Apačioje pateikiame visą skaitytojo laišką.
Šiuo laišku nenoriu pakenkti žmonėms, kurie man padėjo prieš tai ir paskutinę minutę, todėl neįvardinsiu nei įstaigų pavadinimų, nei vardų ar pavardžių, bet vietiniai, manau, supras, apie ką kalba. Bet apskritai, šaukštai po pietų, nes žmogaus nebėra – tik pelenai belikę.
Taip pat šiuo laišku nenoriu kvestionuoti gydytojų profesionalumo ir ar jie padarė daugiausiai, ką galėjo. Aš tikrai tikiuosi, kad jei jie nežinojo, kaip suvaldyti situaciją, jie skambino, kaip tai darė prieš tai kitoje ligoninėje, ir tarėsi su kolegomis, kaip ką daryti, ar bent perskaitė ligos istoriją, kas buvo padaryta, kaip buvo gydyta.
Šis laiškas apie tai, kad žmogus, gyvenantis Lietuvoje, mokantis mokesčius čia, neturi galimybių oriai numirti. Tai, ką aš patyriau ir pamačiau, bei išgirdau iš tos ligoninės pacientės, kuri gulėjo kartu su mama, ar vis dar girdžiu iš savo draugų ar pažįstamų, todėl žodį „ligoninė“ turbūt tikrai reikėtų pakeisti į „morgas“.
O istorija tokia – mano mama praeitais metais susirgo vėžiu, gydymas ilgas, nieko naujo aš čia nepasakysiu, nebent tai, kad toje ligoninėje nuolat neveikdavo rentgenas. Aš net jau buvau pasiryžęs nueiti pas ligoninės vadovą, pasiūlyti už savo pinigus jį suremontuoti ar naują nupirkti, nes atsibodo klausytis apie nuolatinius gedimus. Viena didžiausių onkologinių ligoninių Lietuvoje, o neturi veikiančio rentgeno... Rentgeno!
Kodėl man tai užkliuvo? Todėl, kad dėl vėžio gydymo mama patyrė komplikacijas ir gydytojai, kurie tikrai labai ja rūpinosi, neturi net galimybių įvertinti, kokia tai komplikacija, kaip koreguoti vienokį ar kitokį gydymą. Plaučių problema gilėjo, gydytoja, nežinodama, kaip tą suvaldyti, kreipėsi į kitą ligoninę. Mama buvo pervežta ten, buvo sušauktas konsiliumas, apsitarė, pradėjo gydyti, tačiau situacija negerėjo, kažkas iš specialistų pasiūlė dar sykį padaryti COVID-19 testą.
Testai parodė, kad mamai COVID-19, viskas aišku – izoliacija, pakeistas gydymas, situacija gerėjo, uždegiminiai rodikliai traukėsi, o svarbiausia – vėžys nuėjo į remisiją. Smagu – dėl onkologės ir pulmonologės darbo mes šventes važiuojame sutikti į namus, nors anūkų neprileidžiame, kad kokio viruso neatneštume, patys į svečius tik su kaukėmis, nes po vėžio ir COVID-19 gydymo imuniteto nebėra.
Pasirūpinta visomis gydytojų rekomendacijomis – deguonies aparatas namie, plaučių treniruoklis, vitaminai, laukiame, kol sustiprės, aplenksim gripo ir koronaviruso epidemijas ir važiuosime į sanatoriją stiprintis. Taip pat mus gydytojai perspėjo, kad nors vėžys remisijoje, situacija su plaučiais prasta, susidarė randai, todėl reikalingas vizitas į kitą gydymo įstaigą, nes galimybės įvertinti galutinai plaučių pažeidimus jie šitoje ligoninėje neturi, turi kitą.
Po Naujųjų metų nuvažiavome į kitą ligoninę, gydytoja sako – situacija gerėja, randai yra, jie galėjo susidaryti ir nuo vėžio gydymo, ir nuo COVID-19, atvažiuokite po 2 mėn., matysis geriau.
Tai čia buvo ta geroji Lietuva, kurią norim visi matyti po 35 metų nepriklausomybės atkūrimo.
Dabar toliau...
Po kokio mėnesio mamai pradėjo blogėti. Pasakiau, kad važiuojame į ligoninę, nes jai darosi silpna, uždegiminiai rodikliai pakilo. Važiuojame ten pat, kur gydėme plaučius, padarė tyrimus – sako, kad vėl koronavirusas. Aš nustebęs, mama realiai buvo karantine, bet internete randu tokią sąvoką – ilgasis koronavirusas. Na, gal virusas nusilpusiame organizme išliko, nors po gydymo jau jo ir neberodė.
Priimamajame pasakė, kad čia jūsų priimti negalime, nes vietų laisvų neturime, negalime jūsų izoliuoti, patys pervešim į kitą ligoninę. Kad ta ligoninė turėjo prastą reputaciją aš žinojau, mamai patariau atsigulti į vienutę, kad dar kokio kito viruso nepasigautų, mes sumokėsime. Pervežti patiems neleido.
