Tuo tikslu visose Sovietų Sąjungos administraciniuose vienetuose buvo įsteigti narkologiniai dispanseriai, kurie privalėjo kontroliuoti, ar stebimi asmenys negirtauja, o jeigu girtauja – nukreipti juos stacionariam gydymui iki 4 mėnesių. Priverstinio gydymo metu pacientai apie savaitę būdavo „dezintoksikuojami“, o vėliau buvo taikomas priverstinis „aversinis“ arba „įjautrinantis“ gydymas prievarta skiriamais medikamentais. Šiais metodais buvo siekiama išugdyti pasibjaurėjimą alkoholiniais gėrimais. Jeigu ir toliau buvo nereaguojama į perspėjimo signalus ir pažeidinėjamas „režimas“ – asmenys buvo siunčiami į Gydymo ir darbo profilaktoriumą 2 metų trukmės izoliacijai ir „darbo terapijai“. „Uždarymas“ priverstiniam gydymui į Gydymo ir darbo profilaktoriumą buvo didžiausia sankcija vengiantiems savanoriškai gydytis.
Siekiant užtikrinti prižiūrimų asmenų kontrolę, nuo 1976 m. buvo privaloma narkologinių ligonių įskaita (Įskaita). Patekęs į Įskaitą asmuo galėjo būti išbraukiamas iš jos tik „nenusižengdamas“ 5 metus, kuomet buvo laikoma, kad jis „pasveikęs“. Asmuo, esantis Įskaitoje ir negalėdamas pristatyti „švarios medicinos pažymos“ negalėjo gauti vairuotojo teisių, išvykti į užsienį, įsidarbinti tam tikrose profesijose, pavyzdžiui, elektriku ar kranininku. Įskaitoje esantis asmuo privalėjo reguliariai (mažiausiai kartą per mėnesį) lankytis pas gydytoją narkologą.
Neabejotina, jog Narkologinių ligonių įskaitos pirmoji paskirtis buvo totalitarinės valstybės siekis įgyvendinti nuolatinės kontrolės ir sankcijų sistemą (įskaitant laikiną izoliaciją ir priverstinį gydymą Gydymo darbo profilaktoriumuose) daliai visuomenės narių, kurie dėl polinkio į girtavimą bei priklausomybės negalėjo būti laikomi sąmoningais socialistinės valstybės piliečiais. Tuo pačiu buvo siekiama juos „perauklėti darbu“ ir panaudoti jų darbo jėgą.
Po 1990 m. Lietuvoje šis požiūris nebuvo visiškai svetimas. Kai kurie šalies piliečiai bei jų grupės aktyviai pasisako už asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiu ir narkotikais, priverstinio gydymo ir perauklėjimo sistemos atgaivinimą. Tai dažniausiai motyvuojama tuo, kad piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais asmenys patys nesuvokia savo sveikatos sutrikimo, nesiekia pagalbos, dėl to kenčia kiti šeimos nariai ir artimieji. Galbūt tai nulėmė, kad straipsniai apie Narkologinių ligonių įskaitą, kaip griežtą alkoholio ir narkotikų paveiktų asmenų kontrolės sistemą, išliko 1997 m. LR Seimo priimtame LR Narkologinės priežiūros įstatyme.
Tačiau Europos Sąjungos teisinė praktika neleido tame pačiame Narkologinės priežiūros įstatyme įteisinti priverstinio gydymo. Pacientai įgijo teisę į informacijos apie jų sveikatos būklę konfidencialumą. Nebeliko narkologinių dispanserių, priverstinio gydymo, Gydymo ir darbo profilaktoriumų ir narkologinė tarnyba suiro. Paskutinis smūgis narkologinių ligonių įskaitai buvo gyvenamosios vietos registracijos panaikinimas ir asmens teisė gauti sveikatos priežiūros paslaugas bet kurioje valstybinėje ir privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, pacientai, kurie kreipiasi į valstybines sveikatos priežiūros įstaigas dėl priklausomybių – piktnaudžiaujantys alkoholiu, narkotinėmis ir psichotropinėmis ar kitomis medžiagomis – įrašomi į Narkologinių ligonių įskaitą. Asmenims, įrašytiems į šią Įskaitą apribota teisė įsigyti ir turėti ginklą ir šaudmenis, draudžiama vairuoti transporto priemones. Minėtiems asmenims taip pat ribojama profesinė veikla – jie negali dirbti, pavyzdžiui, teisėjais, notarais, antstoliais, statutiniais pareigūnais ir kt.
