Nuo senovės mūsų krašto tradicinėje mityboje buvo naudojama daug laukinių žolių, vaisių, uogų, grybų, tačiau šiandien retas pažintų jį supančius žolynus ir tikrai vargu ar išdrįstų juos valgyti. O štai etnologė Nijolė Marcinkevičienė – it vaikščiojanti enciklopedija.
Beata Nicholson, Nijolė Marcinkevičienė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Knygų mugės metu pristatydama savo naujausią knygą „Iš lauko – į namus. Laukiniai augalai tradicinėje mityboje“ ji pasakojo apie pusšimtį XX a. pirmoje pusėje valgytų, ragautų, kaip maisto priedai ar prieskoniai naudotų laukinių augalų, vargo duoną ir natūralaus maisto svarbą.

Vaikiškos puotos

„Turėtų būti ištisos ekspedicijos. Tie žmonės tikrai dar prisimena, tik reikia laiko viską sudėti ir surašyti. O tada patys nustebsime, ko tie lietuviai tik nežinojo nuo pat vaikystės, ko tik nedėjo į puodą, ko tik nevalgė“, - įsitikinusi knygos autorė, siekusi išsiaiškinti, ką valgė mūsų senoliai ir kas jiems buvo sveikas maistas.

Nijolė Marcinkevičienė siūlo nedėti lygybės ženklo tarp sodo ir lauko-daržo bei pripažįsta, kad jos meilę bei žinias laukinėms žolėms paskatino „alkana vaikystė“.

„Niekas taip vargingai negyveno kaip aš gyvenau. Nebuvo sodų. Žinote, kokia mano, vaiko, buvo svajonė? Galvodavau, kad sėdžiu po obelimi ir pjaustau obuolius obuolienei. Man tai atrodė viršūnė, kad tiek obuolių yra!“, - pasakojo anksti piemenauti pradėjusi autorė.

Moteris mena, kad vaikystėje didžiausia puota atrodydavo taip – į indą sudedi daug visokiausių žolelių, užpili šaltinio vandeniu ir valgai.

Vargo duona su rugių sauja

Nepritekliaus ryšys su laukinėmis žolelėmis puikiai atskleistas viename knygos skyrių apie vargo duoną, kurią mūsų senoliai valgė pokario laikais.

„Kai pradedi skaityti, net keista – ir pati nustebau. Į ją dėta visko – net pjuvenų, nekalbant jau apie pušies žievę, viržius, žirginius (lazdyno, alksnio, beržo). Viskas, ką nors kiek galima paimti į rankas ir rasti gamtoje, sudėta į tokią duoną. Dėti ir kultūriniai augalai, dažnai naudota gudobelė – ją džiovindavo, maldavo, o iškepus sakydavo, kad visai pakenčiama duona. Tada pati tikriausia duona būdavo ruginė duona, o vargo duonon dėdavo rastą laukinį augalą, rūgštynių, žolių sėklas“, - pasakojo etnologė.

Į tokią duoną keliaudavo net pačios skurdžiausios žolelės, tokios kaip takažolė.

„Vaikams jų liepdavo parinkti, kad nors kiek tos duonos būtų daugiau, kad nors kiek ji būtų skalsesnė. Stebuklas, kad ta viena sauja rugių pateisina duonos vardą, ją jau galima dėti į burną. Jei turi saują rugių, tos priemaišos nebe tokios svarbios - svarbu, kad nors kiek kvepėtų rugiu. Ir išėmus iš krosnies kepinys būdavo kaip košė, net ant stalo nesilaikydavo, bet vis tiek duona“, - pasakojo N. Marcinkevičienė.

„Rūgštyniniai“

Naujoje knygoje „Iš lauko – į namus. Laukiniai augalai tradicinėje mityboje“ autorė dalijasi surinktomis tradicinėmis žiniomis apie valgomuosius laukinius augalus, pateikia nemažai gardžių autentiškų receptų, savo šiuolaikiškumu neabejotinai nustebinsiančių kiekvieną. Autorė taip pat apžvelgia XX a. pirmos pusės liaudiškus žmonių bei gyvulių gydymo žolėmis būdus, uogavimo gudrybes, pamini ir šiandien buityje (skalbti, siūlams, kiaušiniams dažyti, uodams baidyti) praverčiančius augalus.

Paprašyta papasakoti apie jai skaniausius augalus bei žoleles, etnologė nustebina paprastumu.

„Valgydavome sibirinį, laukinį barštį – sriubas, viralus virėme. Tačiau skaniausios – laukinės rūgštynės. Kiekvieną rytą nuo balandžio mėnesio iki Joninių virdavome rūgštynių sriubą. Kopūstai jau būdavo pasibaigę, žirnių Tarybiniais laikais nepasisėsi, tai turėdavome tik šiek tiek rugių ir bulvių“, - mena N. Marcinkevičienė.

Tuos, kas gyveno vienkiemiuose vadindavo turtuoliais, o jie savo ruožtu autorę ir kitus mažuosius pramindavo „rūgštyniniais“.

