Pagal šį rodiklį mes gerokai lenkiame netgi tokias šalis, kaip Rumunija, Bulgarija, Vengrija, o atotrūkis nuo Vakarų Europos šalių – daugiau nei 1,5 karto. Pasak medikų, daugelį gyvybių būtų galima išgelbėti, jeigu valdininkai įsileistų modernius vaistus, kuriais Europoje prostatos vėžys gydomas jau seniai.
Už gyvybę dėkingas „išlikimo vaistams“
Uteniškis Vytautas Rožė per savo 75-erių metų gyvenimą patyrė galybę išbandymų. Atlaikė Sibiro šalčius, nuo kurių plaukai prie palapinės prišaldavo, ištvėrė meškų kaimynystę taigoje, kur dirbo geologu. Didžiausias išbandymas sunkumų užgrūdintam vyrui teko išėjus į pensiją. Prostatos vėžys smogė iš pasalų. Operacija, švitinimas, išsemtos visos gydymo galimybės. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne naujoji taikinių terapija. Labai giedrai į ateitį žiūrintis senjoras taikinių terapiją vadina išlikimo vaistais, tačiau neslepia, kad jaustųsi geriau, jei valstybė kompensuotų šį gydymo metodą visiems jo likimo draugams. Mat vaistas, kuriuo jis gydomas, mūsų šalyje pasiekiamas tik saujelei pacientų ir tik specialios „Vilties programos“ (nemokama programa pacientams, kuriems nėra kitų gydymo galimybių) dėka, kurios suteikia medikamentą žmonėms nemokamai.
Likimas lėmė Vytautui gimti taigoje. Čia jis sukūrė šeimą, dirbo geologijos šachtos viršininku Jakutijoje. „Dabar jau galiu sakyti, kad tuomet ieškojome strateginių medžiagų, urano rūdos, su rudomis meškomis „draugavome“. Turėjau grįžti į Lietuvą, kai sūnui sukako ketveri ir teko ruoštis į mokyklą. Čia dirbau kelininku.“
Gyvenimas susidrumstė prieš penkiolika metų. Uteniškiai gydytojai išsyk įtarė prostatos vėžį. Vytautas irgi spėjo. „Tik paklausiau gydytojo: tas ar ne tas? Šis neslėpė: „Ko gera, tas“. Gavus siuntimą, prasidėjo iki šiol besitęsianti draugystė su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytojais. „Iš pradžių viskas buvo gerai: po švitinimo PSA (vėžio žymuo – DELFI) rodiklis buvo 0,3 ng/ml, vėliau pradėjo leisti vaistus į pilvą, ir PSA rodmenys nukrito iki 0,01. Tuomet gydymą pusei metų nutraukė, bet rodmenys vėl užkilo. Atlaikiau chemoterapiją, vieną operaciją, bet PSA pakilo iki 1700 ng/ml. Pasirodė, kad vėžys jau išplitęs į kaulus. Prieš dvejus su puse metų komisija pripažino, kad daugiau gydymo galimybių nebėra – išbandė viską, ką galėjo. Aš esu optimistas – nusprendžiau, kad bandysiu tvarkytis vienas pats. Tačiau gydytojas man pasakė: „Žinau, kad esi optimistas, bet yra dar vaistas išlikimui.“ Klausė, ar sutinku jį išbandyti. O man daugiau nieko ir neliko. Žentas mane jau į tualetą nešiojo. O dabar štai – matote? Vaikštau“.
Vytautas įspėjo visus vyrus: jeigu naktį tenka kelis kartus nueiti šlapintis, reikia sunerimti. Jis pats, nekreipdamas dėmesio į šį simptomą, pražiopsojo trejus metus.
Netipiškas senjoras sako kone visą dieną praleidžiantis prie kompiuterio. „Ir parašau, ir pasaulio žinias seku – ko man reikia, randu internete. Žmonos į kompiuterį, aišku, nemainyčiau, bet jis yra mano pirmas draugas“, – juokavo Vytautas. Prie savo namo susiranda ir kitų darbų. Šiemet, kaip ir kasmet, į du šiltnamius jau pasodino per šimtą pomidorų daigų. Jei ne susidėvėjęs klubo sąnarys, kurio keisti neleidžia nelemtas vėžys, jis daugiau vaikščiotų. „Traumatologai nesiryžta keisti klubo sąnario – bijo sujudinti vėžiuką. Su lazda man jau teks iki galo vaikščioti“, – sakė vyriškis, mieliau pasirenkantis lazdą nei kito parankę. Beje, nors pėsčiomis toli nukakti negali, iš Utenos į Vilnių du kartus per tris mėnesius vaistų susileisti atvairuoja pats.