Nepateikia patikimos informacijos apie sergančius asmenis
Sovietų Sąjungoje veikusios narkologinių ligonių įskaitos tikslas buvo aiškus, o paskirtis – logiškai pagrindžiama: ji turėjo prisidėti prie girtaujančių asmenų priverstinio perauklėjimo ir aprūpinti ūkio šakas darbo jėga. Tačiau nebelikus priverstiniam gydymui ir suirus visam instituciniam tinklui, kurios poreikių tenkinimui Įskaita tarnavo, kyla jos reikalingumo ir tikslingumo klausimas. Kokia yra šios Įskaitos paskirtis šiandien ir kokių institucijų informacinius poreikius ji tenkina? Deja, aiškaus atsakymo į šį klausimą nepateikia ir Įskaitą reglamentuojantys teisės aktai.
Viena iš funkcijų, kurią šiandien atlieka Įskaita, yra informacijos apie priklausomybėmis sergančius asmenis rinkimas. Įskaitos pagrindu, pildant atitinkamas statistines formas, sudaroma oficiali priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų asmenų sergamumo ir ligotumo statistika. Tačiau reali situacija rodo, kad Įskaita negali užtikrinti šios informacijos patikimumo. Įskaitą administruojantys savivaldybių psichikos centrai ir kai kurie priklausomybės ligų centrai, disponuoja tik daline informacija. Pavyzdžiui, sunkūs ligoniai su priklausomybės komplikacijomis patenka į ligoninių reanimacijos skyrius, tačiau priklausomybės ir psichikos sveikatos centrai apie šiuos atvejus nėra informuojami, todėl tokie pacientai nepatenka į Įskaitą. Be to, valstybinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikia ir anonimines sveikatos paslaugas. Tokiu būdu asmenys taip pat nėra įrašomi į Įskaitą. Paminėtini ir privačių įstaigų, kurios teikia priklausomybės gydymo paslaugas, atvejai, kai šios kategoriškai atsisako teikti bet kokius duomenis apie savo pacientus laikydamiesi konfidencialumo principo.
Taigi, Įskaita neužtikrina oficialios statistinės informacijos apie priklausomybėmis sergančius asmenis, nes informacija surenkama tik iš dalies įstaigų, duomenys yra nepilni, juose neatsispindi asmenys, besigydantys, pavyzdžiui, privačiose įstaigose ar reabilitacijos centruose. Kita vertus, toks statistikai naudojamas duomenų rinkimas apskritai yra nebetikslingas. Nuo kitų metų spalio mėnesio numatyta informaciją apie priklausomybėmis sergančius asmenis rinkti pagal atskirą LR Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą tvarką. Ši tvarka parengta atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus, taip vadinamą „Paklausos gydymui“ rodiklį, kuris leis efektyviai vykdyti gydymo stebėseną.
Nereikalingas darbas ir papildomos išlaidos Kita funkcija, kurią šiandien atlieka Įskaita – priklausomybėmis sergančių asmenų priežiūra ir kontrolė. Įskaitą reglamentuojantys teisės aktai numato platų sąrašą institucijų, galinčių gauti informaciją apie Įskaitoje esančius asmenis. Tačiau nėra iki galo aiškūs nei šių įstaigų atrankos motyvai, nei informacijos apie Įskaitoje esančius asmenis naudojimo paskirtis bei tikslingumas.
