Daugiau „už“ buvo pasilikti nei išvykti
Centro poliklinikos Budinčio gydytojo tarnybos vadovas, šeimos gydytojas Valdas Kazlovskij neslepia, jog buvo metas, kai jis taip pat galvojo apie emigraciją. „Žinoma viliojo tie dešimteriopai didesni atlyginimai, visiškai kitokia medicinos sistemos tvarka. Tačiau kur kas daugiau dalykų mane stabdė nei skatino viską mesti ir krautis lagaminus, – pasakoja jaunas medikas. – Pirmiausia tam, kad išvažiuotum gyventi ir dirbti kitur, turi gana neblogai mokėti tos šalies kalbą. Kalbiniams įgūdžiams tobulinti reikia investicijų, kurių didžiausia – laikas. Būtent laiko gydytojai dažniausiai ir neturi. Kitas svarbus dalykas, neleidęs man išvykti – čia esanti šeima, draugai. Be to, tas atlyginimas, kurį gaunu čia, Lietuvoje, nors tarp Europos gydytojų ir laikomas mažu, vertinant mūsų šalies vidurkį nėra pats mažiausias“, rašoma pranešime spaudai.
Emigranto duona nėra lengva
Į klausimą, ar iš bendramokslių, taip pat iš kolegų yra išvykusių svetur, V. Kazlovskij atsako atvirai. „Maždaug trečdalis mano kurso draugų jau yra emigravę į svečias šalis. Dalis jų išvažiavo dar studijų metais, kiti – rezidentūros metu. Treti – dar vėliau, jau gavę diplomus. Emigracijos priežastys – įvairios. Vieni sparnus pakėlė dėl didesnių atlyginimų, kiti dėl doktorantūros studijų“, – tvirtina jaunas šeimos gydytojas. Pasak jo, pasikalbėjus su namo pas savus atostogoms grįžusiais bičiuliais, galima daryti išvadą, kad kitur šviečianti saulė tikrai nėra skaistesnė. „Taip, kurso draugai, kolegos džiaugiasi, kad dabar jų gyvenimas yra visiškai finansiškai nepriklausomas, tačiau didžioji dauguma jų nesijaučia laimingi. Kodėl? Mat kitose šalyse jie jaučiasi svetimi, ilgisi artimų žmonių rato, savų namų sienų. Nors pasaulis globalėja, tačiau kultūriniai skirtumai tarp šalių labai ryškūs“.
Dirba ten, kur būdamas vaiku pats gydydavosi
V. Kazlovskij teigia, kad dirbdamas Lietuvoje visiškai save realizuoja. „Kodėl pasirinkau dirbti Centro poliklinikoje? Na, ji yra mano nuo pat mažų dienų. Čia lankydavausi ir gydžiausi būdamas dar vaikas. Taigi, vienas iš pasirinkimo motyvų buvo sentimentai, – šypsosi. – Čia dirbu jau penkeri metai. Nesimėtau ir neieškau galimybių kitur, nes ši sveikatos priežiūros įstaiga yra viena inovatyviausių ir pažangiausių mieste. Čia man dirbti įdomu, mat greta rutininio darbo yra nemažai galimybių tobulintis, vyrauja aukšta bendravimo kultūra, o tai turi įtakos ir teikiamoms paslaugoms. Man tai buvo labai stiprus motyvas renkantis, kur dirbti“.
Kaip teigia Centro poliklinikos Budinčio gydytojo tarnybos vadovas, atlyginimai visose sostinės poliklinikose daugiau ar mažiau panašūs, tad migruoti iš vienos vietos į kitą, remiantis tik šiuo aspektu, prasmės tikrai nėra. Didelę reikšmę nesiblaškyti turi ir tokie dalykai, kaip kolektyvas, pažįstamas pacientų ratas. Juk prie žmonių priprantama. „Dirbdamas didelėje komandoje, turi suvokti visus procesus, kas, kur ir kaip. Jei kažką keiti, išeini kitur, šalia nemenko darbo krūvio dar prisideda ir stresas, mat naujoje vietoje daug ko dar nežinai, nemoki, – aiškina V. Kazlovskij. – Galiausiai čia aš esu vertinamas kaip darbuotojas. Mano pažanga yra apčiuopiama ir pastebima. Todėl visos skatinamosios priemonės iš poliklinikos administracijos pusės dar labiau motyvuoja likti ten, kur esu ir sėkmingai darbuotis toliau“.
Apie emigraciją galvojo, bet jai nesiruošė
Kolegai antrina ir abdominalinės chirurgijos gydytoja, Centro poliklinikos Chirurgijos konsultacijų skyriaus vedėja Viktorija Žukauskienė. Pasak gydytojos, minčių apie emigraciją neišvengė ir ji.
„Buvau priversta galvoti apie galimybę vykti kitur, mat paskutiniais studijų metais visi apie tai mąstė. Kodėl? Na, įstoti į norimą rezidentūros vietą ir dar finansuojamą valstybės, nėra paprasta. Labai dideli konkursai, – pasakoja V. Žukauskienė. – Natūralu, kad dauguma mano kurso draugų galvojo apie galimybes toliau mokytis ir dirbti užsienyje. Juolab kad kai kuriose Europos šalyse studijos nemokamos, o gydytojo alga ne tokia jau ir maža. Didžioji dalis draugų ne tik apie tai galvojo, bet tam ir aktyviai ruošėsi – tobulino kalbą, lankė įvairius kursus. Aš tik galvojau ir save nuteikinėjau, kad įstosiu į nemokamą rezidentūrą, būtent į tą specialybę, kur noriu. Ir man pavyko“.
