Medikų emigracija į turtingesnes vakarų Europos valstybes įgauna vis didesnį pagreitį. Lagaminus kraunasi ne tik slaugytojai, bet ir jauni ar nemažą patirties bagažą turintys gydytojai. Tačiau Lietuvą kaip galimybių šalį dirbti, siekti karjeros ir gyventi atranda vis daugiau medikų iš kitų šalių. Prieš kelis mėnesius į Panevėžio greitosios pagalbos stoties medikų bendruomenę įsiliejo jaunas gydytojas iš egzotiškojo Maroko.
Abderrahmanas Bouboual
© Sekundė.lt

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Maroko sostinę Rabatą ir Panevėžį skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau gyvenimas tuo ir žavus, kad niekada negali žinoti, kokių staigmenų gali pateikti. Iš Maroko kilęs Abderrahmanas Bouboual, prieš kelerius metus atvykęs į Lietuvą kaip turistas, net negalėjo pagalvoti, kad čia įleis savo šaknis. Tačiau į akį kritusi žavi lietuvaitė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.

Dabar meilės emigrantas savo gyvenimą sieja su Aukštaitijos sostine. Kaip pasakojo A. Bouboual, iki lemtingos kelionės apie Lietuvą nežinojo beveik nieko. Pirmą kartą apie mūsų šalį išgirdo besimokydamas gal aštuntoje klasėje. Tais metais Lietuva su dar keliomis kitomis šalimis buvo priimta į Europos Sąjungos šalių šeimą. Geografijos mokytoja lentoje užrašė visų naujų narių pavadinimus. Vaikinas dar nusistebėjo, kad Lietuvos ir Latvijos šalių pavadinimai arabų kalba – vos ne identiški, skiriasi tik keliomis raidėmis.

„Net nebūčiau pagalvojęs, kad po kiek laiko gyvensiu Lietuvoje. Bet kaip mėgsta sakyti prancūzai – c’est la vie – toks gyvenimas“, – šypsosi jaunasis medikas.

Prieš kelerius metus jis atvyko į Lietuvą kaip turistas. Kelionės metu likimas netikėtai jį suvedė su žavia panevėžiete. Marokietis atviras – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, privertusi jį pakoreguoti savo gyvenimo planus. Tiesa, vyras tuo metu Maroke dar mokėsi doktorantūroje, o būsimoji jo žmona studijavo Lietuvoje.

Tad, kaip sako Abderrahmanas, kurį laiką teko gyventi viena koja Lietuvoje, kita – Maroke. Bet kai jausmai tarp dviejų žmonių liepsnoja – net didžiausi atstumai nėra kliūtis. Virtualiai jie jau buvo kartu – labai daug bendraudavo internetu. „Kai susipažinau su savo žmona, supratau, kad tai tikroji mano gyvenimo meilė. Nors atstumas tarp mūsų šalių didžiulis, tačiau tai tik sustiprino mūsų jausmus. Esu maksimalistas ir visada siekiu savo svajonių. Vaikystėje svajojau tapti gydytoju ir šią svajonę įgyvendinau. O kai pamačiau savo būsimą žmoną, norėjosi padaryti viską, kad mes būtume kartu“, – atviravo marokietis.

Nelengva pradžia

Įsimylėjėliai planavo baigę studijas apsigyventi Maroke, tačiau po ilgų dvejonių visgi nusprendė savo gyvenimą kurti Lietuvoje.

Pasak A. Bouboual, tai buvo labiau žmonos Dovilės noras, kurį jis palaikė. Maroke yra kalbama arabų arba prancūzų kalbomis. Nors prancūzų kalba ne tokia sudėtinga kaip lietuvių, ją išmokti nėra lengva. Be to, žmonai geresnės darbo perspektyvos buvo Lietuvoje.

Tad tik baigęs doktorantūros studijas jis atvyko į Lietuvą, kur Vilniaus universitete pradėjo mokytis lietuvių kalbos, dirbti bei laukti savojo leidimo gyventi Lietuvoje. Pradžia nebuvo lengva – teko kurį laiką laukti, kol oficialiai buvo pripažinta jo gydytojo licencija ir diplomas, gautas leidimas gyventi mūsų šalyje. O didžiausias iššūkis buvo išmokti lietuvių kalbą, mat tik išlaikius lietuvių kalbos egzaminą yra leidžiama dirbti mediko darbą. Todėl vyras pradėjo stropiai mokytis lietuvių kalbos.

„Prisipažinsiu, pats netikėjau, kad galėsiu nors šiek tiek kalbėti lietuviškai. Ir dėstytojams sakiau, kad tai neįmanoma. Bet jau po dviejų trimestrų puikiai išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą“, – kad lietuvių kalba nėra neįkandamas riešutėlis, tvirtina A. Bouboual. Jam atvykus gyventi į Lietuvą, jo žmona jau laukėsi. O vos po trijų mėnesių jiems gimė dukrytė, kuriai šiuo metu jau metai ir devyni mėnesiai. Tad teko ne tik mokytis, bet ir skubėti susirasti darbą, kad galėtų išlaikyti šeimą.