Nuvežė vairuotojas į kitą ligoninę su visais daiktais, uždarė į priėmimo vienutę, į palatą paguldė su kitu žmogumi, tačiau mamai priminus, kad serga koronavirusu, pervežė į vienutę. Pradėjus gydymą toje vietoje, kur įvestas kateteris, guzas darosi, panašu, kad buvo į veną nepataikyta. Slaugytojos nėra, kai pasirodo – tai dar išburba, kas tau negerai... Pakyla temperatūra – pažiūrėti niekas neateina, pagalbos mygtuko mama gulėdama nepasiekia, o atsikelti dėl temperatūros jėgų neturi.
Per savaitę situacija pagerėjo, išleido namo. Viskas atrodė gerai, beveik nebereikėjo deguonies aparato, bet, matyt, įvyko kažkas dėl randų plaučiuose – mama vėl pradėjo dusti, uždegiminiai rodikliai prasti, veža mama į tą ligoninę, kur suvaldė plaučių uždegimą. Pasirodo, atsinaujino plaučių uždegimas, sako, nepykit, vietų nėra, neturime, kur paguldyti, važiuokite į kitą ligoninę. Į ligoninę – morgą, kitaip aš jos pavadinti negaliu... Aš dar bandau prieštarauti, sako, nebijokite, tame skyriuje gydytojai puikūs, skyrius suremontuotas, apie situaciją informuosime, viskas bus gerai.
Tenka važiuoti į ligoninę – morgą. Kitą dieną mamai pakyla temperatūra, jėgų nėra, slaugytoja su vaistais neateina... Trečią dieną sveikata tampa dar blogesnė. Kiek man žinoma, gydytoja pasitarus su kolega pakeitė gydymą. Nebepavyksta suprasti, ką mama sako, sėdu į mašiną, atvažiuoju į ligoninę – mama sutinus, rankos mėlynos, ne kvėpuoja, o lekuoja, aš pro duris ieškoti gydytojų, susirandu, bet man atsako „ten ne mano pacientas, detalių nežinau“. Vis tiek paprašau nueiti pažiūrėti.
Deguonies trūkumas, nors deguonis įjungtas, organizmas matyt jau jo nebeįsisavina, širdies permušimai, spaudimas. Prašau vežti į reanimaciją, man atsako, kad nėra vietų, o į kitą ligoninę vežti negalima, nes būklė gali tapti dar blogesnė, todėl reikia gaivinti palatoje.
Ką reiškia gaivinti, kur jūs visi visą dieną buvote, kodėl nematėte, kas vyksta! Gydytojas išeina organizuoti vaistų, šnekinu palatoje kitą gulinčią moterį, nes matau, ant palangės kažkokie diržai sudėti, sakau, kas čia buvo. Cituoju:
„Ačiū Dievui, kad jūs atvažiavote, niekas čia neateina, jau visą dieną, arba tik ateina, užmeta akį, paduoda maistą ir paklausia, kaip jaučiatės, ką ji vargšė gali atsakyti, ji vos kvėpuoja. Jūsų mama naktį nuėjo į tualetą, nors jai buvo pasakyta nenusiimti deguonies kaukės, ji tą padarė, tualete ji nukrito.
Buvau pati užmigusi, pabundu už kokios valandos, jos nėra lovoje, pažiūriu, tualete guli aukštielninka – pakviečiau slaugytoją, bet ji visą valandą pragulėjo tualete be deguonies. Paguldė ją į lovą, uždėjo kaukę, tai vietoje to, kad nuvežtų, peršviestų galvą – pririša ją naktį prie lovos...“
Ateina gydytojas, sako: „Žinai, blogai, vešim į reanimaciją...“ – pala pala, prieš valandą vietų ten nebuvo, o dabar sujudo visas skyrius, kas lovas ieškoti, pervežti, kas deguonies ieško. Aš dedu daiktus, perkeliame mamą į kitą lovą, veža į reanimaciją, aš su daiktais laiptais žemyn... Susitinku visus apačioje, palydžiu bejėgę mamą... ir daugiau jos nebemačiau ir nebematysiu...
Aš nekeliu klausimo dėl gydymo, dėl gydytojų, aš tikiu, kad pagal duotą priesaiką jie padarė viską, ką galėjo, mamos sveikata buvo prasta, mes tą žinojome, ji džiaugėsi jai duota kiekviena dar viena diena – aš keliu klausimą, kodėl žmogus negali oriai išeiti iš gyvenimo, kodėl tokie ligoniai nepaguldomi į intensyvios priežiūros palatą, kur bent pagalbos mygtukas būtų prie lovos pritvirtintas, kur būtų stebimi kažkokie minimalūs gyvybiniai rodikliai, ar bent turėtų gertuvę su šiaudeliu vandens atsigerti? Kodėl toks ligonis pririšamas prie lovos ir numetamas kaip supuvusi daržovė numirti, kodėl visi pradėjo judintis tik tada, kai aš atvažiavau?
Lietuva nepriklausoma 35 metus, kažkada Matuko tragedija sujudino vaikų teises, karas Ukrainoje sujudino investicijas į krašto apsaugą, bet kada ir kas sujudins sveikatos apsaugą, kad prasidėtų pokyčiai, kad žmogus būtų ne daržovė, o dirbęs ir mokėjęs mokesčius Lietuvoje, galėtų bent jau oriai išeiti iš gyvenimo? Kiek dar reikės ašarų, sielvarto, skausmo ir tokių istorijų, kad bent kas nors pasikeistų?