Nakvynės namus ir kitas globos įstaigas vienijančio Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičius apie savo patirtį atvirai papasakojo neseniai dienos šviesą išvydusioje knygoje „Mano C istorija… kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta“.
Knygoje pateikiama skausminga išpažintis apie potyrius sunkiai sergant, stovint ant nebūties slenksčio ir kenčiant gydymo poveikio reiškinius.
Knygos autorių pakirtęs hepatitas C – tai liga, kurią daugelis vis dar laiko nepatogia, gėdinga ir viešai aptarti visiškai netinkama.
V. Misevičius G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje gausiai susirinkusiems skaitytojams pristatė savo knygą. Jis teigė, kad diagnozė „hepatitas C“ pasmerkia ne tik fizinėmis, bet ir dvasinėmis kančiomis – prislegia savotišku socialiniu asfaltu.
Vis dėlto knygą rašęs tam, kad paskatintų kitus tokius pat ligonius nesigėdinti savo ligos, nebijoti viešumos. Taigi suprato, kad nesąžiningai pasielgtų slėpdamas savo pavardę ir patirtį dėstydamas tik kaip anonimas.
Kaip ir tūkstančiai kitų
Knygos pavadinime ne veltui parašyta „…kaip ir tūkstančiai kitų“. Juk hepatitu C iš tikrųjų serga tūkstančiai žmonių ir tikrai ne visi dėl palaido gyvenimo. Ta liga gali užklupti kiekvieną iš mūsų bet kada – viltis, kad nebūdamas narkomanu šios ligos gali išvengti, nepasiteisina.
„Kodėl man turėtų būti gėda sirgti? – tokią išvadą priėjo knygos autorius ir kitiems ligoniams siūlo apie tai pamąstyti. – Ar vienos ligos gali būti gražios, kilmingos ir susirgęs gali didžiuodamasis apie jas pasakoti? O kitas kaip kokias nusikaltėles būtina slėpti?“
„…kai kas rytą keliamės, skubame į darbą, kiekvienas paskęstame savo džiaugsmuose, rūpesčiuose ar buities kasdienybėje, dažnai negalvojame ir nesvarstome apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas mūsų laukia rytoj. Jaučiamės stiprūs, daug ką galintys, o kartais ir nelaimingi… O ar susimąstome, kas iš tiesų mums teikia laimę? Turbūt kol viskas sekasi ir visos negandos aplenkia – ne.
Ir aš kaip daugelis. Gyvenau įprastą gyvenimą, dirbau įprastą darbą, įprastai bendravau su draugais… Kol kartą viskas apvirto aukštyn kojom. Netikėtai.
Tikiuosi, ši mano išgyventa istorija padrąsins ir padės žmonėms rasti tai, dėl ko galima išgyventi bet kokią negandą“, – knygoje rašo V. Misevičius.
Įveiktas kalnas
„Nesijaučiu rašytoju“, – tvirtina knygos autorius. Jo kūrinys – atviras tikro gyvenimo atspindys, ant popieriaus lapo išguldyti asmeniniai išgyvenimai, vaizdingai papasakota apie ligą, apie visus patirtus pojūčius. Knyga – sunkios ligos įveikimo istorija, atvira ir nuoga tiesa, skirta pasakyti nusivylusiesiems, kad išeitis visada yra.
Tie, kuriems atrodo, kad knyga per daug skausmingai atvira, turėtų suprasti, jog ją skaitys ir tie, kurie dabar išgyvena autoriaus jau patirtus jausmus, kankinasi ir skausmingai ieško išeities.
Padailinta tikrovė niekada nebus įtaigi ir veiksminga
Rašytojo vardo besikratančiam autoriui G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja, poetė Elvyra Pažemeckaitė paprieštarauja: „Rašytojo kibirkštį turi, rašai įtaigiai, sklandžiai.“
Perskaičiusi knygą poetė teigia supratusi, koks aukštas kalnas buvo iškilęs šio žmogaus viduje ir kaip sėkmingai tas kalnas buvo perkoptas.
„Tą žmogų vadinu dvasios alpinistu – pasiekti jo savyje įveiktą viršukalnę gali tikrai ne kiekvienas“, – sako poetė.
Ji mano, kad knyga „Mano C istorija“ žmonėms, tokią pat raidę savyje turintiems, galėtų tapti savotiška biblija, gyvenimo palydovu. „Unikali knyga ir, laimė, gerai pasibaigianti“, – tikina E. Pažemeckaitė.
Pagarba autoriui
Knygos pristatymo dieną V. Misevičius sulaukė daug pažįstamų ir nepažįstamų žmonių dėmesio, jam buvo sakomi gražūs žodžiai, teikiamos puokštės, suvenyrai. Pats jis prisipažino tuo metu mieliau būtų pasislėpęs kur nors ir iš toliau stebėjęs savo širdimi rašyto kūrinio pristatymą.
