Vandens kokybė gerėja
Dar prieš prasidedant maudymosi sezonui – jis Lietuvoje trunka nuo birželio 1 dienos iki rugsėjo 15-osios, – higienos specialistai susirūpina vandenų, prie kurių susirenka daugiausia norinčiųjų pasimėgauti maudynėmis, kokybe. Jie neišbraukia šio klausimo iš savo darbotvarkės visą vasarą – paplūdimių vandens kokybė tiriama kas dvi savaites.
Jau ne pirmus metus paplūdimių vandens kokybės pokyčius stebinti ir analizuojanti Higienos instituto Visuomenės sveikatos skyriaus darbuotoja Gražvydė Norkienė džiugiai konstatuoja: „Baltijos jūros, Lietuvos ežerų ir upių vandenys yra saugūs maudynėms jau daugelį metų. Retkarčiais užfiksuojama tik trumpalaikė tarša.“
Neseniai Europos Komisija ir Europos aplinkosaugos agentūra savo pranešime apie Europos Sąjungos šalių maudymosi vandens kokybę pastebėjo, kad Lietuvos vidaus ir jūros pakrančių vandenys 100 proc. atitinka privalomus saugumo reikalavimus ir yra visiškai saugūs maudytis.
Tiriami ne visi vandenys
Lietuvos higienistai visą maudynių sezoną kontroliuoja ne visų upių ir ežerų vandens kokybę, o tik tų maudyklų, kur didžiausios „apkrovos“ metu, pavyzdžiui, karštomis savaitgalio ar švenčių dienomis, susirenka maudytis ne mažiau kaip šimtas žmonių.
Šiais metais maudymuisi tinkamų paplūdimių Lietuvoje suskaičiuota 153. Ypač dosni vandens pramogų mėgėjams yra Šiaulių apskritis. Joje užregistruota 30 maudyklų, Klaipėdos apskrityje – 21, Vilniaus – 20, ežerų gausioje Utenos apskrityje – 16, Alytaus – 14, Kauno – 13, Panevėžio – 12, Telšių – 10, Marijampolės ir Tauragės – po 8. Dar yra 83 poilsiavietės, vadinamosios rekreacinės zonos, kurių kokybę stebi savivaldybių specialistai.
Vandens kokybės tyrimo duomenys turėtų būti nuolat skelbiami savivaldybių interneto puslapiuose, per vietos radiją, informacija turi būti skelbiama ir paplūdimiuose įrengtuose skelbimų stenduose.
Kiekvienas gyventojas, norintis sužinoti apie vandens kokybę, gali rasti penktadieniais atnaujinamą informaciją Higienos instituto interneto svetainėje http://www.hi.lt/content/I3_vand_kok_rez.html.
Kas teršia vandenis?
Europos direktyvos reikalauja, kad tikrinant paplūdimių vandens kokybę būtų nustatoma mikrobiologinė tarša, t. y. tiriama, ar žarnyno lazdelių ir žarnyno enterokokų koncentracija neviršija leistinų normų.
Anksčiau dar buvo tiriama ir cheminė vandens sudėtis, tačiau šešerius metus besiginčiję Europos Parlamento nariai nusprendė, kad cheminė tarša neturi tokios didelės įtakos žmonių sveikatai kaip mikrobiologinė.
Higienos instituto specialistė aiškina, kad vanduo dažniausiai užteršiamas fekalijomis, kai gyventojų ar įmonių išleidžiamos nuotekos patenka į upių ar ežerų vandenis.
Praėjusiais metais trijuose Lazdijų rajono ežeruose – Metelio, Ančios ir Dusios – buvo užfiksuota trumpalaikė tarša.
Pavasarį Lazdijų rajono aplinkosaugininkams netgi buvo kilęs įtarimas, kad Veisiejų miestelyje tyvuliuojančio Ančios ežero pakrantėje veikia slapta nuotekų pylimo į vandens telkinį sistema. Nutarę ištirti padėtį, jie panaudojo valgomaisiais dažais nudažytą geriamąjį vandenį – jį supylė į rezervuarus. Teliko rasti žalsvą skystį, besisunkiantį iš Ančios ežero pakrantės grunto ir atkasti sumaniai paslėptus vamzdžius. Kai kurie jų buvo čia pat po tilteliais, kur tie patys gyventojai eina maudytis.
