Anot J. Dapšausko, žmonės, negalvodami apie sveikatą, griauna apskritai visą pasaulį: „Jei ligos progresuos tokiu greičiu, pasaulyje vyks tikrai baisūs dalykai [...]. Dabar numatoma, kad po 10 metų pusė JAV žmonių sirgs diabetu – tai tragedija. Lietuvoje per 10 metų diabetu sergančių žmonių padvigubėjo – tai irgi tragedija.“
– Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis Jūsų knygą pavadino „įvadu į sveiką gyvenimą“. Bet knygynuose tokių įvadų labai daug. Knygų autoriai siūlo, kaip sveikai gyventi, kaip būti laimingam, kaip pozityviai mąstyti ir t. t. Tose knygose dažnai susimaišo įvairiausios koncepcijos: šiek tiek mokslo žinių, šiek tiek pseudoreligijos, ezoterikos ir pan. Kuo išskirtinė Jūsų knyga?
– Pirmiausia knyga tikrai nėra panacėja. Yra daug tokių knygų – daryk tai, ir tai įvyks. Kai kalbu su žmonėmis, visada pabrėžiu, kad gyvenimo būdą galima pakeisti palaipsniui. Suvokęs, kad gyveni ne visai sveikai, vienu brūkšniu visko radikaliai nepakeisi. Geriausių rezultatų pasieksime pamažu keisdami savo įpročius ir mąstymą. Bandant keisti radikaliai, liekama tame pačiame taške. Žmogus galvoja, kad padarys savo gyvenime revoliuciją, bet kitą dieną – vėl ta pati revoliucija. Galiausiai – kone psichikos problema: tarsi bandai rūpintis sveikata, tarsi jautiesi kaltas, kad nesirūpini tiek, kiek reikėtų. Todėl visiems sakau – nuspręskite, kad per dešimt metų padarysite tiek, ir tiek. Galbūt kažkas rūko, tai pirmiausia reikia kažkokių priemonių. Pažiūrėkite į tą priemonių sąrašą ir pakeiskite tai, ką lengviausia pakeisti: dažniau išeikite pasivaikščioti, važinėkite dviračiu...
Rekomendacijos iš esmės bendros. O aš labiausiai remiuosi tomis, kurias skelbia Pasaulio sveikatos organizacija. Mes jas visi ir žinome – neatskleidžiu nieko naujo. Aš atkreipiu dėmesį, kodėl tai neveikia. Sakykime, bibliotekos užverstos mokslinėmis rekomendacijomis. Vienos, kaip minėjote, labiau paremtos mokslu, kitos – įžvalgomis ir gyvenimo patirtimi. Aš savo knygoje labiau akcentuoju motyvaciją. Viliuosi, kad kažkas, paskaitęs mano knygą, užsidegs ir motyvuos save palaipsniui. Todėl pradžioje ir pateikiu sveikuolio Prano Skersio, kuris nugyveno daugiau nei 100 metų, pavyzdį. Ir nugyveno sveikai net visą savo senatvę. Aš taip pat norėčiau tokios senatvės. Manau, kiekvienas žmogus norėtų, kad senatvė būtų laiminga, sveika, aktyvi. Nes jis, būdamas 95 metų, vienas pats važinėjo po Lietuvą, po renginius ir pan. Visi to nori, tik kodėl to neimame?
– Vieną iš atsakymų pateikia Lietuvos sveikuolių sąjunga, kuriai Jūs atstovaujate. Tai yra tiek valdžia, tiek visuomenė sveikata susirūpina tik tada, kai žmogus suserga. Visos jėgos ir lėšos skiriamos ligoniam gydyti, naujiems medikamentams pirkti, naujiems aparatams, palaikantiems gyvybę ir sveikatą kurti. Tai, žinoma, nėra blogai, tačiau, pasak Sveikuolių sąjungos, reiktų atkreipti dėmesį, kad visuomenė turėtų veikti taip, kad apskritai būtų kuo mažiau sergančių žmonių, kad net nereikėtų lankytis ligoninėse.
– Pirmiausia tai pasakė Lietuvos sveikuolių sąjunga. Bet aš primenu, kad apie tai kalba Jungtinės Tautos. Generalinėje Asamblėjoje prieš kelerius metus buvo priimta rezoliucija, kad tos ligos, kurios priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, kelia pavojų visam pasauliui. Jei šios ligos progresuos tokiu greičiu, pasaulyje vyks tikrai baisūs dalykai tiek ekonominiu, tiek žmogaus išlikimo aspektu. Dabar numatoma, kad po 10 metų pusė JAV žmonių sirgs diabetu – tai tragedija. Lietuvoje per 10 metų diabetu sergančių žmonių padvigubėjo – tai irgi tragedija. Sveikuolių sąjunga šiuos klausimus jau kėlė prieš 20 metų.
Sveikatos sistemos analizei skirtas trečias knygos skyrius „Sveikatos sistemos piramidė“. Bet ji apversta aukštyn kojomis. Kaip ir minėjote, visas dėmesys ir visi ištekliai skiriami pasekmėms, nors jų pašalinti neįmanoma. Jos – kaip piktžolės, kurios labai greitai atželia. Problema neišsprendžiama, nes neišraunamos šaknys. Dabartinė valstybės politika yra kriminalinė. Dabar Seime svarstoma Lietuvos sveikatos programa. Sveikatinimo sričiai iš viso sveikatos biudžeto skiriama tik iki 1 proc., o po 10 metų numatoma skirti 2 proc. Čia toks labai „didelis“ augimas... Vėl visi milijardai bus skiriami tik pasekmėms gydyti ir iš to pelnysis tik tam tikra pramonė. O į viešąjį interesą, kad žmonės kuo ilgiau būtų sveiki ir laimingi, nebus atsižvelgiama. Nors turėtų būti atvirkščiai.