Kai tik užsieniečiui buvo išduotas leidimas dirbti Lietuvoje, iškilo dilema – likti Vilniuje ar persikelti į Panevėžį, žmonos gimtąjį miestą. Sutapimas, bet kai vyrui Vilniuje, privačioje klinikoje buvo pasiūlytas darbas, laisva darbo vieta atsirado ir Panevėžio greitosios pagalbos stotyje. Tad šeimai teko susidėlioti prioritetus.

Galiausiai apsisprendė įsikurti Panevėžyje. Pasak marokiečio, gyventi Panevėžyje norėjo žmona, o ir dukrytei čia augti daug geriau. „Apsvarstę nusprendėme pasirinkti Panevėžį. Man patinka čia gyventi. Palyginti su mano gimtuoju miestu, Panevėžys labai mažas. Aš gyvenau Maroko sostinėje Rabate, kur beveik pusantro milijono gyventojų, o čia kiek daugiau kaip 90 tūkst. Skirtumas didžiulis, bet mažas miestas turi ir savų privalumų. Be to, turiu darbą, iš kurio galiu išlaikyti šeimą“, – kalbėjo A. Bouboual.

Paskui svajones

Jau nuo praėjusių metų lapkričio medikas dirba Panevėžio greitosios pagalbos stotyje – skuba padėti greitosios medicinos pagalbos besišaukiantiems pacientams. Tiesa, jaunas medikas prisipažino, kad buvo šiek tiek nerimo, kaip jį, egzotiškos išvaizdos ir su akcentu kalbantį gydytoją, priims pacientai. Tačiau bent kol kas buvo sutiktas itin draugiškai. Kai kurie pacientai ar jų artimieji pradeda domėtis, iš kokios šalies atvyko gydytojas, prašo daugiau papasakoti apie savo gimtinę. „Pacientai dažnai nustemba išvydę tamsiaodį gydytoją.

Iš pradžių baiminausi, kad gali būti nepasitenkinimo, jog esu užsienietis, bet džiaugiuosi, kad mane panevėžiečiai priima labai šiltai“, – atviravo gydytojas. Nors Maroko ligoninėse jam teko atlikti tik praktiką, jis gali palyginti, kuo skiriasi medikų darbas šioje šalyje ir Lietuvoje. Dažnai tenka išgirsti, kad atvykę pacientai priversti ilgokai laukti medicininės pagalbos Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Tačiau, kaip juokauja A. Bouboual, jeigu pamatytų, kiek pacientų yra Maroko ligoninių priėmimo skyriuose, tikriausiai taip nebekalbėtų. Didelis darbo pliusas Lietuvoje, kad čia medikai turi gerokai daugiau priemonių ir technikos padėti sergantiesiems.

Darbas Greitosios pagalbos stotyje jam padėjo suprasti, kurioje medicinos srityje jis norintis specializuotis. A. Bouboual, vaikystėje svajojęs tapti tiesiog gydytoju, nesvarbu, kurios srities, vėliau planavo tapti neurochirurgu, o dabar vis dažniau galvoja apie priėmimo skyriaus gydytojo specializaciją. Tai itin atsakingas ir streso pilnas darbas, tačiau būtent priėmimo skyriaus medikas yra pirmasis, kuris gali padėti pacientui, kai iškilęs pavojus jo gyvybei ar būklė tampa nestabili, paūmėja ligos. „Tos pirmosios minutės yra be galo svarbios.

Taip, atsakomybės ir streso daug, bet gydytojas turi išmokti į kiekvieną situaciją reaguoti ramiai ir greitai. Kai dirbau rezidentu, iš pradžių dažniau pajusdavau didelę įtampą, bet supratau, kad tai nepadės pagerinti paciento būklės. Gydytojas privalo likti ramus ir susikoncentruoti tik į pacientą, suteikti visą reikalingą pagalbą. Norėčiau toliau studijuoti Lietuvoje ir likti čia dirbti. Turiu kolegų, kurie taip daro ir jiems puikiai sekasi. Tikiuosi, kad ir aš galėsiu“, – artimiausiais savo planais pasidalijo medikas.

Šeimos žmogus

Emigrantas iš egzotiškojo Maroko džiaugiasi, kad jį labai šiltai priėmė ir kolegos. Tiesa, jo vardo taisyklingai ištarti iki šiol negali. Kad nereikėtų laužyti liežuvio, jį vadina tiesiog Abde. Be kolegų, jis Lietuvoje turi tik vieną draugą, su kuriuo susipažino gyvendamas Vilniuje. Abu medikai dažniausiai bendrauja angliškai, nes, kaip juokauja Abderrahmanas, iš Kuršėnų kilęs bičiulis kalba itin tarmiškai, tad jis supranta vos vieną kitą žodį. „Didžiausias mano gyvenimo ramstis – šeima. Kai tik nedirbu, visą savo laisvą laiką skiriu žmonai ir dukrytei. Žinoma, galėčiau turėti tik savų pomėgių, bet paskui gailėsiuosi, kad tiek mažai laiko praleidau su šeima, nepamačiau, kaip užaugo dukrytė, nebuvau su šeima, kai manęs labiausiai reikėjo“, – kalbėjo A. Bouboual.

