Palatos nuo pirmo iki dešimto aukšto yra išdėstytos pagal komfortą. Gulintiems pirmame aukšte, palatos ne tokios erdvios, mažiau visokių pramogų, nėra televizorių, kompiuterių, maistas paprastesnis. Ir taip atitinkamai lipant aukštyn viskas gerėja, o dešimtame aukšte palatos labai erdvios, su kompiuteriais ir plazminiais televizoriais, ten kartu gali miegoti ir artimieji“, - pasakojo praktiką amerikiečių universitetinėje ligoninėje atlikęs Kristijonas Jokūbonis.

Libano sveikatos apsaugos sistema yra tiesioginis pilietinio karo, trukusio nuo 1975 iki 1990 metų, padarinys. Šioje šalyje veikia vyriausybės išlaikomos valstybinės ligoninės, taip pat iš privataus draudimo finansuojamos privačios gydymo gydymo įstaigos. Į jas patenka gyventojai, mokantys brangų savanorišką privatų sveikatos draudimą.

Petras Petkevičius, Kristijonas Jokūbonis
Libane dar esama ligoninių, kurias finansuoja įvairios krikščionių arba musulmonų organizacijos, pavyzdžiui, Caritas arba Hezbollah. Tačiau į jas patenkama priklausomai nuo ligonio religinės priklausomybės, todėl kartais net mirštantis sunitas nepriimamas į šiitams skirtą ligoninę, nes neturi privataus sveikatos draudimo, tuo tarpu be draudimo esantis šiitas – priimamas.

Kas patenka į privačias ligonines?

Libane gyvena 27 proc. musulmonų sunitų, 27 proc. musulmonų šiitų, 21 proc. krikščionių maronitų, 8 proc. graikų ortodoksų, 5 proc. drūzų (atsirado iš šiitų izmaelitų), 4 proc. graikų katalikų ir apie 7 proc. populiacijos priklauso smulkesnės krikščionių denominacijoms. Taip pat esama žydų, budistų, induistų.

Ši etninė bei religinė įvairovė regima ir sveikatos apsaugos sektoriuje. Tačiau amerikiečių universitetinėje Beiruto ligoninėje Libane (American University of Beirut Medical Center), kurioje vieno mėnesio trukmės praktiką atliko lietuviai Petras Petkevičius ir K. Jokūbonis, ne iš pastarųjų. Joje etniškumas ir religija neturi reikšmės, nes čia patenka žmonės, kurie turi iš ko susimokėti už privatų sveikatos draudimą.

„Medicinos sistema Libane – kitokia nei Lietuvoje. Ten žmonės moka sveikatos draudimą privačioms draudimo kompanijoms. Todėl paslaugos priklauso nuo sumokėto draudimo dydžio. Jeigu moki didelę kainą, patenki į gerą ligoninę, jei moki mažesnę – patenki į prastesnę, o jeigu nemoki nieko – į valstybinę. Mes praktiką atlikome amerikiečių ligoninėje, kur gydėsi pasiturintys žmonės, mokantys dideles draudimo įmokas. Ten teikiamos aukšto lygio paslaugos“, - sakė P. Petkevičius.

Tuo tarpu K. Jokūbonis teigia, kad privačiu draudimu neapsidraudę ligoniai į amerikiečių universitetinę Beiruto ligoninę nepatenka – nei kritiniu atveju, nei planinėms operacijoms. Tačiau studentas praktikos metu matė atvejį, kai į amerikiečių ligoninę lėktuvu iš Irako buvo atgabentas sunkus ligonis.

„Teko matyti vieną atvejį, kai sudėtingai ir ūmiai chirurginei operacijai žmogus buvo atskraidintas net iš Irako. Aš nežinau, ar jis buvo kuo nors ypatingas, aišku tik tiek, kad Irake su šia patologija jau nesusitvarkė, tai skraidino čia. Toks pavyzdys parodo, kad ši ligoninė yra viena pagrindinių visuose Artimuosiuose Rytuose“, - teigė Kristijonas.

Tiesus kelias į JAV ar Prancūziją

Petras Petkevičius
Vaikinai pasakoja, kad Libane beveik visi žmonės kalba trimis kalbomis – anglų, prancūzų ir arabų. Šalyje taip pat veikia amerikiečių ir prancūzų finansuojamos ligoninės, kuriose padirbėję rezidentai toliau karjerą tęsia Jungtinėse Valstijose arba Prancūzijoje. Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė, bet iš šių ligoninių kelias į Europą ar JAV tiesesnis.