Centro poliklinikoje dirbanti jauna medikė atvira, studijuodama universitete ji mokėsi vokiečių kalbą. Iš jos grupės maždaug 80 procentų žmonių išvyko profesinės laimės ieškoti į Vokietiją. Grįžusių atgal kol kas nėra. Norinčių – galbūt. „Visų pirma, ten studijos ilgesnės. Kai kurie kursiokai mokslų dar nebaigė, tad grįžti nėra kaip. Be to, tęsiant mokslus ir dirbant svečioje šalyje per ilgą laiką net patys didžiausi savo krašto patriotai pradeda įleisti šaknis. Ypač jei atsiranda antra pusė ne iš Lietuvos, jei sukuriama šeima, gimsta vaikai“, – priduria V. Žukauskienė
Moteris džiaugiasi, kad likusi Lietuvoje rado darbą, kuriame visiškai save realizuoja kaip specialistė. Centro poliklinikoje medikė dirba jau metus ir šiai įstaigai negaili gerų žodžių. „Man čia labai patinka. Nuostabus ir draugiškas kolektyvas, puikūs vadovai, tačiau labiausiai motyvuoja tai, kad poliklinika labai aktyvi, moderni, atvira naujovėms. Čia daug galimybių tobulėti, kilti profesine prasme, kas man labai svarbu“.
Lietuvoje paruošiami puikūs specialistai
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja, Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai dr. Audronė Juodaitė Račkauskienė pripažįsta, kad gydytojų trūkumas sveikatos priežiūros sistemoje tikrai jaučiamas. „Lietuvos universitetuose medikų ruošimo bazė yra itin aukšto lygio, paruošiami geri specialistai ir tikrai būna gaila, kai studentai tapę puikiais šeimos gydytojais nusprendžia emigruoti. Būna atvejų, kai dar studijų metais išvykstama į užsienį atlikti praktikos, kiti sprendimą išvažiuoti priima, nepavykus įstoti į rezidentūrą. Dažnai tokiais atvejais sulaukiama darbo pasiūlymo ir pasiliekama, – sako A. Juodaitė Račkauskienė. – Pati dėstau šešto kurso medicinos studentams ir kai pasidomiu, kokios jų nuotaikos, tai apie 10-15 proc. studentų neslepia galvojantys apie emigraciją. Gana dažnai su studentais pajuokauju, kad dabar dėstytojai juos moko, perduoda žinias, tačiau senatvėje neturės, kas juos gydo“.
Pagrindinis motyvas skatinantis emigruoti, kurį įvardina studentai, yra darbo užmokestis. „Aišku, jaunimas dabar nori gauti viską greičiau, dažnai pastebi, kad klasės draugai praėjus 5 metams po mokyklos baigimo jau yra įsitvirtinę gyvenime, kai kas sukūrė ir savo verslus, o jie vis dar studijuoja. Aš ir pati prisimenu tą jausmą, kai tau 30 metų, o dar nieko neturi, tik pradedi savo profesinį kelią. Tačiau praėjus daugiau metų supranti, kad už finansinius dalykus daug svarbiau yra saviraiška, savivertės suvokimas ir savimotyvacija. Niekas nemotyvuos žmogaus, jei jis pats iš savęs nebus motyvuotas.
Darbo užmokestis svarbus, tačiau daug svarbiau yra kiti dalykai. Žmogui geriausia gyventi ten, kur jis gimė, nes čia yra geriausia jo psichoemocinė būsena. Gana dažnai apie tai kalbu su studentais“, – tvirtina A. Juodaitė Račkauskienė ir priduria, kad net esant gydytojų trūkumui ieškodama specialistų ir vykdydama personalo atrankas jiems kelia aukštus reikalavimus. Taip elgtis būtina, kad sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išlaikyta aukšta paslaugų kokybė.
„Žinoma, konkuruoti atlyginimo dydžiu su užsienio valstybių sveikatos priežiūros įstaigomis negalime, tačiau yra kitų dalykų, kuriuos siūlome. Kai priimame į darbą jauną, ką tik studijas baigusį gydytoją visuomet padedame jam įsilieti į kolektyvą, kuris draugiškai priima naujokus, nėra jokios konkurencijos. Vyresnieji kolegos mielai perduoda savo sukauptą patirtį. Jaunimui atrodo, kad baigiau studijas, tad viską žinau, bet kai susiduria su sunkesniu atveju, tada pasimeta ir nežino, ką daryti. Tuomet geriausias pagalbininkas ir mokytojas yra už sienos dirbantis kolega, kurio galima pasiklausti.
Norinčius visuomet įtraukiame į projektinę, naujų modelių kūrimo ir administracinę veiklą, visuomet atsižvelgiame į jų rekomendacijas, kurios gali palengvinti ir suefektyvinti darbą, stengiamės jas įgyvendinti, pavyzdžiui, atsižvelgėme į siūlymus dėl pacientų priėmimo srautų reguliavimo, e. recepto sistemos tobulinimo“, – pastebi Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai ir pripažįsta, kad lankantis užsienio šalių ligoninėse skaudu būna matyti ir girdėti, kad į atvykusius mūsų gydytojus žiūrima kaip į šiek tiek žemesnio lygio. Ir ne dėl to, kad jų kvalifikacija žemesnė, o tik dėl to, kad jie emigrantai.
