Šią sukaktį Nacionalinis transplantacijos biuras mini stengdamasis kuo plačiau paskleisti organų donorystės idėją. Todėl buvo parengtas publikacijų ciklas apie donorystės proceso pradžią ir vystymąsi – apie politinį kontekstą, gydytojus, inicijavusius tokios įstaigos įkūrimą – kaip kūrėsi ir vystėsi donorystės ir transplantacijos procesas Lietuvoje, kaip keitėsi požiūris į organų donorystę. Ir, žinoma, stengėmės parodyti darbų rezultatą – žmones, gyvenančius po organų transplantacijų. Šiandien pranešime spaudai skelbiame pirmąją publikaciją.
Nacionalinio transplantacijos biuro (tuo metu – Nacionalinio organų transplantacijos biuro) steigimo įsakymą 1996 m. sausio 16 d. pasirašė tuometinis sveikatos apsaugos ministras Antanas Vinkus, dabar prisimenantis, kad tuo laiku jau buvo pribrendęs reikalas kurti instituciją, kuri „sustyguotų“ visą procesą: „Transplantacijos jau buvo atliekamos, jų daugėjo, viskas vyko gydytojų entuziazmo dėka. Tačiau visa dokumentinė pusė, teisės aktai kuriami nebuvo. O tai ir yra vienas iš daugelio sveikatos apsaugos sistemos sėkmės šaltinių – sutvarkyta teisinė bazė.“
Pasak dabar Ministro Pirmininko patarėjo pareigas einančio A. Vinkaus, didelę iniciatyvą sukurti įstaigą, kuri būtų atsakinga ir kompetentingai organizuotų donorystės ir transplantacijos procesą, rodė gydytojai transplantologai – profesoriai Balys Dainys, Vytautas Sirvydis, Marija Nijolė Stanaitytė: „Jie turėjo patirties, kaip procesas vyksta Lietuvoje, žinojo, kokios problemos ir kaip tokie procesai tvarkomi užsienio valstybėse. Todėl viską labai argumentuotai pagrindė. Neturėjau jokių abejonių, kad įstaiga turi būti įkurta“. Pats būdamas gydytojas, A.Vinkus donorystės ir transplantacijos naudą žinojo ir tiesiogiai – tai yra gyvybės gelbėjimas.
O politinė to meto situacija buvo palanki medicinos naujovėms ir progresui: „Tuo laiku kūrėsi įstaigos prie Sveikatos apsaugos ministerijos – Vaistų kontrolės tarnyba, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, kitos tarnybos. Įsibėgėjančiam donorystės ir transplantacijos procesui taip pat reikėjo kompetentingo valdymo, koordinavimo išmanymo. Tokia įstaiga ir buvo įkurta“, – pasakoja Ministro Pirmininko patarėjas A. Vinkus.
Įkūrus Biurą, prasidėjo donorystės ir transplantacijos proceso reglamentavimo darbai – Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymo, kitų teisinių dokumentų, kurie buvo būtini įteisinant donorystės ir transplantacijos procesą, kūrimas. Tai visuomenei tarsi nematomi darbai, turintys didelės svarbos siekiant aiškaus, skaidraus darbo, numatančio kiekvieną proceso dalyvio žingsnį.
Per du dešimtmečius sukurti organų ir audinių transplantacijos paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos aprašai, organų mainų tarp šalių tvarka, įteisintas sutikimo donorystei pasirašymas elektroniniu būdu, sukurti įstaigų kontrolę reglamentuojantys dokumentai ir kiti teisės aktai. „Ir šiais laikais Nacionalinis transplantacijos biuras turi daug darbo – donorystės ir transplantacijos procesas vystosi, plečiasi galimybės atlikti daugiau transplantacijų, atsivėrusios galimybės organų mainams tarp Europos šalių. Todėl reikia išnaudoti visas galimybes padėti sergančiam žmogui“, - Biuro tikslus įvardija Ministro Pirmininko patarėjas A.Vinkus.