„Mes persikeldavome per Merkį ir išrinkdavome rūgštynes iš ten, kur tik jų bebūdavo. Kiek istorijų, kai nepasidalindavome vieta – kažkas ateina ir tave nustumia. Eidavome rūgštynių ieškoti po kelis kilometrus ir tada jomis maitinomės dar ilgai. Čia visa mano kultūra, kol nepereidavome ant „batvinių“- burokėlių“, - knygos pristatymo metu pasakojo autorė.

Išmokti pasinaudoti tuo, kas šalia

Labai dažnai kaip žinynais ir įkvėpimo šaltiniu N. Marcinkevičienės knygomis naudojasi ir kulinarė, knygų autorė Beata Nicholson. Renginio metu ji teigė pastebėjusi, kad žmonių sąmoningumas šiandien auga ir jiems nebeužtenka tiesiog pripildyti pilvų.

„Mes dabar esame tokiame laikmety, kai žmonių sąmoningumas po truputį auga – nebužtenka tik prisikimšti pilvo. Perėjome sotumo periodą, jau prisivalgėme mišrainių iš prekybos centrų. Dabar klausiame, kas mes esame, kas mums teikia jėgų, džiaugsmo“, - svarstė trečio vaiko besilaukianti moteris.

B. Nicholson įsitikinimu, maistas iš krašto, kuriame augame, mums yra pats naudingiausias ir vertingiausias – visi norime gyventi švariau vidumi bei išore.

„Gamta yra tokia išmintinga. Joje yra visi atsakymai. Aš, mano kartos žmonės, jau daug pamiršome. Užaugau Kėdainiuose, daržuose, žinau laukines rūgštynes. Tačiau dabar yra visa karta žmonių, neturinčių jokio supratimo kaip, pavyzdžiui, atrodo kiškio kopūstas“, - stebėjosi įžymi moteris, pabrėždama tėvų vaidmenį formuojant jų atžalų žinias ir suvokimą apie savo šaknis.

B. Nicholson pabrėžė, kad šiandien labiausiai vertinami tie gastronomijos meistrai, kurie moka pasinaudoti tuo, kas auga šalia, kas yra sezoniška.

„Grįžimas atgal į gamtą, atsigręžimas į tai, ką turime, yra labai svarbu. Atsakymai ne vaistų pakelyje, o gamtoje, žmonėse, taikoje su savimi ir supančia aplinka“, - sakė ji.

Moteris pasakojo žolelių galia įsitikinusi ir pati.

„Filmuodami „Keliauk ir ragauk“ projektą, labai daug keliavome, pavargdavome. Vykome į Dzūkiją pas vieną žolininką, kuris vieno hektaro plote augina visus išnykstančius augalus. Jis po 12 valandų darbo mums ant laužo išvirė tokios arbatos, kad jos atsigėrę pasijutome tarsi iš naujo gimę, nemeluoju. Todėl ir ši knyga mums yra be galo puikus žinynas, kad nepamirštume, iš kur esame“, - reziumavo ji.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Mėlynojo banginio“ žaidimas trylikametės gyvenimą pavertė pragaru: už grotų – kėdainiškis

Mirtį sėjantį žaidimą „ Mėlynasis banginis “ žaidusios Kėdainiuose gyvenančios...

Iš Skandinavijos – neslopstantys NT burbulo signalai Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“ (37)

Kaistanti nekilnojamojo turto ( NT ) situacija ir nuolatinės kalbos apie besiformuojantį NT burbulą...

Rusija karui ruoštis pradeda iš anksto: kaip šifruoti jų siunčiamus signalus Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“  (406)

Konferencijos „ Lūžio taškas 2017 “ susitikę Lietuvos krašto apsaugos viceministras...

Mia apie gyvenimą prieš skolas: sąskaitoje likus 7 tūkst. galvodavau, kad man krizė (20)

Dabar žiniasklaidos akiratyje dažniau ne dėl savo, o dėl savo vyro veiklos atsidurianti atlikėja...

Į Lenkiją apsipirkti išsiruošusių lietuvių laukė dvi nemalonios staigmenos (53)

Įpusėjus rugsėjui, kai mano šuo didele kaip močiutės palto saga nosimi parodė į subliuškusį...

Atsigavęs R. Seibutis pataikė iš aikštės vidurio, „Neptūnas“ LKL startavo pergale (9)

Naująjį „Betsafe-LKL“ sezoną pradėjo dar dvi komandos – Šiauliuose ketvirtadienio vakarą...

Vadovu tapo vos 21–erių, dabar turi savo verslą ir jau sulaukė britų dėmesio (4)

Jaunius Lingys iš samdomo darbuotojo į vadovo kėdę persėdo prieš ketverius metus. Jis pasirinko...

nuo galvos iki kojų aprengs „Gedimino 22“

Ruduo – didžiųjų pokyčių metas ir šią frazę sostinėje įsikūręs drabužių salonas...

Misionierių vienuolyne viešbutis piligrimams (1)

Vilniaus arkivyskupija ėmėsi gaivinti Misionierių vienuolyno ansamblį. Įvykus projektinių...

Sėkmingos „Bulls“ pastangos tapti blogiausia NBA komanda

Vėjuotuoju miestu pramintoje Čikagoje šią vasarą papūtė itin stiprių permainų vėjai. Klubo...