Klausiamas, kaip pasikeitė jo būklė pradėjus taikinių terapiją, Vytautas nepuola tikinti, kad pokyčiai buvę greiti: „Buvau numetęs svorio – netekęs gal 12 kilogramų. Dabar vėl pasitaisiau. Mane įspėjo, kad gali tinti kojos. Jos patinsta, bet argi tai problema? Dabar mano PSA, kuris buvo pakilęs iki 1700, tėra vos 174 ng/ml. Gydytojai mano būklę vertina patenkinamai. Aš sakyčiau, kad ji net gera. Kiek man liko, nežinau, bet, kadangi esu optimistas, manau su vėžiu dar pakovoti“.
Kodėl Lietuvoje toks didelis mirtingumas nuo prostatos vėžio
Prostatos vėžys sudaro trečdalį visų Lietuvos vyrams diagnozuojamų vėžio atvejų: šią diagnozę kasmet išgirsta beveik 3000 Lietuvos vyrų, maždaug tūkstančiui iš jų nustatomas jau trečios-ketvirtos stadijos vėžys, 500–600 vyrų nuo prostatos vėžio miršta. Iš onkologinių ligų tai dažniausia vyrų mirties priežastis. Vyrai prostatos vėžiu paprastai ima sirgti nuo 45 metų, tai darbingi, dar kupini jėgų ir vilčių.
Pasak Santariškių klinikų Urologijos centro prof. Felikso Jankevičiaus, sergamumo prostatos vėžiu rodikliai Lietuvoje pakankamai aukšti, bet jie priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat nuo to, kaip intensyviai vykdoma ankstyvos diagnostikos programa. Pas mus ji atliekama labai intensyviai. Vis dėlto Lietuva priklauso aukšto sergamumo zonai, nors rodiklis ir nėra patas prasčiausias – daugiausiai prostatos vėžiu sergama, kaip bebūtų keista, Karibų salose, Australijoje, JAV, Šiaurės Europoje. Tačiau svarbiausias klausimas susijęs ne su sergamumo mastais, bet kodėl Lietuvoje toks didelis mirtingumas nuo prostatos vėžio.
„Tikslaus atsakymo, tiesą sakant, neturime, bet lyginant su Vakarų Europa, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija, pas mus mirtingumas tikrai didesnis. Vis dėlto apibendrinant galima teigti, kad mirtingumas priklauso nuo ankstyvosios diagnostikos ir savalaikio gydymo prieinamumo. Sutinku, kad šiandien standartinius, bazinius gydymo būdus šiandien tikrai galime pateikti savo pacientams, bet gyvenime daug ką lemia niuansai ir šiandien minimali invazinė chirurgija ir laparoskopinė chirurgija šiandien jau pasiekiama, tačiau visiškai neturime robotinės chirurgijos. Tuo tarpu JAV 70 proc. visų radikalių prostatos operacijų atliekama robotų pagalba, 30 proc. - atvirais pjūviais, laparoskopinės procedūros – 1-2 proc. Taip pat neturime galimybės taikyti šiuolaikinį gydymą, jei pacientas turi recidyvų.
Deja, nepaisant ankstyvos diagnostikos, ligą mes dažniausiai nustatome pažengusiose stadijose, o gydymas, kurį šiuo metu kompensuoja ligonių kasos, deja, nėra ilgaamžis. Ateina laikas, kai liga labai dažnai tampa nebejautri standartiniams gydymui ir reikia naujo, šiuolaikinio biologinio gydymo – taikinių terapijos. Pasaulyje yra net keletas tokių preparatų, deja, jų kaina labai didelė ir mūsų pacientai negali sau leisti gyvybiškai jiems svarbaus gydymo. Tuo tarpu, mano manymu, ligonių kasoms ši kaina būtų prieinama, kadangi kitų vėžio lokalizacijų atvejais taikomas net brangesnis gydymas. Pagaliau didžiausi kaštai susiję su vėlyvos vėžio stadijos paciento slauga, kai jam ima lūžti kaulai, kai jis kenčia skausmą. Nereikia skaičiuoti, kiek kainuoja tik tie modernūs vaistai, nes iš tiesų daugiausiai kainuoja žmogaus negydymas. Šie vaistai atitolina fatalinių komplikacijų atsiradimą bei tą metą, kai pacientas tampa slaugomas“, - teigė medikas.
Prostatos vėžys tampa atsparus vaistams
Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininkas, Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapeutas dr. Alvydas Česas pabrėžė, kad šiuolaikinis gydymas jau gali užtikrinti, kad net metastazes turintis vyras su prostatos vėžiu gyventų ilgus metus.
