Jeigu anksčiau būtų laimėjęs sveikas protas, būtų pasinaudota naujausiais mokslo pasiekimais ir būtų paisyta porų teisės turėti vaikų, per dešimt metų Lietuvoje jau galėjo lakstyti didžiulis jų būrys.
Vienur gyvybė – vertybė, kitur – ne
Visi sutinka, kad gyvybė – didžiausia vertybė, dėl jos galima taisyti net gamtos (ir Dievo) klaidas. Juk Bažnyčia neprieštarauja, kad gydytojai darytų sudėtingas širdies operacijas, transplantuotų žmogaus organus.
Tačiau kodėl vienoje medicinos sričių – dirbtinio apvaisinimo – yra visiškai kita situacija? Juk nevaisingumas – taip pat liga. Nors naujausi medicinos pasiekimai leidžia tokių sutrikimų turinčioms poroms susilaukti palikuonių, kliūtis tam kuria įstatymai. Kodėl ribojama žmogaus teisė turėti vaikų?
Visame civilizuotame pasaulyje – JAV, Kanadoje, daugelyje Europos šalių – yra leidžiami visi nauji ir pažangūs dirbtinio apvaisinimo metodai. Galimas dirbtinio apvaisinimo metodas, kuris atliekamas mėgintuvėlyje, leidžiama naudoti donoro spermą arba donorės kiaušialąstes, galima netgi surogatinė motinystė – viskas, kad tik gimtų taip trokštami palikuonys.
O Lietuvoje vis dar kuriamos kliūtys dirbtiniam apvaisinimui, nors daugėja porų, kurios dėl vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų negali natūraliai susilaukti vaikų. Šiuo metu mūsų šalyje vaikų negali susilaukti net kas šešta pora, tačiau, pasak mokslinių tyrimų, nevaisingumo problema po dešimtmečio kankins kas trečią. Kodėl taip vyksta, ne šio straipsnio tema. Priežastis galime tik paminėti: dėl neigiamo aplinkos poveikio, besaikio medikamentų vartojimo ir dėl to, kad gimdyti ryžtasi vis vyresnės moterys.
Pirmiausia rūpinasi karjera, tik po to susimąsto, kad gal reikėtų susilaukti vaikelio. Deja, tada, kai reprodukcinis amžius netoli pabaigos, pastoti kur kas sunkiau nei jaunai, 24–28 metų moteriai.
Įstatymo projektą kūrė be gydytojų
Kodėl šis įstatymas vis nepriimamas? Tam prieštarauja Bažnyčia. Kuo ji taip piktinasi? Tuo, kad atliekant šią procedūrą mėgintuvėlyje dirbtinai apvaisinama daugiau embrionų, negu vėliau tampa mažais žmogučiais. Į moters gimdą perkeliami tik patys stipriausi, o kiti užšaldomi ir laikomi kitam kartui. Jeigu apvaisinimo procedūra nepavyksta, moteris nepastoja, vėliau tie embrionai atšildomi ir gali būti bandoma vėl. Žinoma, jeigu pirmoji procedūra pavyksta, likusieji embrionai tampa nereikalingi ir sunaikinami. Bažnyčia tokį embrionų sunaikinimą vadina žmogžudyste. Ji pritartų įstatymui tik tokiu atveju, jeigu būtų apvaisinami tik trys embrionai.
Liberaliajame įstatymo projekte teigiama, jog reikia leisti apvaisinti 10 embrionų ir juos užšaldyti tam, kad prireikus būtų galima jų turėti. Gydytojai teigia, kad toks variantas būtų teisingesnis, labiau tausojantis moters sveikatą. Be to, tokia procedūra yra kur kas pigesnė.
Apie konservatyvųjį įstatymo variantą, kurį pristatė Seimo narė Dangutė Mikutienė, gydytoja Gražina Bogdanskienė sako: „Manau, kad kuriant šį įstatymą nedalyvavo nei vienas gydytojas, dirbtinio apvaisinimo specialistas. Juk tokius dalykus gali siūlyti tik tie, kurie nieko nesupranta. Jeigu siūloma leisti apvaisinti ne daugiau kaip 3 embrionus ir neleisti jų šaldyti, tai pastojimo tikimybė yra labai maža.
Statistika tokia: apsivaisina tik 60–70 procentų ląstelių. Taip vyksta ir gyvenime, ir laboratorijoje. Jeigu paimsime tik 3 kiaušialąstes, o apsivaisins tik 1 arba nei vienos, sudėtingą ir pavojingą moters sveikatai kiaušialąsčių stimuliavimo procedūrą teks kartoti. Kas atsakys už tai, jeigu neapsivaisins nei viena ląstelė? Juk kiekviena procedūra yra labai sudėtinga ir pavojinga. Užaugus daug kiaušialąsčių, gali sutrikti moters medžiagų apykaita, nes labai stipriai padidėjusi hormonų koncentracija gresia labai skaudžiomis pasekmėmis. Jeigu nebus leidžiama embrionų šaldyti, procedūrą kiekvieną kartą teks kartoti iš naujo. Ir dar – norėdami paimti kiaušialąstes, mes didele adata duriame moteriai į pilvą. Visada yra vidinio kraujavimo pavojus, mes būname pasiruošę operacijai. O kai embrionai užšaldomi, nereikia jokios stimuliacijos nei adatų dūrio, užtenka embrionus atšildyti ir įvesti į gimdą.“
Kada prasideda žmogus?
