Mat šis reiškinys turi keletą stadijų, kurių nei pats alkoholikas, nei jį supantys žmonės dažnai neatpažįsta. Kaip teigiama leidyklos „ForSmart“ knygoje „55 tiesos apie alkoholį. 11 pamokų, kaip išbristi sausam“, ši liga sėlina nepastebimai.
DELFI pateikia knygos ištraukas, kuriose vaizdžiai aptariamos trys alkoholizmo stadijos.
Kuo ypatingas alkoholiko mąstymas
„Alkoholikas turi periskopinį mąstymą – jis gali gulėti baloje, tačiau žiūrėti į visus iš aukšto. „Aš pats galiu atsistoti!“ – šaukia jis, nors jau baigia paskęsti“, – išmintimi dalijasi Anoniminių Alkoholikų atstovas Gintaras. Susidūrusieji su rimtų problemų dėl priklausomybės nuo alkoholio turinčiais žmonėmis tikrai yra pastebėję – nesvarbu, kokios sunkios būtų tokių girtuoklių bėdos, jie niekada nepripažins turintys problemų.
Rašytojas Jorgenas F. Nissenas apie šį reiškinį rašė knygoje „Nematomas dramblys“: šis dramblys į namus atsėlina paslapčia, iš pradžių jo niekas nepastebi. Tačiau su laiku jis auga, užima vis daugiau erdvės, reikalauja vis daugiau laiko. Galiausiai jo nematyti tampa nebeįmanoma. Pirmas jį pastebėti gali bet kas – žmona, vyras, vaikai. Galiausiai, kai visi šeimos nariai jau žino, kad su jais gyvena dramblys, tai pastebi ir pats „dramblys“ – alkoholikas, niekaip negalintis pripažinti, jog turi labai rimtą priklausomybę.
Nuo pirmos taurelės, nesukeliančios jokių didelių nemalonumų, iki nesibaigiančios alkoholinės psichozės, kurioje žmogus pats sau pripažįsta, kad nebegali nustoti gerti, driekiasi ilgas kelias. Keliaujant juo, sunku pastebėti, kaip gyvenimas kinta į blogąją pusę, todėl kelio gale ne vienas susimąsto: „Kas man nutiko? Kaip ir kada aš virtau tokiu beviltišku alkoholiku?“
Kultūringas gėrimas: žmogus išmoksta toleruoti alkoholį
Specialistai nesutaria, ar kultūringą gėrimą reikėtų laikyti atskira alkoholizmo stadija, ar tiesiog reiškiniu, privedančiu prie alkoholizmo. Bet kuriuo atveju, kultūringo gėrimo laikotarpis – tai toks laikas, kai su alkoholiu neseniai susidūrusio žmogaus organizmas palaipsniui prie jo pripranta, o pats žmogus pradeda toleruoti alkoholį, tačiau nesureikšmina jo ir gali kuo puikiausiai be jo apsieiti.
Su alkoholiu Hansas susipažino nei anksti, nei vėlai: šešiolikmečiui tėvai Velykų proga leido paragauti raudonojo vyno. Skonis paaugliui pasirodė neblogas, tačiau tikrai ne toks patrauklus, kaip šokolado ar bulvių traškučių. Vėliau – dar ketverius metus – šio austro gyvenime alkoholis neturėjo jokios reikšmės.
Vynas jam tebuvo gėrimas, geriamas per giminės šventes, šampanas – Naujųjų Metų simbolis, o alus – suaugusiųjų pretekstas susitikti bare: „Tiesa, per giminės suvažiavimus tekdavo pastebėti keletą dėdžių, kurie išgėrę elgdavosi kvailai. Tačiau tai manęs tikrai nepriversdavo susimąstyti, kad vieną dieną galiu tapti tokiu pačiu. Paprasčiausiai nejaučiau jokio potraukio alkoholiniams gėrimams, todėl nejutau ir jokio pavojaus, kai kartais tekdavo jų paragauti“, – prisimena Hansas.
Pirmoji stadija: alkoholis teikia daugiau privalumų nei bėdų
Pasak knygos autorių pirmoji alkoholizmo stadija, kai alkoholis tampa gyvenimo būdu: jei anksčiau ligonis gerdavo, nes gėrimas buvo švenčių dalis, dabar šventės, susitikimai, įvairios kitos progos tėra dingstis vartoti alkoholį. Blogiausia šioje stadijoje yra tai, kad žmogus įtiki kurio nors konkretaus gėrimo ar apskritai alkoholio teikiama nauda: vieni negali įsivaizduoti gyvenimo be vyno, nes šis gėrimas gerina širdies darbą, kiti stoja mūru už alų, nes jis padeda įveikti stresą, ir taip – iki pat tos dienos, kai gėrimas tampa pagrindiniu pomėgiu, gyvenimo prasme.
