Apie tai kalbamės su Visuomenės sveikatos instituto Socialinės medicinos skyriaus vedėju, biomedicinos mokslų dr. doc.
Romualdu Gurevičiumi
.

– Pokalbį apie visuomenės sveikatą derėtų pradėti nuo šios srities pradininko Lietuvoje – 18–19 a. vokiečių mokslininko Johano Peterio Franko, dirbusio Vilniaus universitete ir sukūrusio originalią ligų profilaktikos sistemą, kurią pavadino „Medicinos policija“. Esate minėjęs, kad kadaise ji davė daug naudos.

– Viena iš pagrindinių J. P. Franko minčių, kad sveikata – tai socialinis valstybės kapitalas. Ir jeigu žmogus nesupranta, kad jam reikia ja rūpintis, už jį turi kovoti valstybė. Daugybė mokslininko išsakytų minčių neįgyvendintos iki šiol. Pavyzdžiui, jau tais laikais buvo akivaizdu, kad profilaktinės priemonės yra kur kas pigesnės nei ligų gydymas. Dar viena svarbi mokslininko mintis, į kurią linkiu atkreipti dėmesį ir mūsų politikams, kad visų ligų motina – skurdas. Valstybė turi stengtis, kad žmonės gyventų gerai, nes tik tuomet bus sveiki ir duos naudos valstybei.

Požiūrio kaita

– Žmonių gerovė nuo J. P. Franko laikų gerokai pakito. Kokios šiuolaikinės ligų tendencijos?

– Įdomu, kad nykstant vienai ligai padaugėja kitos atvejų. Pavyzdžiui, skrandžio vėžys JAV beveik išnykęs. Tačiau ten susiduriama su storosios žarnos vėžio problema. Pas mus – atvirkščiai: vis dar dažnai sergama skrandžio, rečiau – storosios žarnos vėžiu. Ko gera, dėl mitybos pobūdžio sumažėja vienų susirgimų, bet padaugėja kitokių. Sergamumas skrandžio vėžiu mažėja visose pasaulio šalyse, tik skirtingais tempais. Mažėja ir širdies bei kraujagyslių ligų.

Beje, kai Lietuvoje prasidėjo maisto industrializacija ir ištisus metus pagausėjo šviežių daržovių, augalinės kilmės riebalai išstūmė gyvulinius, pastebėta, kad visuomenės sveikata pagerėjo – ėmė mažėti tam tikrų ligų, mažesnis mirtingumo rodiklis. Mūsų mityba pasikeitė beveik pagal Franko prievartos metodus – per pasiūlą.

– Tačiau poliklinikų gydytojai nepasiruošę dirbti su pacientais, mokydami juos sveikai gyventi.

– Suprantama, poliklinikų gydytojai neturi laiko užsiimti profilaktika, jie paskendę ligų rutinoje. Aiškinti žmogui žalingus įpročius, koreguoti jo gyvenimo būdą galėtų visuomenės sveikatos specialistai. Tačiau mechanizmo, kaip juos integruoti į pirminės sveikatos priežiūros sistemą, nėra. Daug vilčių dedame į būsimus visuomenės sveikatos biurus. Padėtį šalyse, kuriose ligų profilaktika yra menka, galima apibūdinti tokiu vieno mokslininko pavyzdžiu: iš kalnų teka srauni upė, o medikai vis traukia iš jos nuskendusius žmones ir bando gaivinti. Jie taip užimti gaivinimu, kad nepasidomi, kodėl žmonės į tą upę įkrenta.

8-ajame dešimtmetyje iškelta dar viena šiuo metu vis dažniau prisimenama mintis: kodėl nuolat ieškoma priežasčių, dėl ko susergama viena ar kita liga, o ne kodėl žmonės išlieka sveiki? Bėda, kad sveikatą matuoti pagal jos trūkumą paprasčiau. O kaip išmatuoti žmogaus sveikatos perteklių?

Civilizacijos epidemijos

– Daugeliui žmonių ligų profilaktika susijusi tik su diagnostika. Ką dar apima ši sąvoka?

– Žinomos keturios profilaktikos rūšys: pirmapradė, pirminė, antrinė ir tretinė. Per pirmapradę profilaktiką ligą sukeliantys veiksniai nėra gerai žinomi, tačiau aišku, kad dėl vienokio ar kitokio gyvenimo, mitybos būdo didėja ar mažėja rizika susirgti. Šiuo atveju veiksmingos J. P. Franko prievartinės priemonės. Per pirminę profilaktiką jau žinomi ligos rizikos veiksniai, ir stengiamasi jų sumažinti aplinkoje. Pavyzdžiu gali būti vakcinos, taip pat įstatymų, ribojančių rūkymą, priėmimas (dėl plaučių vėžio). Per antrinę profilaktiką sudaromos sąlygos kuo anksčiau diagnozuoti ligą. Per tretinę profilaktiką susirgusiam žmogui stengiamasi užtikrinti reabilitaciją ar atstatomąjį gydymą.

