Atskleisti negalima
Įgimtai ar įgytai negaliai užgesinus pačių mažiausiųjų ir silpniausiųjų akių šviesą, į savo glėbį juos pakviečia Panevėžio aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija „Žvilgsnis“. Beveik dvi dešimtis metų veikiančios bendrijos įkūrėja ir vadovė tiflopedagogė Stanislava Tamoliūnienė apgailestauja, kad surinkti į būrį visus tokios globos reikalingus vaikus tapo labai sunku.
Duomenų apsaugos įstatymas apribojo galimybę prieiti prie nereginčio, silpnai reginčio vaiko ar jo tėvų ir pakviesti į globos bendriją „Žvilgsnis“. Anksčiau apie tokius vaikus bendrija sužinodavo mokyklose, poliklinikose, ligoninėse.
Patys atsakingi tų įstaigų darbuotojai paskambindavo, pasakydavo: „Štai yra toks labai silpnai matantis vaikas, jam tiktų bendrija. Pats, matyt, nedrįsta ateiti, nors ir pasakėme apie jūsų veiklą“. Sužinoję apie tokį vaiką eidavome, kalbindavome jį, tėvus, kviesdavome ateiti į bendriją ir, dažniausiai, pirmą kartą atėjęs, tapdavo nuolatiniu užsiėmimų lankytoju“, – prisimena S. Tamoliūnienė.
Dabar nei mokyklos, nei medicinos įstaigos apie regėjimo problemų turinčius vaikus niekam nepraneša. Negalima. Įstatymo raidė įpareigoja slėpti nuo visuomenės bet kokius asmenų, o ypač mažiausiųjų, duomenis. Patys silpnaregiai ne visada žino apie bendrijos veiklą.
„Nebegalime ieškoti regėjimo negalią turinčių vaikų, klausinėti apie juos, kviesti. Kelią į bendriją jiems tenka surasti patiems“, – sako S. Tamoliūnienė.
Šiuo metu „Žvilgsnyje“ yra apie 50 narių – vaikų ir jų tėvų. Mieste, be abejo, gyvena gerokai daugiau silpnaregių vaikų. Jie taip pat sėkmingai galėtų dalyvauti bendrijos veikloje.
Aukso kalnų nežada
Tiesa, ir naujai atėjusiesiems, ir bendrijos senbuviams aukso kalnų pažadėti niekas negali. Gyvuoti akluosius ir silpnaregius vaikus globojančiai bendrijai tenka iš labai menkų lėšų. Reabilitacijos programai Savivaldybė užpernai pinigų visai neskyrė, pernai neleido net programos rašyti. Šiemet, kaip teigia S. Tamoliūnienė, tikimasi, kad bent parengtus projektus priims.
Tad materialinės paramos bendrijos nariams tikėtis neverta. Siūloma tik galimybė pabūti kartu, mokytis vieniems iš kitų, įdomiai praleisti laiką renginiuose, ekskursijose, pailsėti vasarą prie jūros.
Užsidarius sėdėti ir išgyventi dėl savo bėdos vaikams ir jauniems žmonėms būna labai sunku.
Mokysis amatų
Šiomis dienomis vadovė ir bendrijos nariai užgniaužę kvapą laukia atsakymo iš sostinės. Parengus socialinės reabilitacijos paslaugų programos projektą ir pateikus jį Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikimasi, jog jam įgyvendinti pinigai bus skirti.
„Nekantraudami paskambinome į Vilnių, klausėme, ar gausime pinigų. Sako, dar pakentėkite, po kelių dienų sužinosite. Tai ir laukiame“, – pasakoja S. Tamoliūnienė.
Vadovės planai – pradėti rengti pamokas neregintiems ir silpnai matantiems vaikams. Ketinama organizuoti rankdarbių būrelį, kuriame vaikai bus mokomi pinti iš vytelių, kurti kitokius stiprių akių nereikalaujančius darbelius. „Tai, ko išmoks, galbūt kada nors gyvenime ir duonos kąsnį padės pelnyti“, – svarsto vadovė.