„Rezidentai, su kuriais dirbau, sakė: „Išsilaikysiu egzaminus ir važiuosiu į Ameriką arba Prancūziją“. Jie teigia, kad vis tiek puikiai kalba ir prancūziškai, ir angliškai, todėl jiems nėra didelio skirtumo, kur dirbti“, - pasakojo P. Petkevičius.

Ko galima išmokti per mėnesio praktiką?

Klausiami, ko išmoko praktikos metu ir prie ko buvo leidžiama savarankiškai prisiliesti, abu vaikinai džiaugėsi patirtimi. P. Petkevičius anesteziologijos klinikoje išmoko paciento paruošimo operacijai ir stebėsenos jos metu, tuo tarpu urologijos klinikoje praktiką atlikęs Kristijonas pamatė daug skirtingų procedūrų, iš kurių keleto dar nebuvo matęs Lietuvoje.

Jis turėjo galimybę stebėti apie 15 skirtingų urologinių operacijų. Viena iš jų – šlapimo pūslės pašalinimas ir naujos suformavimas. Ši operacija, anot jo, trunka apie 6-7 valandas, jos metu pašalinama šlapimo pūslė, atkerpama dalis plonosios žarnos, iš kurios suformuojama nauja pūslė, prisiuvami šlapimtakiai ir šlaplė.

P. Petkevičius sako, kad praktikos metu gydytojai buvo draugiški ir geranoriški, noriai dalijosi žiniomis, išmokė atlikti įvairių procedūrų, pavyzdžiui, intubuoti (tai specialaus vamzdelio įleidimas į trachėją).

„Su gydytoju atlikdamas pirmąją intubaciją, žinojau tik teorinius pagrindus. Sako man: eik, intubuok. Aš atvėriau paciento burną, o ten vienas dantis ir viską uždengia didžiulis liežuvis – tokiu atveju, norint atlikti procedūrą, reikia turėti patirties. Aš vis bandžiau, bet niekaip nesisekė: nežinia nė kur laringoskopą atremti, bijai lūpą nuspausti, o vienintelio paciento turimo danties irgi nesinori nulaužti. O pacientas nekvėpuoja, stresas didžiulis, turi apie 5-8 min laiko. Žinoma, pamačiusi mano bergždžias pastangas, procedūrą pabaigė gydytoja. Iš antro karto išmokau, bet pirmojo neužmiršiu niekada“, - pasakojo Petras.

Susipažino su robotu

Vaikinai taip pat pasakoja, kad liepos mėnesį jiems atvykus į Amerikos universitetinę ligoninę, ši gydymo įstaiga kaip tik nusipirko operuojančią robotinę sistemą „da Vinci“, kurią per nuotolį valdo chirurgas. Operuojančiam robotui būdingi tikslesni judesiai, trumpesnis kai kurių operacijų laikas. Taip pat įrodyta, kad tam tikras operacijas atliekant robotu, būna mažiau komplikacijų.

Kristijonas Jokūbonis
„Vyksta kažkas panašaus į laparoskopiją: gydytojas įveda kelis vamzdžius (troakarus) į pilvaplėvės ertmę – pro vieną vamzdį įvedama kamera, pro kitą – chirurginis instrumentas, pro trečią – dar vienas instrumentas. Chirurgas sėdi už kelių metrų ir žiūrėdamas pro specialius akinius, operuoja. Jis mato trimatį vaizdą, kas vyksta operaciniame lauke, o instrumentus valdo specialiais žiedais, todėl atlieka tikslesnius judesius, operuojami organai mažiau kraujuoja, o pats gydytojas mažiau pavargsta, nes patogiai sėdi“, - sakė K. Jokūbonis.

P. Petkevičius sako, kad abu studentai iš Lietuvos pamatė pirmąsias operacijas Libane, kurios buvo atliktos robotu.

„Mes kaip tik pataikėm tuo metu, kai jie viską bandė, pamatėme pirmąsias operacijas. Buvo atvažiavę du chirurgai iš Turkijos, mokė valdyti robotą. Mums iš tiesų labai pasisekė“, - sakė Petras.