Iki šiol dėl Dirbtinio apvaisinimo įstatymo ginčijamasi, nors tokios procedūros Lietuvoje atliekamos jau 20 metų. Vis dar vadovaujamasi 1999 m. sveikatos ministro pasirašytu įsakymu, kuris leidžia ir apvaisinimą mėgintuvėlyje, ir embrionų šaldymą. Tiesa, Lietuvoje draudžiama naudotis donorų ląstelėmis, dėl to tos poros, kuriose nevaisingi yra vyrai, važiuoja ieškoti donoro ląstelių į kitas šalis.
Lietuvoje pirmasis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2004 m. Paskui – 2003, 2004, 2010 m. Dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantys įstatymo projektai keletą kartų svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo posėdžiuose.
Kodėl vis dar nerandama sprendimo? Pagrindinė problema, kad nesutariama, nuo kada dvi susijungusios lytinės ląstelės (arba – embrionas) turėtų būti laikomos žmogumi. Vieni sako, kad jau nuo susijungimo momento, kiti – kad nuo dviejų savaičių, kai atsiranda šiokios tokios gyvybės užuomazgos. O mūsų Civiliniame kodekse teigiama, kad žmogus yra tada, kai gali savarankiškai kvėpuoti, maždaug nuo 22 nėštumo savaitės.
Parlamentarė Agnė Zuokienė sako: „Gaila, kad nepritarė mano siūlymui apvaisintą ląstelę embrionu vadinti nuo dviejų savaičių, kaip daroma daugelyje šalių. Dabar bus daug spekuliacijų, nes embrionas siejamas su gyvybe. Didžioji dalis medikų turbūt mokėsi senais laikais, o šiuo metu teigiama, kad apsivaisinta ląstelė, kol ji įsitvirtina gimdoje, turi didžiulį apvalkalą, todėl net neteisinga viso to vadinti embrionu“, – svarstė ji.
Parlamentarai bijo Bažnyčios
Šį pavasarį Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai už Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą buvo priversti balsuoti už uždarų durų. Priežastis – didžiulis spaudimas, kurį patiria parlamentarai.
Parlamentaras A.Čaplikas, dalyvavęs įstatymo „už uždarų durų“ svarstyme, nerimavo, kad iš tiesų kai kurių Bažnyčios hierarchų spaudimas kuria nejaukią atmosferą. „Yra pernelyg daug spaudimo, grasinimų. Taip negalima elgtis. Juk ne VI amžius, ne inkvizicijos laikai, tai turėtų suprasti ir kai kurie Bažnyčios hierarchai“, – teigė jis.
Naujoje įstatymo redakcijoje poroms leidžiama sukurti iki 10 embrionų, o nepanaudotus – užšaldyti iki 5 metų. Taip pat numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo paslaugos turėtų būti apmokamos valstybės, tačiau draudžiama lytinių ląstelių donorystė. Kitaip tariant, galima naudoti tik partnerio embrionus.
Taigi naujajame įstatymo projekte donorystė bus draudžiama, kitaip tariant, donoru gali būti tik partneris arba sutuoktinis. „Žinoma, tai sukelia visokių moralinių ir teisinių pasekmių. Visa kita, kas tausoja moters ir kūdikio sveikatą, yra įteisinta. Dar vienas svarbus dalykas, kad palikta teisė sukurti iki 10 embrionų ir juos šaldyti. Apmokėti už paslaugas taip pat pritarta, nes pripažinta, kad nevaisingumas visgi yra liga. Taigi variantas geras, o kaip Seimas balsuos – bus matyti. Mano siūlymas buvo radikalesnis, tačiau tikiu, kad dabartinis projektas gali būti gyvybingas“, – įsitikinęs A.Čaplikas.
Deja, šiam įstatymo projektui, kuris yra pažangesnis ir palankesnis nevaisingoms poroms, jau paruošta kontrataka: Darbo partijos narė Dangutė Mikutienė žada kovoti, kad dirbtinio apvaisinimo procedūros nebūtų finansuojamos iš ligonių kasų, kad apvaisinti būtų galima tik 3 embrionus. Beje, ji teigia, kad nevaisingumas nėra liga, jos siūlymu, norint, jog problema būtų laikoma liga, kiekvieną kartą tai reikės įrodyti krūvomis dokumentų.
• Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 m.
• Profesorius Robertas Edvardsas 2010 m. buvo apdovanotas Nobelio premija už apvaisinimo in vitro (IVF) išvystymą. Jis padėjo milijonams nevaisingų porų susilaukti vaikų. 85 m. R.Edvardsas, kuris šiuo metu yra Kembridžo universiteto profesorius, pradėjo vystyti dirbtinio apvaisinimo procedūras praeito amžiaus 6 dešimtmetyje, o 1978 m. liepos 25 d. jo pastangas pagaliau vainikavo sėkmė, kai gimė pirmasis pasaulyje „kūdikis iš mėgintuvėlio“.
• Kasmet Lietuvoje atliekama apie 200 dirbtinio apvaisinimo procedūrų, nors, leidžiant finansinei padėčiai, norinčiųjų būtų apie 2 tūkstančius.
• Pastaruoju metu visame pasaulyje pastebima spermos prastėjimo tendencija. Tam turi įtakos ne tik persirgtos ligos, patirtos traumos, bet ir gyvenimo būdas, maistas.
• Skandinavijos šalyse 1 proc., o Nyderlanduose net 4 proc. žmonių yra gimę po dirbtinio apvaisinimo.
• Pasaulyje apie 8–10 proc. porų turi vaisingumo sutrikimo problemų, vadinasi, 50–80 mln. žmonių kenčia negalėdami susilaukti vaikų.
• Lietuvoje panaudojus įvairius dirbtinio apvaisinimo būdus jau gimė daugiau nei 2 000 vaikų. Jeigu šios operacijos būtų kompensuojamos valstybės, jų būtų gimę kur kas daugiau.