Kol kas globos bendrija džiaugiasi nuolatinių savo rėmėjų ir pagalbininkų klubo „Lions“ narių dėmesiu, pagalba.
S. Tamoliūnienė prisimena po nelaimės paauglystėje regėjimo netekusį jaunuolį. Sunku jam buvo susitaikyti su mintimi, jog saulės šviesos jo akys nematys niekada. Siūlymai mokytis Brailio rašto, aklųjų gyvenimo įgūdžių vaikino nedomino. Jis klausė garsinių, į plokšteles įrašytų knygų, gydėsi ir laukė pagerėjimo. Tačiau kiek paaugęs suprato, jog mokytis reikia. Išmoko Brailio raštą, o vidurinės mokyklos baigimo atestato siekė A. Jonyno aklųjų mokykloje. Sunkų išbandymą siuntęs likimas jauno žmogaus nesugniuždė.
Kepa pyragus
Tai, kas regintiesiems atrodo kasdieniai, nereikšmingi, paprasti darbai, silpnaregiams ir visai nematantiems vaikams virsta tikrais išbandymais. Bendrijos vadovė paaugusiems vaikams dažnai organizuoja namų ruošos kursus. Jie numatyti ir ateityje.
Ne tik noro ir pastangų, bet ir tam tikrų žinių regėjimo negalią turintiesiems reikia norint susitvarkyti kambarį, išsiskalbti drabužius, pasigaminti pietus.
Yra vaikų, kurie gali matyti vaizdus tarsi šešėlius ar pro langą sklindančią šviesą. Jiems orientuotis gal kiek lengviau.
Tačiau išmokę kasdienių darbų ir silpniau, ir geriau matantieji drauge kepa pyragus, mokosi virti pietus.
Per „Maisto banką“ labdarai gaunamus negendančius produktus bendrijos nariai neskuba sunaudoti. Saugo juos vasarai. Kai visi kartu išvyks pailsėti prie jūros, pridėję dar ir rėmėjų skirtų produktų, patys kasdien gaminsis maistą.
Į bendriją „Žvilgsnis“ silpnaregiai vaikai yra kviečiami nuo pat kūdikystės. Tuomet moralinė pagalba labiau būna reikalinga mažylio tėvams. O bendrijos veikloje vaikai gali dalyvauti kol užauga, baigia mokslus.
Šviesus pavyzdys
S. Tamoliūnienė prisimena visus bendriją lankiusius vaikus. Pirmieji jau seniai suaugę, šeimas sukūrę, tačiau jeigu būna Panevėžyje, žiūrėk, ir užsuka į Staniūnų gatvėje esančias bendrijos patalpas, pasidomi, kaip sekasi, kokios naujienos.
Štai iš Vilniaus, kur dabar gyvena, kartais paskambina Vilmantas Balčikonis, neseniai baigęs filosofijos studijas Vilniaus universitete, pasidžiaugia, pasidomi, kaip sekasi.
„Tokių žmonių reta“, – apie Panevėžio aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos įkūrėją ir vadovę S. Tamoliūnienę sako ilgametis šios bendrijos globotinis, o dabar ir pats vienos silpnaregių organizacijos pirmininkas Dainius Masėnas.
Regėjimo negalią turintis vaikinas prieš metus tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio miesto bei rajono filialo pirmininku. Visuomeninio darbo patirties ir užuojautos žmonėms D. Masėnas sako mokęsis būtent iš „Žvilgsnio“ vadovės.
„Nuo pat ankstyvos vaikystės, nuo darželio laikų lankiau užsiėmimus „Žvilgsnyje“ ir drąsiai galiu pasakyti, kad be šios bendrijos globos mano gyvenimas būtų buvęs gerokai sudėtingesnis“, – sako D. Masėnas.
Filialui vadovauti jis ryžosi skatinamas S. Tamoliūnienės įdiegto noro padėti kitiems.
Masažuotojo specialybę įsigijęs D. Masėnas puikiai suderina abi veiklas.
Per 300 silpnaregių narių vienijantis filialas, kaip ir dauguma šių dienų organizacijų, taip pat turi rimtą – finansavimo stokos problemą.