Knygą iliustravęs Respublikinės Panevėžio ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas, fotomenininkas Arturas Milašauskas V. Misevičiaus kūrinį lygino su Levo Tolstojaus kūryba, jo apsakymu „Ivano Iljičiaus mirtis“ – jame taip pat kalbama apie žmogaus ligą ir artėjimą nebūties link. Surašyti panevėžiečio išgyvenimai gydytojui pasirodė įtaigesni, tikresni.
Gražių žodžių negailėjo ir kunigas Algirdas Dauknys, jis knygoje surado gerosios vilties ženklą.
Kadangi aprašoma ligos istorija, į pristatymą buvo pakviestas Kauno klinikinės ligoninės gydytojas gastroenterologas Gediminas Šemeklis. Jis mano, kad šią knygą galima vertinti įvairiai – meniniu, asmeniniu, visuomeniniu ir medicininiu požiūriais. Tai lemia, kas ją skaitys.
„Yra ir skaudžių, ir šmaikščių dalykų, skaitydamas gali ir juoktis, ir verkti“, – pažymėjo gydytojas.
Jam, prisipažino, norėtųsi, kad medikai būtų kiek kitokie, nei aprašyti knygoje.
Nelengvi išbandymai
Tarp knygos gerbėjų – Panevėžio kolegijos Socialinio darbo studijų programos komiteto pirmininkė Stanislava Stanevičiūtė. Ji teigia gerai pažįstanti autorių, tačiau tik perskaičiusi knygą suprato, kiek daug apie jį nežinojusi, – tarsi tai būtų visai kitas žmogus.
Apie jo ligą sužinojusi tik tada, kai V. Misevičius pasveiko ir viešai prabilo apie išgyvenimus, stebėjosi: kaip šiam žmogui turėjo būti sunku! O jo pasiryžimas atsiverti, išpažintis visuomenei, be abejonės, buvo dar vienas sunkus išbandymas.
„Valdemaras įdomus, mąstantis, analizuojantis žmogus. Jei žinau, kad jis bus mūsų studentų darbų gynimo komisijoje, visada perspėju juos pasirengti netikėtiems, svarbiems klausimams. Pats nesitenkinantis tuo, ką žino, nori, kad ir kiti ieškotų kuo gilesnių žinių“, – kalbėjo S. Stanevičiūtė.
Kadangi aprašoma liga turi net tik fiziologinį, bet ir socialinį poveikį, susitikime dalyvavo sociologė – Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. Rasa Indriliūnaitė. Ji viena iš pirmųjų skaitė šios knygos rankraštį.
„Žmogus toje knygoje pasirodė atviras, nuogas, skaitydama jaučiausi kiek nepatogiai – tarsi būčiau slapta įsibrovusi į jo vidų. Viskas parašyta „iš dūšios“. Bet knyga tokia ir turi būti – tiems, kurie patiria tuos pačius išgyvenimas, ji gali būti savotiškas vaistas, paguoda. Pasakodamas apie save jis tarsi pasakoja apie visus“, – tvirtino R. Indriliūnaitė.
Sociologė primena kad nepatogių, slepiamų ligų nėra ir negali būti – kiekvienas turi teisę į ligą, taip pat ir į supratimą, užuojautą.
Svarbiausiam žmogui
Savo nuomonę apie knygą išsakė daug ją perskaičiusiųjų – į susitikimą atvykę sergančiųjų hepatitu C organizacijos nariai, autoriaus draugai, bendraminčiai, artimieji.
Bene šilčiausius žodžius tarė pirmoji rankraščio skaitytoja V. Misevičiaus dukra Eglė. Jai ir kitiems šeimos nariams teko kartu išgyventi sunkios ligos siųstus išbandymus.
„Tuo metu, kai tėtis sirgo, supratau, koks jis svarbus ir brangus mano gyvenimo žmogus“, – su ašaromis akyse kalbėjo dukra.
Pirtininkų partijos atstovas, dėstytojas Laimutis Vasilevičius atkreipė dėmesį, kad dalis kančių teko ir ligonio šeimai, tad gėlių jis įteikė V. Misevičiaus žmonai – už kantrybę, meilę.
Įvairiausios paskirties, visokių lygio knygų dabar išleidžiama daug. Sunkią ligą įveikusio panevėžiečio knyga taip pat surado savo skaitytoją.
Pats autorius viliasi, kad jo istorija padės sergantiesiems stiprėti dvasiškai, jaustis, kad jie ne vieni – tokių tūkstančiai.