Anksčiau padidėjusi trumpalaikė vandens tarša būdavo stebima ties Jonava Neries upėje, Šventojoje, pajūrio Rąžės upė, pertekėjusi per Palangą, taip pat atplukdydavo nešvarius vandenis. Būta perspėjimų ir prie Kauno marių besiilsintiems poilsiautojams.
Aplinkosaugininkams nemažai nerimo keldavo kai kurios pramonės įmonės, į atvirus vandenis išleisdavusios per didelius kiekius teršalų, ar gyvulininkystės kompleksai, iš kurių nutekėdavo srutų upeliai. Pasirodo, kad merdinti pramonė ir mirštantis žemės ūkis pasitarnavo aplinkosaugai.
Prie švaraus vandens išsaugojimo dažnai neprisideda ir patys poilsiautojai. Dažnas, prispyrus reikalui, nesivargina pasiieškoti tualeto, o tiesiog šlapinasi vandenyje. Hidrobiologai teigia, kad būtent poilsiautojai, nerandantys tualetų ir besišlapinantys jūroje, kalti dėl Baltijos jūros pakrantę užplūstančių melsvadumblių. Šlapime esantis fosforas – pagrindinis cheminis elementas, skatinantis melsvadumblių dauginimąsi. Antai užpernykštę liepą dumbliais buvo nuklotas kelių kilometrų ilgio paplūdimio ruožas. Prie kranto priplaktų dumblių sluoksnis vietomis siekė apie metrą storio. Tuomet iš čia buvo išvežta beveik 300 kubinių metrų teršalų.
Patikimi paplūdimiai
Kokybiškam poilsiui prie vandens svarbi ne tik vandens kokybė, bet ir pačių paplūdimių infrastruktūra. Bet kur ir bet kaip paplūdimio neįrengsi. Jiems keliamų reikalavimų sąrašas yra tikrai netrumpas.
Prieš įrengiant ar atidarant paplūdimį naujam poilsio sezonui, svarbu ištirti, ar dirvožemis, ant kurio voliosis poilsiautojai, neužterštas helmintais, enterovirusais, žarnyno lazdelėmis ar patogeninėmis enterobakterijomis. Negalima kurti paplūdimių, jei arčiau kaip už 500 metrų yra uostas ar prieplauka, nuotekų leistuvai. Upių paplūdimiuose nuotekų leistuvai turėtų būti ne žemiau kaip 100 metrų nuo vandens poilsiavietės.
Labai svarbu, kad paplūdimių krantas nebūtų slidus, klampus – jis privalo būti patogus prieiti prie vandens. Vandenyje turėtų būti specialiai paženklintos vietos, tinkamos maudytis vaikams. Jų gylis neturėtų viršyti 130 cm.
Paplūdimyje privalo būti įrengti tualetai (ne arčiau kaip už 50 m nuo maudyklų) ir šiukšliadėžės (ne rečiau kaip 25 metrai).
Higienos specialistai taip pat rekomenduoja maudyklose nesinaudoti motorinėmis vandens transporto priemonėmis: dviračiais, motociklais ir pan.
Poilsiaujantiesiems gamtoje svarbu žinoti, kad paplūdimiuose draudžiama plauti autotransporto priemones, vedžioti šunis ir kitus gyvūnus, maudytis naudojant muilą ir šampūną, skalbti drabužius, šiukšlinti.
Jeigu paplūdimiai neatitinka bent vieno iš minėtų reikalavimų, vadinasi, savivaldybė aplaidžiai atlieka savo pareigas – būtent ji yra atsakinga už paplūdimių eksploatavimą ir priežiūrą. Nepatenkinti poilsiautojai neturėtų prarasti budrumo – jie savo priekaištus gali jai drąsiai pareikšti.