Jo tėvai ir broliai gyvena Maroke, su jais dažniausiai bendrauja internetu. Įkvėptas brolio pavyzdžio, ir jaunesnysis pasirinko medicinos studijas, tad abu broliai mėgsta pasikalbėti ne tik apie kasdienius reikalus, bet ir naujausius medicinos laimėjimus. Kaip juokauja Abderrahmanas, apie mediciną jie su broliu gali kalbėti nesustodami. O kai dukrytė paaugs, gal pavyks ir dažniau nuvykti į gimtąją šalį. „Visi trys buvome kartą nuvykę į Maroką, seneliai jau matė anūkę gyvai. Kelias tolimas, su mažu vaiku tokia kelionė yra sudėtinga, bet kai duktė paaugs, gal vyksime ir dažniau“, – atviravo vyras.

Meilė nugali visas kliūtis

A. Bouboual džiaugiasi, kad jo tėvai labai šiltai priėmė žinią, jog jo išrinktoji ne marokietė, o lietuvė. Jo tėvai susilaukė penkių sūnų, tad Dovilė jiems kaip dukra. O dabar turi ir anūkytę. Nors jo žmona nemoka arabiškai, o mama – angliškai, svarbiausios jo gyvenimo moterys puikiai susikalba net ir be vertėjo. Kaip ir jis dabar puikiai lietuviškai bendrauja su savo uošviais. „Juokauju, kad kartais man net pavydu, jog mano tėvai daugiau dėmesio skiria anūkei, o ne man.

Esu laimingas, kad seneliai taip ją myli“, – šypsosi marokietis. Nors tarp kitataučių šeimų dažnai kyla konfliktinių situacijų dėl kultūrų skirtumų, Abderrahmanas įsitikinęs, kad kai sieja stipri meilė, pagarba vienas kitam, jokios kliūtys ar barjerai negali sutrukdyti kurstyti šeimyninės laimės židinį. Pora susituokė Maroke. Nors vestuvės buvo kuklios, tačiau vyko laikantis marokietiškų tradicijų. O Lietuvoje šeima gyvena pagal lietuviškas tradicijas. Abderrahmanas mėgsta sukiotis virtuvėje ir gaminti tradicinius Maroko valgius, bet jau pamėgo ir lietuvišką virtuvę. „Kai yra meilė, kultūrų skirtumai tampa nebesvarbūs. Jų yra, bet aš stengiuosi prisitaikyti prie lietuviškų tradicijų, nes gyvenu Lietuvoje. Čia planuoju ir savo ateitį“, – sakė A. Bouboual.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Deklaravę pajamas patikrinkite „Sodrą“ – pinigų ji gali pareikalauti ir antrą kartą (16)

Lieka vos savaitė deklaruoti praėjusių metų pajamas, prireikus sumokėti gyventojų pajamų...

Gavo FNTT raštą dėl Markausko: tyrimo nepradės, bet pažeidimų rado FNTT tyrime – geodezininko liudijimas apie susitarimus su ūkininkais (221)

Politikai iš opozicijos Seime gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ( FNTT ) raštą dėl...

„Policininkas, kuris neiššovė“: po išpuolio Toronte – kalbos apie siaubingą akistatą (24)

Tai buvo įtempčiausios 37 sekundės šio policijos pareigūno gyvenime. Ką tik žuvo dešimt...

Dėl siūlomos pensijų reformos vieniems atlyginimas padidės, kitiems – sumažės (218)

Jeigu valdantieji iš tiesų pakeis pensijų kaupimo tvarką, dalies gyventojų atlyginimas į rankas...

„Sofos“ ūkininkus medžios naujomis taisyklėmis (177)

Prasidėjęs pasėlių deklaravimas gali dar labiau atsijoti vadinamuosius „sofos“ ūkininkus....

JAV – pompastiškas Prancūzijos prezidento Macrono vizitas (3)

Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas pirmadienį apsilankymu Baltuosiuose rūmuose pradėjo...

Middleton su naujagimiu ligoninę paliko praėjus vos 7 val. po gimdymo: priežastis slypi ne tik geroje savijautoje (27)

Praėjus vos septynioms valandoms po gimdymo, trečios atžalos susilaukusi Kembridžo...

Nuomotoja skaudžiai pasimokė: daugiau jokių studentų, senolių ar šeimų nepriimsiu (215)

Nuomoju butą miegamajame rajone, Vilniuje. Jis jau apie metus laiko stovi tuščias. Kur problema?...

Lietuviškas pavasaris vaikų spintoje: be ko neapsieisite šį sezoną

Kaip vaikus rengti šį pavasarį? Kaip juos rengti kiekvieną pavasarį, kai dar nelabai aišku, jau...

Mokslininkai pastebėjo neįprastą gamtos reiškinį prie Norvegijos fjordų, kur per karą slėpėsi įspūdingas vokiečių laivas (66)

„Tirpitz“ buvo vienas iš dviejų vokiečių „Bismarck“ klasės laivų Antrajame pasauliniame...