Praėjusią savaitę, ketvirtadienio naktį, iš Pajuosčio aerodromo pakilęs karinis sraigtasparnis į Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikas nuskraidino širdį. Kiti donorystei paaukoti mirusiojo organai ir audiniai į klinikas nuvežti greitosios pagalbos automobiliu.
Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės teigimu, širdis sraigtasparniu gabenta todėl, kad persodinti ją reikia greičiau nei kitus organus – išemijos laikas, tai yra laikas, per kurį organą reikia paimti iš donoro ir persodinti ligoniui, turi būti kuo trumpesnis.
Širdis – jautriausias organas. Jo maksimalus išemijos laikas tėra vos penkios valandos, tačiau, pasak R. Pekarskienės, stengiamasi suspėti per 3–4 valandas, nes nuo to priklauso ir transplantacijos sėkmė. Prieš keletą metų medikai ir kariškiai iš Rygos į Vilnių skraidino kūdikio širdutę, kurios kelias nuo mirusiojo iki ligonio krūtinės užtruko rekordiškai trumpą laiką – 3 val. 20 min.
Trukdė blogas oras
Vėlų trečiadienio vakarą Nacionalinio transplantacijos centro pranešimo apie Respublikinėje Panevėžio ligoninėje donorystei paaukotus mirusiojo organus sulaukusi Karinių oro pajėgų Antrajame paieškos ir gelbėjimo poste Fredoje, Kaune, budėjusi įgula iš karto pakilo skristi.
„Meteorologinės prognozės buvo nepalankios sraigtasparniui leistis Panevėžyje, todėl buvo nuspręsta, kol oro sąlygos tinkamos, iš karto skristi ir ten laukti, kiek reikės“, – „Sekundei“ teigė įgulos vadas Raimondas Rabačiauskas.
Pasak karių, ketvirtadienio naktį meteorologinės sąlygos skrydžiui buvo ypač blogos: žemas debesų padas, siekiantis kiek daugiau nei 200 metrų, rūkas, krituliai. Tačiau tai nesutrukdė sėkmingai skraidinimo operacijai.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų sraigtasparniai visą parą ir visus metus budi paieškos ir gelbėjimo postuose Nemirsetoje ir Fredoje. Nuo 1994 m., kai kariuomenei buvo pavesta valstybinė paieškos ir gelbėjimo funkcija, kariniai sraigtasparniai 46 kartus buvo pasitelkti donorų organams ir daugiau nei 30 kartų – ligoniams gabenti.
Tarp mirties ir gyvybės
Donorų organų kelias pas jų laukiančius ligonius prasideda, kai už donorystės koordinavimą atsakingas Transplantacijos biuro koordinatorius sulaukia iš ligoninės Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriaus pranešimo apie ligoniui diagnozuotą smegenų mirtį, kai nebėra nė menkiausios galimybės išgyventi.
Tuomet Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre, kuriame registruojami donorai ir ligoniai, laukiantys transplantacijos, tikrinama, ar mirusysis nebuvo pasirašęs sutikimo organų donorystei po mirties.
Jeigu tokio sutikimo nėra, gydytojas reanimatologas mirusiojo artimuosius supažindina su organų donoryste, savotišku tiltu, jungiančiu gyvenimą ir mirtį, kurio vienoje pusėje – amžinybėn jau išėjęs žmogus, kitoje – ties mirties slenksčiu tebestovintys ligoniai, laukiantys vienintelio išsigelbėjimo – donoro organo.
Deja, pasak R. Pekarskienės, maždaug 30 proc. artimųjų nesutinka paaukoti mirusiojo organų. Estijoje tam paprieštarauja 24,5 proc., Latvijoje – 33,3 proc., Didžiojoje Britanijoje net 42,5, Lenkijoje – 11,2, Italijoje 26,1, Ispanijoje – 15,6 proc.
Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriaus vedėjos Eugenijos Reinikovienės teigimu, kiekvienu atveju, kai miršta žmogaus smegenys ir vilties išgyventi jau nebelieka, artimųjų prašoma sutikimo.
„Atvejai, kad mirusiojo artimieji prieštarautų organų donorystei, Panevėžyje reti“, – teigia gydytoja.
Vis dėlto, anot E. Reinikovienės, dar yra žmonių, apie organų donorystę nieko nežinančių ir net nieko negirdėjusių apie transplantaciją.
„Telefonų, sauskelnių reklamų yra labai daug, o apie organų donorystę kalbama išties per mažai“, – teigia gydytoja.
Paskutinis žodis – artimųjų
Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles yra užpildę 17 697 žmonės. Panevėžiečiai turi išsiėmę kiek daugiau nei 1500 donoro kortelių.
Vis dėlto netgi jei žmogus buvo išreiškęs tokią valią po mirties dovanoti organus, paskutinį žodį tarią mirusiojo artimieji.
Tarp užpildžiusiųjų donoro korteles jau pasitaikė trys atvejai, kai potencialiems donorams buvo diagnozuota smegenų mirtis. Deja, iš jų tik vieno išpildyta valia po mirties pasitarnauti, kitam suteikiant didžiausią dovaną – gyvybę.
Vieno donoro organai netiko transplantacijai dėl medicininių priežasčių, o kito, turėjusio donoro kortelę, artimiesiems buvo per sunku susitaikyti su mirtimi.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu organų Lietuvoje laukia maždaug 400 ligonių.
Iš jų 135-iems reikalingi ragenos audiniai, 116-ai – inkstai, 16-a nepraranda vilties dar sulaukti dienos, kai jiems bus persodinta donoro širdis, keturi laukia plaučių, trys – kepenų.
Per praėjusius metus Lietuvoje atliktos 157-ios organų ir audinių persodinimo operacijos, itin sunkiems ligoniams suteikusios galimybę sugrįžti į visavertį gyvenimą.