Tokį ligonį supantiems žmonėms sunkiausia yra tai, jog, nors jų pažįstamas jau turi alkoholinę priklausomybę, vis dar nesimato jokių neigiamų šios priklausomybės pasekmių – jo sveikata dar pakankamai gera, mokslai ar darbai einasi puikiai. Pirmosios stadijos alkoholikai geria iki sąmonės netekimo ir atminties praradimo, tačiau vien dėl to, kad yra tik alkoholizmo kelio pradžioje, jie vis dar atrodo puikiai ir netgi sugeba įtikinti kitus, jog alkoholis – šaunus dalykas.
Po ketverių metų, praleistų universitete, Hansas turėjo ne tik inžinerijos diplomą, bet ir pirmosios stadijos alkoholizmą. Susirgti buvo lengva – iš prigimties draugiškas, komunikabilus vaikinas greitai pažino visus studentiško gyvenimo malonumus: vakarėlius, merginas ir, žinoma, išgertuves.
„Įstojęs į universitetą, turėjau išvažiuoti iš gimtojo miesto, taigi teko apsistoti bendrabutyje. Vis dar išlaikomas tėvų, tačiau ištrūkęs iš jų kontrolės, pasijaučiau kaip naujai gimęs – aplink tiek daug naujų žmonių, gražių merginų, taip pat pasprukusių iš namų ir ieškančių nuotykių. Apskritai didžioji dalis mane supusių studentų jautėsi taip laisvai, kad, regis, norėjo ne studijuoti, bet tiesiog džiaugtis gyvenimu, – studijų metus prisimena Hansas. – Sunku pasakyti, kada tiksliai supratau, kad nebegaliu gyventi be alkoholio, tačiau, jei pirmaisiais studijų metais alus tebuvo prieskonis, reikalingas paįvairinti, paaštrinti vakarėlius, tai studijų pabaigoje be alaus neįsivaizdavau ne tik linksmybių, bet ir apskritai kasdienybės.“
Antroji stadija: jau neapsieinama be pagirių malšinimo alkoholiu
Antroji alkoholizmo stadija prasideda tuomet, kai ligonis, iki šiol nejautęs jokių rimtesnių gėrimo pasekmių, pradeda jausti pagirias – išsivysto abstinencijos sindromas. Paprastai tariant, jei žmogus mėgsta gerai išgerti, bet kitą dieną į alkoholį negali pažiūrėti, tai – pirmoji ligos stadija. Tačiau jei atsibudus po išgertuvių jam atrodo, kad reikia kuo greičiau išgerti dar šiek tiek alkoholio, nes tai – vienintelis būdas pasijusti geriau, – toks žmogus jau serga antrosios stadijos alkoholizmu. Iš pradžių jis gali išlaukti iki vakaro, tačiau ilgainiui laikotarpis tarp gėrimo ir pagirių trumpėja – iki pavakarių, pietų, vidurdienio... Galiausiai toks ligonis alkoholį turės vartoti vos išlipęs iš lovos, kitaip jis jausis prastai.
Būdamas 27-erių, Hansas vedė savo gyvenimo draugę, sutiktą universitete paskutiniaisiais studijų metais. Kaip pats dabar pripažįsta, santuoka buvo kiek vėjavaikiška – per daug skubota, per mažai apgalvota: „Dar nesijaučiau išsilakstęs. Po darbo norėdavosi laiką leisti ne su žmona, bet su draugais kokiame bare ar kitoje linksmoje vietoje“, – pasakoja vyras. Greitai vedybinis gyvenimas prarado žavesį ir tapo kasdiene rutina, o vienintele atgaiva nuo darbo ir žmonos Hansui buvo savaitgaliniai išgėrimai.
Sulaukęs trisdešimties, vyras pajuto, jog sveikata prastėja: nuolatos skauda kelių sąnarius, silpsta jaunatviška ištvermė ir energija. Darbe jis vis būdavo pavargęs, išsiblaškęs, o po audringų išgertuvių nebesijausdavo toks žvalus, kaip studijų laikais. Maža to, pagirios kamuodavo daug sunkiau nei prieš keletą metų – Hansas pajuto poreikį „taisyti sveikatą“: rytą po puotos jis išgerdavo butelį alaus ir keletą valandų nusnūsdavo. Sveikata būdavo „pataisyta“, tačiau vyras beveik visą savaitgalį praleisdavo būdamas neblaivus.