Veiksmingiausia yra pirminė profilaktika. Tačiau ją įgyvendinti sunkiausia. Visi žinome, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį, bet vis tiek rūkome. Mat suserga ne visi. Šį profilaktikos paradoksą dar 6-ajame aprašė anglų epidemiologai: profilaktikos priemonės, kurios naudingos visuomenei, kartais nenaudingos individui.

– Ankstyvos ligų diagnostikos Lietuvoje žmonės vis dar pasigenda.

CV Romualdas Gurevičius:
1974 m. Vilniaus universitete (VU) baigė visuomenės sveikatos studijas

1974–1993 m. – darbas Lietuvos onkologijos mokslinių tyrimų institute

1985–1986 m. – darbas Tarptautiniame vėžio tyrimo centre Lione

1994–2000 m. – kasmetinės stažuotės Švedijoje

Nuo 1993 m. – VU Visuomenės sveikatos instituto Socialinės medicinos skyriaus vedėjas

Nuo 2002 m. – Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko pavaduotojas

Nepaprastai svarbi diabeto patikra. Vakarų pasaulyje diabetas jau laikomas slapta epidemija. Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2025 m. planetoje bus 250 mln. naujų susirgimų diabetu. Lietuvoje situacija itin prasta: diagnozuojama daugybė jau užleistų atvejų, kai žmogus nežinojo sergąs. Jei diabetas užleistas, vien jo komplikacijas gydyti šalies sveikatos biudžetui atsieina 10–15 proc. visų lėšų.

Švedijoje prieš 20 metų, kai žmonės taupydami energiją ėmė sandarinti savo namus ir sumenkėjo jų ventiliacija, prasidėjo astmos ir alergijos protrūkis. Mūsų laukia panašus likimas, nes šiuo metu vyksta tie patys procesai.

Nutraukti saitai su gamta

– Esate tyrinėjęs aplinkos poveikį sveikatai. Ar turite kuo pagąsdinti?

– Tarptautiniame vėžio tyrimų centre Lione dar 1985 m. teko bendrauti su vienu garsiausių pasaulio epidemiologų, britu Richardu Petto. Jis niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl Lietuvoje toks didelis sergamumas plaučių vėžiu. Jis pasidomėjo, kiek dervos yra mūsų cigaretėse, tačiau atsakyti jam negalėjau. Tada jis pasiūlė jas ištirti. Pasirodė, kad mūsų cigaretėse vidutiniškai buvo 20 mg dervos. Užsieniečiai buvo šokiruoti.

Šiuo metu dervos cigaretėse – apie 2–5 mg. Tačiau optimistus norėčiau nuliūdinti: amerikiečiai pastebėjo, kad sumažinus dervos kiekį cigaretėse iš pradžių sergamumas plaučių vėžiu sumažėjo, tačiau vėliau vėl ėmė augti, nes žmonės pradėjo daugiau rūkyti, kad patenkintų ankstesnį dervos poreikį. Mano paties tyrimai rodo, kad plaučių vėžiu susergama, kai pro plaučius praeina 8 l tabako dervos.

Rašydamas disertaciją išsiaiškinau, kad nuo 1970 m. iki 1979 m. apie Kėdainius buvo padidinto sergamumo plaučių vėžiu židinys. Iškėliau hipotezę, kad taip atsitiko dėl dviejų veiksnių derinio: žmonių rūkymo ir teritorijos užterštumo sieros rūgšties aerozoliu, kuriuo atmosferą 1972–1978 m. teršė čia veikusi gamykla. Toje srityje net medžiai džiūvo. Beje, šiuo metu, išnykus taršai, nebeliko ir buvusio židinio.

– Kokios ateities prognozės?

– Vienas pensinio amžiaus danų anesteziologas privačiame pokalbyje išsakė gan pesimistinę prognozę – ji man nepatiko. Jis teigia, kad gerų visuomenės sveikatos pokyčių sulauksime tik pasikeitus kartai. Vis dėlto manau, kad procesai vyks greičiau. Net ir užsienio ekspertai stebisi matydami pokyčius: „Mes to siekėme dešimtmečiais, o jūs tai padarėte per kelerius metus“. Mums iš tiesų lengviau – turime iš ko mokytis.

Tačiau norint greičiau sulaukti gerų sveikatos srities rezultatų, turi bendradarbiauti visos žinybos – Aplinkos, Finansų, Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos. Didžiausia klaida – manyti, kad už visuomenės sveikatą atsako vien Sveikatos apsaugos ministerija.

Atsiranda įvairiausių naujų būdų, kaip gerinti visuomenės sveikatą. Apskaičiuota, kad žinant, kaip įgyvendinti profilaktiką, galima išvengti nemaža mirčių. Dabar svarbu, kad tai suvoktų politikai. Mūsų sveikatos apsaugos istorikas Juozas Meškauskas teigė, kad geras politikas turi būti... ligonis. Jis turi sirgti emocine hemiplegija – žmogus mato tik vieną problemos pusę. Toji viena pusė politikoje – partijos programa. Todėl intelektualas, anot J. Meškausko, visada bus blogas politikas, nes į problemą linkęs žiūrėti įvairiai, todėl greitai priimti sprendimo negali.