– Šiandien kalbama, kad įvairios mokslo kryptys turėtų bendradarbiauti ir viena iš kitos pasisemti įvairių naudingų ir gerų dalykų. Dabar vis dažniau kalbama apie holistinę sveikatos sampratą. Kaip ir minėjote, kad svarbu ne tik sveikas kūnas, bet ir psichologinė, dvasinė sveikata. Kiek ši samprata susijusi su mokslu?
– Pirmiausia, kalbant buitiškai, kai žmogus turi dvasinių ar psichikos problemų, jis pradeda per daug valgyti, nejuda ir pan. Tai jau tiesioginis ryšys. O ir šiaip yra daug daugybė mokslinių studijų, kaip mūsų mąstymas, bloga nuotaika veikia kraujo sudėtį. Tai visuma: blogos mintys tiesiogiai veikia ir keičia mūsų kūno chemiją.
– Visos ligos dėl nervų?
– Taip, tai susiję. Kita vertus, galima sakyti, jei žmogus daugiau laiko skiria fiziniam aktyvumui (pvz., išeina pasivaikščioti), tai veikia ir jo psichiką, jis iškart pasijunta geriau. Jei žmogus sveikiau maitinsis, jis irgi jausis geriau. O tas, kuris turi psichikos problemų (nekalbu apie aštrius dalykus), turi beprasmybės jausmą, bando tai užpildyti maistu. Net jei ir pasakysi jam gyventi sveikai, nepersivalgyti, nevalgyti per riebiai, jam tai bus neįmanoma. Yra sveikuolių klubas „Lieknuoliai“, jie dirba su tais, kurie turi ir didelį nutukimo laipsnį. Jie tikrai nesiūlo dietų, kas labai įprasta, nes tai neveikia. Pirmiausia reikia išspręsti dvasines, psichikos problemas ir tada keisti visa kita. Yra ir socialinė įtaka, kuri suformuoja netaisyklingo valgymo įpročius, galiausiai – dieta.
Yra mokslinių studijų apie visuminę [sampratą], kad šitos sritys daro įtaką viena kitai. Tik aš vėl keliu klausimą, kodėl mes nedarome, kad taip būtų sveikatos sistemoje, kad būtų ne tik gydymo sistema. Jau net ir gydymo sistemoje pradedama žiūrėti į visumą. Jei gydai, turi žiūrėti ne tik vieną organą (išoperavai arba davei kažkokią cheminę tabletę), bet imti visas sritis: dvasinę, psichikos, fizinę, visuomenės sveikatą, santykius, šeimos sveikatą. Manau, jei valstybiniu mastu būtų dirbama rimtai, statistiniai ir ekonominiai rezultatai būtų labai dideli.
– Mažiau išleistume vaistams?
– Tai yra tokia negatyvioji pusė. Sutaupytume, kaip aš nedviprasmiškai teigiu, milijardus. Jei žmogus yra sveikesnis, jis tikrai daug daugiau padaro. Jam nereikia nedarbingumo, jo darbas yra produktyvesnis, jis visuomenei sukuria daug didesnę pridėtinę vertę. Tai teigiama pusė. Ir tai taip pat turi milijardus.
– Anotacijoje rašoma, kad knygoje siekiama įrodyti, jog sveika gyvensena yra ne draudimų rinkinys, o pasitenkinimą ir malonumus suteikiantis gyvenimo būdas. Ar tikrai? Juk reikia anksti gultis, anksti keltis, daryti mankštą, laikytis disciplinos. Nelabai viliojamai skamba. Kokia Jūsų patirtis? Ar tikrai Jums pačiam tai malonu ir smagu?
– Būsiu objektyvus. Tam tikrais momentais, kaip ir išsivaduoti nuo narkotinių priklausomybių, nesveikos mitybos ir kitų, yra kančia. Bet mes žinome – per kančias į žvaigždes. Apie tai rašau ir knygoje. Žiūriu iš krikščioniško taško, nes apaštalas Paulius sakė, kad malonumas yra dvasios vaisius. Nors Vakarų visuomenės klestėjimo lygis paskutinį amžių pakilo keliais kartais, bet laimės koeficientas ne. Tad, jei tikslas, kurio žmogus siekia, yra būtent malonumas, jo nepasieksi.
Malonumas yra kaip rezultatas, kaip dvasios vaisius, o ne kažkoks geidžiamas dalykas, kurio nori ir niekaip negauni. Norint pakeisti įgūdžius, reikia persilaužti, bet tikrai verta tai padaryti. Paskui, jei teisingai, teigiamai mąstai, nejau tai nemalonu? Jei sveikai pavalgai ir paskui skrandyje nejauti nieko blogo, yra malonu. O jei reikia ieškoti tabletės ar dar kažko, yra bloga, nemalonu. Kai išeini pasivaikščioti, išvažiuoji pasivažinėti dviračiu, nuvažiuoji į mišką, laiką praleidi maloniai.
