Pasak jo, medicina, žmogų suskirsčiusi į atskiras dalis, priėjo aklavietę. Be to, orientuojantis vien tik į pažangesnį gydymą visiškai nebesirūpinama metodais, leidžiančiais užkirsti kelią ligai.
Šiandieninės profilaktikos panacėja – gyvenimo būdas ir mityba, anot mediko, pernelyg bendra, todėl, ne visada veiksminga, todėl medikas sukūrė savą organizme vykstančių procesų kontroliavimo sistemą.
Kodėl vėžys taip sunkiai išgydomas
Pasak J. C. Laprazo, per keletą dešimtmečių pasiekta didžiulė pažanga diagnozuojant vėžinės ląstelės sukeltus pakitimus. Tačiau medicina susiduria su didelėmis problemomis ir vėžio prevencijos, ir naujų, viltį teikiančių, vaistų lygmenyje. Pastarieji neužkerta kelio recidyvams arba netikėtai išryškėja jų neefektyvumas. Taip yra todėl, kad individas pamažėle tampa nebesvarbus, jis tik atskirų genų, ląstelių, organų ir funkcijų rinkinys, o jų ryšių nebeįžvelgiama.
Mediko manymu, liga nėra koks atsitiktinumas, paskatintas vieno veiksnio: geno, viruso ar dar ko nors. Tai pirmiausia signalas, kad kažkas sutriko organizme. Kad pusiausvyros netekęs organizmas vėl ją atgautų, reikia suvokti, kaip veikia visi mechanizmai, valdantys organizmo funkcijas.
„Kai supranti, kad kiekvienas individas fiziologiškai funkcionuoja savaip, tampa aišku, kodėl dviejų vyrų, sergančių tuo pačiu prostatos vėžiu ir identiškai gydomų chirurginiu ir chemoterapiniu būdais, ligos evoliucija radikaliai skiriasi. Vienas visiškai pasveiksta, o kitam žaibiškai plinta metastazės ir jis po kelių mėnesių miršta. Kaip paaiškinti tokius skirtumus, jei ne organizmo būkle? Vėžys neatsiranda atsitiktinai. Jis – kompleksinių sutrikimų pasekmė, šie sutrikimai apima gyvybiškai svarbius organus ir funkcijas, o pirmiausia hormonų sistemą, kuri, kontroliuodama visus organizme vykstančius procesus, gina mus nuo pavojaus – vėžinių ląstelių kūrimosi. Tačiau jeigu ši apsaugos sistema tampa ne tokia veiksminga, po kurio laiko – trumpesnio ar ilgesnio – susiformuoja auglys.
Šiandien medicina dar negali nustatyti vėžio, kol vėžinių ląstelių masė pasiekia gramo svorį. Bet prevencija yra pirmesnė už diagnostiką. Jos tikslas tirti ir koreguoti visus organizmo elementus, daugelį metų veikiančius ląstelę pradinėje defektyvumo stadijoje, kai vėžys vystosi šešėlyje.
Imkime kaip pavyzdį moterį, kurios motina, močiutė ir sesuo sirgo krūties vėžiu. Šiais laikais įmanoma atlikti genetinį testą ir nustatyti, ar jai kyla pavojus vieną dieną susirgti vėžiu. Jeigu taip, ką pasiūlys medikas? Jis bejėgis: jis gali intensyviau stebėti, daugiau kontroliuoti, kad kuo anksčiau nustatytų pasireiškusią ligą. Tačiau šis priežiūros tipas tik konstatuoja, kad pavojus virto realiu vėžiu. Kita vertus, galima pamėginti perprasti nukrypimus nuo normos, kurie skatina ligos priartėjimą ir jos vystymąsi. Jeigu organizmo būklės disbalansas nustatomas iš anksto, galima pritaikyti gydymą jai pakoreguoti, viliantis, kad bus išvengta ligos pasireiškimo“, – įsitikinęs J. C. Laprazas.
Kas valdo mūsų organizmą
Neseniai lietuvių kalba leidyklos „Tyto Alba“ išleistoje jo knygoje „Individualizuota medicina: atgauti ir išsaugoti sveikatą“ jis pateikia daugybę pavyzdžių, kaip nevienodai mūsų organizmas reaguoja į tuos pačius dirgiklius. Pavyzdžiui, trys vienos šeimos nariai valgė jūros gėrybių ir susirgo hepatitu A. Vienas persirgo gelta lengvai, kitas – kiek sunkiau, o trečiasis kritinės būklės atsidūrė ligoninėje. Kitas pavyzdys: keturioms moterims mirė vaikai. Vieną jų ištiko sunki depresija, kitai išnyko mėnesinės, trečioji po kelių mėnesių susirgo krūties vėžiu, o ketvirtoji liko sveika. Kaip paaiškinti, kodėl reakcija tokia skirtinga?