Trečioji stadija: žmogus jau nebesuvokia, kad degradavo
Sergant trečiąja alkoholizmo stadija, niekas iš aplinkinių, išskyrus patį ligonį, neabejoja, kad šis žmogus turi didelių bėdų dėl alkoholio. „Pragertas“ darbas, karjera, šeima ar sveikata – tai mokestis už ilgus metus nekontroliuojamo alkoholizmo. Pats alkoholikas, kenčiantis nuo psichikos sutrikimų, retsykiais sutinka, jog turi problemų, bet alkoholio atsisakyti negali. Ir vis dėlto kur kas dažniau ligonis nepripažįsta ligos ir nuo jos išsisukinėja – sako, jog visi taip geria, dėl savo gėrimo kaltina nedėkingą šeimą, darbdavius, aplinkinių nesupratingumą ar tiesiog neteisingą gyvenimą.
Pirmojoje stadijoje alkoholikas norėdavo kitus įtikinti, jog alkoholis – nuostabus dalykas, dabar gi jis daro atvirkščiai: nepriklausomai nuo savo valios, jis stengiasi nuo alkoholio vartojimo atkalbėti aplinkinius, kadangi akivaizdžiai matomos visos neigiamos gėrimo pasekmės – turto, šeimos, namų praradimas, asocialumas, itin bloga sveikata – trumpai tariant, degradacija.
„Kai buvau jaunas, net neįsivaizdavau, koks sudėtingas ir sunkus gali būti gyvenimas. Maniau, jog sėkmė mane tikrai aplankys, jei tik stengsiuosi“, – atsimena Hansas. Tačiau alkoholizmas šioms svajonėms pakišo koją: sulaukęs keturiasdešimties, vyras suprato, jog gyvenimas klojasi ne visai taip, kaip tikėtasi jaunystėje – karjera stovi vietoje, šeimyninis gyvenimas – vangus, o jis pats iš daug žadančios asmenybės virto bevaliu, jokių pomėgių ir troškimų (išskyrus norą išgerti) neturinčiu individu.
„Mačiau, kad man labai nesiseka: nepavyksta užsidirbti, susitaupyti naujam automobiliui ar kelionei į užsienį, nesiseka sužibėti nei darbe, nei asmeniniame gyvenime. Gyvenau taip prastai ir nykiai, kad vienintelis mano džiaugsmas būdavo proga išgerti“, – teigia Hansas.
Vyrui sektis ir negalėjo – darbdaviai nebepasitikėjo išgerti mėgstančiu darbuotoju, dėl pravaikštų kelis kartus teko priverstinai pakeisti darbovietę. Vėliau austras atsidūrė nepavydėtinoje finansinėje situacijoje – praradęs darbą, jis kelis mėnesius negalėjo rasti naujos vietos. Nuolatos geriančiu vyru, negalinčiu išmaitinti šeimos ir prašančiu pinigų, nepatenkinta buvo ir žmona, galiausiai pareikalavusi skyrybų. Vienturtė dukra net nedvejodama nusprendė gyventi kartu su mama: „Kai mane paliko šeima, turėjau ir priežastį gerti, ir visišką laisvę tai daryti. Gerdamas galvojau, kad gyvenimas susiklostė nekaip, todėl alkoholis – vienintelis būdas praskaidrinti niūrią kasdienybę“, – sako Hansas.
Artėjant penkiasdešimtajam jubiliejui, vyras pajuto, kad greitai gali virsti šiukšlyne gyvenančiu valkata: per alkoholį neužteko pinigų išlaikyti netgi mažyčio buto, o prasta sveikata ir nuolatinis gėrimas trukdė susirasti pastovų, gerai apmokamą darbą. Tuomet Hansas pagaliau suvokė, jog jam reikia pagalbos. Austrui pasisekė – praleidęs kelias savaites psichiatrinėje, vyras šiek tiek prasiblaivė ir kreipėsi į Anoniminių Alkoholikų draugiją. Atsisakyti alkoholio buvo nelengva, bet šiaip ne taip Hansui pavyko suvaldyti savo potraukį.
„Kai surašiau savo gyvenimą ant popieriaus, apstulbau, – atskleidė vyras. – Niekad prieš tai nesusimąsčiau, kaip pamažėle visus tuos metus degradavau. Tik peržvelgęs svarbiausias savo gyvenimo akimirkas suvokiau, kaip kito mano gyvenimo būdas, veikiamas nuolatinio alkoholio vartojimo.“