Tarp teisės aktuose įtvirtintų subjektų, kurie gali gauti informaciją iš narkologinių ligonių įskaitos, šalia sveikatos apsaugos institucijų išskirtinę poziciją užima ir teisėsaugos institucijos. Teismams iškėlus bylas policija masiškai renka informaciją dėl asmenų buvimo Įskaitoje – atliekamas papildomas darbas (rašomi raštai), patiriamos išlaidos (ryšio paslaugos, užklausimai dėl asmenų buvimo Įskaitoje kainuoja, kt.). Tuo tarpu šios informacijos panaudojimas ir tikslingumas teismuose yra neaiškus. 2006 m. pabaigoje koalicija „Galiu gyventi“ atliko apklausą “Lietuvos teismų nuomonė apie narkologinių ligonių įskaitos duomenų panaudojimą baudžiamosiose bylose”.
Apklausos rezultatai parodė, kad šiuo metu nėra vieningos teisinės ir teisminės praktikos renkant informaciją apie Įskaitoje esančius asmenis. Baudžiamieji įstatymai numato galimybę pasinaudoti Įskaitos duomenimis, tačiau egzistuoja abstraktūs, bendri teisiniai pagrindai. Nėra imperatyvių teisės normų, nurodančių konkrečius atvejus, šaltinius ar pozicijas, kada ir ką privalo užklausti ikiteisminio tyrimo institucijos, teismai. Taigi, yra išleidžiama daug papildomų pinigų, atliekama daug bereikalingo darbo, o rezultatas ir jo prasmė nėra aiški.
Įskaita – kliūtis gydymuisi
Įskaitos duomenys naudojami atliekant sveikatos patikrinimą dėl vairuotojo pažymėjimo įsigijimo, įsidarbinimo, mokymosi. Todėl dalis pacientų vengia laiku kreiptis gydytojų pagalbos dėl priklausomybės sutrikimų, nes baiminasi, jog negalės gauti sveikatos pažymos arba praras vairuotojo pažymėjimą vos pasikonsultavę dėl priklausomybės ar pradėję ją gydyti. Susidaro paradoksali situacija, kad asmuo piktnaudžiaujantis alkoholiu arba narkotikais, bet nesikreipęs gydymo (pagalbos) ir todėl nesantis Įskaitoje, gali gauti sveikatos pažymą vairuotojo pažymėjimui, o asmuo, ieškojęs konsultacijos ar pagalbos ir/ar pradėjęs priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų gydymą (reabilitaciją), negalės gauti vairuotojo pažymėjimo arba jį praras, nes bus įtraukiamas į Įskaitą. Esama situacija skatina asmenis su priklausomybės sutrikimais vengti laiku kreiptis pagalbos į valstybines sveikatos priežiūros įstaigos, nes jie bijo patekti į Įskaitą.
Ar tikrai reikalinga Įskaita?
Nors priklausomybėmis sergančių asmenų priežiūros ir kontrolės sistema ženkliai pasikeitė, atidžiau pažvelgus į prieš 10 metų kurtą LR Narkologinės priežiūros įstatymą ir kitus narkologinių ligonių įskaitą reglamentuojančius teisės aktus bei atlikus realių faktų analizę galima daryti išvadą, kad šiuo metu veikianti Narkologinių ligonių įskaita yra neefektyvi ir netikslinga: kaupiama informacija apie priklausomybėmis sergančius asmenis yra nepilna, neaiški šios informacijos naudojimo paskirtis, sveikatos priežiūros įstaigos, teismai ir kitos institucijos atlieka daug bereikalingo darbo ir patiria papildomų išlaidų Įskaitą administruodami ir naudodamiesi jos nepatikimais duomenimis. Be to, Įskaita sudaro rimtas kliūtis priklausomybėmis sergančių asmenų gydymuisi ir verčia juos ieškoti alternatyvių, dažnai moksliškai nepagrįstų ir sveikatai pavojingų gydymo būdų. Tad ar iš tiesų tokio sovietinio relikto Lietuvai reikia?