„Tai lėmė sveikatos veiksnių visuma. Paprastai ši koncepcija prisimenama nesėkmės atveju – esą nieko nepadarysi, toks jūsų organizmas. Žmogus iš tiesų nėra tik paprastas tarpusavyje nesusijusių funkcijų ar organų rinkinys. Kad visos organizmo sistemos veiktų harmoningai, būtinas koordinatorius. Šią funkciją mūsų organizme atlieka endokrininė sistema, t. y. hormonai.
Sutrikęs hormoninės veiklos funkcionavimas yra pagrindinė ligų priežastis, nes būtent dėl šių sutrikimų dirgiklis turi galimybę pademonstruoti savo galią – nesvarbu, ar tai virusas, mikrobas, blogas genas, fermentų perteklius ar trūkumas. Taigi būtent iki ligos buvusi žmogaus organizmo sveikatos būsena leidžia suvokti įvairius būsimos ligos aspektus: lengva ar sunki bus liga, ji pasireikš viena ar kils ir kitokių negalavimų, kiek ji truks, ar pasiduos gydymui. Be to, toks paciento būklės įvertinimas ne tik leis geriau gydyti ligą, bet ir sukurs sąlygas prevencijai – dar prieš susergant organizme bus atskleistas pusiausvyros sutrikimas“, – įsitikinęs J. C. Laprazas.
Pasak mediko, tikrovė neginčijamai rodo, kad vieni žmonės linkę sirgti dažniau, kiti – rečiau. Mat vienų žmonių sveikatos veiksnių disbalansas nėra didelis, todėl jų sveikata dažniausiai gera, o kitų simptomai liudija blogą atsparumą ligoms.
Deja, dauguma žmonių priklauso antrajai kategorijai. Jie gali jausti įvairiausius simptomus, kurie liudija, kad sutrikusi organo, funkcijos ar sistemos veikla. Tai gali būti nerimas, smarkus širdies plakimas, kąsnio jausmas gerklėje, svaigulys, šleikštulys, nemiga, depresija, virškinimo spazmai, menstruacijų sutrikimai, viduriavimas ir pan. Šie simptomai gali paūmėti ir anksčiau ar vėliau sukelti ligą.
Tai susiję su dar viena svarbia mūsų organizmo dalimi – neurovegetacine sistema. Nors ji nėra tokia svarbi kaip endokrininė, kadangi yra labiau adaptacinio atsako, visgi lemia labai daug mūsų organizme vykstančių procesų.
Pavyzdžiui, ji turi užtikrinti nuo mūsų valios nepriklausančių virškinimo procesų kontrolę. Tai automatinė sistema, susidedanti iš trijų procesų: parasimpatinės sistemos, reguliuojančios virškinimo trakto tonusą; alfa simpatinės sistemos, kurios dėka raumenys susitraukdami sudaro raukus, lėtina maisto slinkimą virškinimo traktu ir leidžia jam kontaktuoti su virškinimo fermentais; beta simpatinės sistemos, kuri užtikrina maisto judėjimą virškinimo trakte.
Jei, pavyzdžiui, sutrinka parasimpatinė sistema ir suaktyvėja sekrecija, ji pernelyg gausi, prasideda pilvo pūtimas, imama viduriuoti. Jei nuolat patiriamas stresas, dėl kurio įsitempia pilvo raumenys, viduriai užkietėja.
Trys virškinimo sistemos fazės ir žmogaus psichologiniai tipai
Pavyzdžiui, suaktyvėjusi parasimpatinė sistema dažniausiai būdinga nedrąsiems, intorvertiškiems, lėtiems, kalbėti viešai bijantiems žmonėms. Šių žmonių krūtinės ląsta plokščia, veidas dažnai apskritas, plaukai ploni, galūnės drėgnos, dažnai šiltos, kraujospūdis žemas, pulsas lėtas, jiems gausiai išsiskiria gleivės (nosies, ryklės, bronchų, virškinimo trakto, burnos). Šie žmonės kenčia nuo didelio prakaitavimo, pilvo pūtimo, pykinimo, galvos svaigimo, išsiplėtusių venų, dažnai serga bronchitais, gastritais, kolitais, viduriuoja, vemia.