Žinoma, pasaulio mastu robotinės sistemos chirurgijoje nėra naujiena, bet Lietuvoje jų nėra. P. Petkevičiaus žiniomis, vienas robotas yra Lenkijoje, trys – Čekijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose skaičiai nesiriboja dešimtimis.

Libaniečiai daug kalba. Net per operacijas

Tiesa, Petrą ir Kristijoną nustebino libaniečių temperamentas ir pomėgis bendrauti net operacijų metu. P. Petkevičius sako, kad dėl pasikalbėjimų ir juokavimų operacijos Libane trunka ilgiau nei Lietuvoje: tarkime, jei pas mus dvi valandas, tai ten – trys ar keturios.

„Kai mus universitete mokė antiseptikos ir aseptikos reikalavimų, buvo sakoma, esą šimtas žodžių – keturios bakterijos operaciniame lauke. Todėl rekomenduojama kuo mažiau šnekėtis, kad būtų užkirstas kelias infekcijai. O jie šneka tikrai daug. Tarkime, prie stalo stovi gydytojas, instrumentatorius, rezidentai, anesteziologai ir pasakoja vieni kitiems, ką veikė vakar, kalbasi apie barus, automobilius. Ir operacija trunka ilgiau. Libaniečių temperamentas tikrai trukdo aseptikai“, - pridūrė Kristijonas.

P. Petkevičius sako, dar vienas amerikiečių ligoninėje matytas keistumas tas, kad į operacijos galą operacinėje pradeda daugėti žmonių. Pasirodo, kad rezidentai visuomet seka, ar iš operacinių išeina chirurgai, o jiems išėjus labai noriai imasi baigiamųjų operacijos darbų – sutvarko žaizdas.

Petras Petkevičius su kolegomis Libane
„Aš vis nesuprasdavau: operacijos gale vis daugėja ir daugėja žmonių. Pasirodo, rezidentai vaikščioja ir šniukštinėja, kur išeina chirurgas. Kai pamato, kur išeina, galvoja: „O, gausiu ką nors padaryti“. Todėl į operacinę prilekia rezidentų, siuva, žinoma, kalba. Nors vienai žaizdai susiūti reikia vieno rezidento, bet ateina kokie trys“, - prisiminė P. Petkevičius.

Tačiau, abiejų vaikinų teigimu, Libane medicina nėra kur kas aukštesnio lygio nei Lietuvoje.

„Mano skyriuje nebuvo atliekama nieko daugiau nei Urologijos skyriuje Kauno klinikose. Vilniuje ir Kaune irgi pakankamai aukštas lygis, todėl didelių naujovių, neskaitant roboto, nebuvo“, - sakė K. Jokūbonis.

Tuo metu P. Petkevičius pridūrė, kad anestezijos srityje kai kurie Libane naudojami metodai yra netgi senesni nei Lietuvoje.

Nustebino atlyginimai

Amerikiečių universitetinėje ligoninėje Beirute pabuvoję vaikinai taip pat buvo nustebinti šios ligoninės gydytojų atlyginimais. P. Petkevičiaus teigimu, amerikiečių ligoninėje chirurgai per mėnesį uždirba nuo 20 iki 40 tūkst. dolerių, nors terapeutai ir anesteziologai mažiau – atitinkamai apie 6-9 tūkst. dolerių.

Pasakodami apie vietos gydytojų ir gyventojų įpročius abu vaikinai pabrėžė, kad libaniečiai mėgsta pabrėžti solidų įvaizdį, todėl važinėja naujausiais automobiliais.

„Pravažiavo tokia nauja mašina, vienas libanietis studentas man ir sako: „Matai tą naują mašiną? Niekas nesupranta, kaip čia žmonės gyvena, kaip šita valstybė veikia“, - juokiasi P. Petkevičius.

„Ten yra ir valkataujančių vaikų, tik mašinos beveik visos naujos, nes, kaip mums aiškino, ten garbės reikalas turėti gerą mašiną. Žmogus verčiau ims paskolą iš banko ir važinės su nauja mašina nei taupys“, - pridūrė K. Jokūbonis.

Jų teigimu, Libane, kaip ir Jungtinėse Valstijose, labai madinga baigti mokslus ir prisiimti paskolų būstui ar automobiliui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (121)