elementarus testas: šie bėrimai turi savybę perbraukus per tą vietą stiklu nebaltuoti. Mūsų vertinimu, gydytoja, žinodama paciento simptomatiką, turėjo atlikti bent šį buitinį testą.
Teismo manymu, išeidama iš paciento buto, gydytoja tinkamai informavo Penkauskus apie ligos pavojaus simptomus: jei būklė blogės, kreiptis į ją arba ligoninę. Tačiau būklė ne blogėjo – ji nuolat buvo kritiškai bloga. Todėl Penkauskai įsivaizdavo, kad tai nėra kažkas kitokio, dėl ko reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą. Ir tik vakare, pastebėję staigiai išsiplėtusį bėrimą, iškart išsikvietė greitąją pagalbą, bet reakcija jau buvo pavėluota. Jei vaikas būtų hospitalizuotas antrą valandą dienos, o ne dešimtą vakaro, tegu ne šimtu procentų, bet tikimybė išgyventi būtų buvusi kur kas didesnė. Deja, apeliacinės instancijos teismas šį argumentą visiškai ignoravo, suteikdamas prioritetą neteisėtiems gydymo įstaigos ir gydytojos veiksmams“, - teigė advokatas.
Pasak A. Juozapavičiaus, visi puikiai supranta klastingos ligos pobūdį, kad tai žaibinė forma ir labai didelis mirtingumo lygis, vis dėlto esant tokiai simptomatikai taip neatsakingai reaguoti – ne tas amžius ir ne tie standartai, keliami gydymo įstaigoms ir konkretiems gydytojams. Juolab, kad ir pati gydymo įstaiga teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo metu į tokius atvejus reaguojama operatyviai ir adekvačiai.
„Šiuo atveju tėvai kreipėsi nuo pat ankstyvo ryto, bet adekvačios pagalbos nesulaukė. Kaip viskas būtų susiklostę – jau kaip Dievas būtų davęs, bet nepateisinamai buvo prarasta 7-10 val., kurių metu leidžiant antibiotikus buvo galima pristabdyti ligos eigą“, - svarstė pašnekovas.
Poliklinika džiaugiasi: gydytoja reabilituota
Vilniaus Centro polikliniką teismo sprendimas, žinoma, tenkina. „Tai iš esmės reiškia, kad gydytoja ir Centro poliklinika dėl prieš 2 metus įvykusios žaibiškos meningokokinės infekcijos pakirsto vaikino mirties yra nekaltos. Istorija iš tikrųjų tragiška ir skaudi. Norime dar kartą išreikšti didžiulę užuojautą berniuko tėvams ir artimiesiems“, - DELFI teigė įstaigos direktorius Kęstutis Štaras.
„Mūsų poliklinikoje jau ne pirmus metus dirbanti aukštos kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos šeimos gydytoja buvo kaltinama, kad jos veiksmai „neatitiko maksimalių rūpestingumo kriterijų“. Mes šią gydytoją pažįstame ne pirmus metus ir labai vertiname jos profesionalumą ir atsakingumą, todėl šis įvykis mums taip pat yra skaudus išgyvenimas. Apeliacinio teismo sprendimas ir atliktas medicininis auditas parodė, kad ir tą kartą gydytoja dirbo profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai. Tačiau žaibiškai besivystančios ligos specifiniai požymiai išryškėjo per vėlai. Deja, prieš tokią ligos eigą ir geriausi gydytojai nėra visagaliai“, - aiškino K. Štaras.
Pasak jo, iš mediko visada tikimasi labai daug – atrodo, kad jis visada privalo išgydyti visas ligas, tačiau gydytojas negali garantuoti teigiamo rezultato.
„Suprantame, kokia didžiulė atsakomybė mums tenka, bet ir dėdami visas pastangas kartais pralaimime. Apgailestaujame, kad šis pralaimėjimas toks skaudus“, - tikino K. Štaras.