Jei parasimpatinė sistema, atvirkščiai, veikia prastai, žmogus yra agresyvus, tačiau agresija labiau nukreipta į patį save, nes ją sunku išreikšti, kadangi žmogaus temperamentas yra silpnas. Pulsas taip pat silpnas, kraujospūdis labai žemas, menkai išsivystę ir silpni raumenys, rankos dažniausiai sausos ir šaltos. Šiuos žmones kamuoja vidurių užkietėjimas, vargina įvairūs košmarai, net galimos haliucinacijos.
Jei suaktyvėjusi stipri alfa simpatinė sistema, žmogus būna labai jautrus triukšmui, skausmui, šalčiui ir kitiems dirgikliams, jo pojūčiai labai aštrūs, jis nuolat įsitempęs, neramus. Tokie žmonės linkę į trumparegystę, jų rankos ir kojos šaltos, net ledinės, gomurys baltas, burna išdžiūvusi, veidas raudonas, šaltai prakaituoja pažastys, delnai ir pėdos, patrynus odą dažnai atsiranda raudonų dėmių. Jiems nuolat užkietėja viduriai, jie linkę į vėmimus, nemigą, susierzinimą, neatsparūs streptokokų užkratui, pūslelinėms, žvynelinei, egzemoms, migrenai, astmai, skrandžio opoms. Tuo tarpu susilpnėjusią šią sistemą dažniau turi žmonės, kuriems sunku prisitaikyti, juos kamuoja mišrūs sutrikimai.
Stipria beta simpatine sistema pasižymi impulsyvūs, staigių judesių, nenustygstantys vietoje ir lengvai susierzinantys bei pykčiu pratrūkstantys žmonės, kritinėse situacijose linkę į į agresiją. Šių žmonių pulsas stiprus, širdis plaka dažnai, dažni permušimai, dreba galūnės (pirštai), rankos sausos ir šiltos, pila karštis, veido oda tai blyški, tai raudona, pulsas ima dažnėti, kai apžiūri gydytojas. Jie dažnai viduriuoja, vemia, turi pakilusį kraujospūdį ir polinkį į diabetą.
Silpną beta simpatinę sistemą turintiems žmonėms menkiausia kliūtis atrodo neįveikiama, trūksta troškimų, jie dažnai jaučia nuovargį, blokuoja bet kokią iniciatyvą. Dažniausi fiziologiniai požymiai – nuolatinis nuovargis, energijos stoka. Dažniausi sutrikimai – nusilpusi vainikinių ir galvos smegenų arterijų kraujotaka, kvėpavimo sutrikimai, polinkis į alergiją, migrena, smarkūs pūslelinės priepuoliai.
Kodėl nervinga ir emocinga moteris skundžiasi daugybe fiziologinių negalavimų
Pagrindinį vaidmenį visose organizmo biocheminėse reakcijose atlieka antinksčių išskiriamas kortizolis, kurio ypač daug išskiriama streso metu. Jei žmogus patiria nuolatinį stresą, kortizolis blokuoja normalią organizmo veiklą.
„Taigi jei jūsų rankos ir šlaunys labai pažeistos celiulito, ant jų arba ant krūtų yra didelių ir ryškių strijų, jei depresuojate, esate neatsparus infekcijoms ir turite polinkį į aukštą kraujospūdį, greičiausiai jūsų kortizolio lygis per aukštas. Žinoma, įvairios hormonų sistemos tarpusavyje susijusios, veikia vienos kitas, ir tai paaiškina, kodėl požymiai visada būna prieštaringi. Paimkime pavyzdį. Prieš jus labai nervinga, nerami, jautri ir emocinga moteris. Ji skundžiasi daugybe simptomų: tankiu širdies plakimu, vidurių užkietėjimu, jautrumu šalčiui, priešmenstruaciniu sindromu, celiulitu, šaltomis rankomis, sukietėjimais krūtyse ir t. t.
Sutrikimai ypač sustiprėja keičiantis metų laikams, per Mėnulio pilnatį ir prieš menstruacijas. Šiuos požymius galime susieti su alfa simpatinės sistemos, skydliaukės ir estrogenų poveikiu. Jei nebus imtasi rimtų priemonių šalinti šiuos sutrikimus, moteriai iškils didelė rizika susirgti sunkiomis ginekologinėmis ligomis, galimos reumatinio pobūdžio komplikacijos. Taigi kiekvienas kūnas turi sudėtingą logiką, kurios tikslas – palaikyti pusiausvyrą. Kai ji išsiderina, atsiranda rizika susirgti“, – įsitikinęs J. C. Laprazas.