Kada maudytis nesaugu?
Vis dėlto, jeigu būdami gamtoje priėjote kokį ežerėlį ir norite nusimaudyti, visą riziką prisiimate sau – juk plika akimi labai sunku nustatyti vandens kokybę.
„Jeigu vanduo skaidrus ir matosi ežero dugnas, galima įtarti, kad čia maudytis saugu. Tačiau niekas negali įvertinti, ar tame vandenyje nesiveisia kokios nors sveikatai pavojingos žarnyno bakterijos. Be to, nežinomoje vandens poilsiui nepritaikytoje vietoje sunku nuspėti, koks to vandens telkinio dugnas, ar jame nėra duobių“, – svarstė G. Norkienė.
Visuomenės sveikatos specialistai poilsiautojams, ypač mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir nuo alergijos kenčiantiems ar odos ligomis sergantiems asmenims, nepataria maudytis žydinčiame vandenyje. Į gilesnius žydinčio vandens sluoksnius patenka mažiau ultravioletinių saulės spindulių, todėl ilgiau išlieka gyvybingi „piktieji“ mikrobai – vidurių šiltinės, choleros, dizenterijos bakterijos, enterovirusai, poliomielito ir infekcinio hepatito virusai.
Vandens žydėjimą sukelia maistinių medžiagų, kuriomis minta dumbliai, junginiai. Dumbliai ima sparčiai daugintis, gausybė jų susikaupia vandens paviršiuje. Žuvusius dumblius skaido bakterijos, suvartojančios daug deguonies, todėl vandenyje ima jo trūkti, dūsta žuvys, sklinda nemalonus kvapas.
Besimaudant vandenyje, kuriame mikrobiologinė tarša viršija nustatytas normas, taip pat tyko pavojus – netyčia prarijus bent šlakelį užteršto vandens galima užsikrėsti dizenterija, salmonelioze ar kitomis bakterinės kilmės žarnyno infekcijomis, taip pat gali išberti odą. Dėl vandens taršos gali prasidėti ir šlapimo, lytinių takų ligos, akių gleivinės uždegimas.
Vandens kokybė prastėja ir dėl karščių – tada susidaro daugiau fosforo, azoto, ima daugintis dumbliai. Jautriems žmonėms jie yra pavojingi, nes sukelia odos bėrimą.
Keliaujantiems svetur
Ketinantiesiems vasaros vandens procedūromis mėgautis svečiose šalyse prieš išvykstant būtų pravartu pasidomėti tenykščių vandenų švara (http://www.eyeonearth.eu).
Specialistai konstatuoja, kad Lenkija – pati nesaugiausia Europos šalis, vertinant galimybes maudytis jūroje ir vidaus vandenyse: net 14,4 proc. maudymosi vandens neatitinka privalomų saugumo reikalavimų.
Antra pagal nesaugumą maudynėms yra Belgija – joje 10,3 proc. vandenų neatitinka keliamų reikalavimų, trečia – Didžioji Britanija (4,1 proc.). Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Latvijoje taip pat nemažai vandenų neatitinka saugumo reikalavimų.
Padėtis kiek kitokia, vertinant neatitinkančius reikalavimų vidinius ir jūros pakrančių vandenis. Jūros pakrančių vandenys labiausiai užteršti Lenkijoje (9 proc.), Bulgarijoje, Slovėnijoje, Airijoje ir Latvijoje. Vidaus vandenys labiausiai neatitinka reikalavimų Airijoje (33,3 proc.), Slovėnijoje (27,8 proc.), kurią vejasi Lenkija, Belgija ir Didžioji Britanija. Italijoje taip pat daugėja vietų, kuriose draudžiama maudytis: 2008 metais jų buvo 553, 2007-aisiais – 300.
Rumunijoje net 98 proc. vandenų atitinka privalomo saugumo reikalavimus. Tarp šalių, kuriose yra saugios maudytis jūros pakrantės, yra Belgija, Estija, Kipras, Olandija. Visos jos 100 proc. atitinka privalomus saugumo reikalavimus.