„Prostatos vėžys yra ta liga, kurią mes galime gydyti nepabloginant žmogaus gyvenimo kokybės. Mes turime vaistų, bėda ta, kad liga pripranta jų, tampa jiems atspari. Gydant infekcines ligas, jei vienas antibiotikas neveikia, jis keičiamas kitu. Prostatos vėžio atveju mes turime tik vieną galimybę, kurios dėka galime gydyti kastracijai atsparų prostatos vėžį. Tuo tarpu pasaulyje registruotos keturios papildomos vaistų grupės, kurios galėtų padėti pratęsti mūsų pacientų išgyvenamumą. Praktiškai visose Europos šalyse jie vienokia ar kitokia tvarka kompensuojami. Jų pritaikymas leidžia atrinkti pacientus, kuriems reikalingiausias būtų vienas, antras, trečias ar ketvirtas vaistas. Tai brangus gydymas, tačiau iš tiesų jis padeda taupyti ir išsaugoti daugiau gyvybių nei šiandien. Deja, daug metų vykstanti diskusija su valdžios institucijoms dėl jo kompensavimo neduoda apčiuopiamų rezultatų“, - svarstė medikas.
Pasak jo, taip pat medikams ir pacientams labai padėtų tam tikrų vaisto prieinamumo programų įteisinimas, pagal kurias pacientams nemokamai būtų prieinami vaistai, dėl kurių registracijos ar kompensavimo dar svarstoma. Lietuvoje šios programos taip pat vykdomos, bet jos neturi normalaus įstatyminio pagrindo. Mat naujo vaisto įvedimas gali užtrukti iki metų, tačiau jo reikia šiandien. Gamintojai sudaro sąlygas kurį laiką šiuo vaistu nemokamai naudotis, tačiau kol nėra teisinio pagrindo tai daryti, tai neatrodo etiška. Tuo tarpu daugelyje šalių tokia tvarka įteisinta – esą kodėl valstybė neturėtų pasinaudoti galimybe taupyti pinigus suteikdama savo piliečiams modernų gydymą už gamintojų pinigus. Žinoma, tai naudinga ir industrijai, kuri suinteresuota, kad vaistas jau būtų rinkoje, tačiau ne mažiau naudinga ir pacientams.
A. Česo teigimu, modernus gydymas pagerina vieną svarbiausių veiksnių onkologijoje – išgyvenamumo trukmę. Todėl jau neabejojama, kad jis yra veiksmingas. Medikas atviravo, kad šiandien informacijos tiek daug, kad žmonės susižino apie naujus vaistus, bet medikai, deja, jiems nieko negali pasiūlyti.
Nuo civilizuoto pasaulio atsiliekame daugiau nei 15 metų
Medikas vardijo keletą metų vangiai sprendžiamas prostatos vėžio gydymo problemas: prieš porą metų pasaulyje atsiradę radiologiniai tyrimai neprieinami; prieš 15 metų pasaulyje radikaliam prostatos vėžio gydymui taikoma robotinė chirurgija, kaip jau buvo minėta, taip pat neprieinama; šlapimo nelaikymo gydymo galimybės po radikalios prostatektomijos labai apribotos, nors joms reikėtų tik vieno milijono litų. Pasak urologo, po radikalaus gydymo dauguma vyrų šlampa, nors pats gydymas yra efektyvus, taigi vyrai dar gana ilgai gyvena, tačiau „šlampa“, o tai turi didžiulę įtaką jų gyvenimo kokybei.
„Kita problema, pasak jo, kad atsinaujinus ligai pacientai siunčiami sisteminei hormoninei terapijai, kuri tikrai brangi, tačiau praleidžiama proga dar kartą ligą gydyti lokaliai. Tačiau neturime galimybių ligos atkryčiams po spindulinės terapijos gydyti – krioterapija, arba vadinamasis HIFU metodas, neturi patvirtinto finansavimo, todėl mūsų pacientai priversti ieškoti gydymo vykdami kitur – Estijoje ar Vokietijoje, kas kam pagal kišenę. Šiandien pasaulyje jau atliekamas modernus radiologinis tyrimas – su cholinu, tačiau šalyje jo irgi neturime, todėl būtina skubiai svarstyti, kaip jį kuo greičiau įdiegti į kasdienę praktiką. Kol kas Lietuvoje negalime atlikti ir viso skeletinio magnetinio branduolių rezonanso tyrimo, kuris leidžia daug tiksliau nustatyti kaulų pažeidimus. Nuo amerikiečių technologijomis atsiliekame mažiausiai 15 metų. Neseniai vienoje konferencijoje teko kalbėtis su turkais. Tai tikrai ne pačio geriausio išsivystymo šalis, tačiau turi 40 robotų operacijoms. Net Rumunija turi du robotus, rusai – dešimt, o mes vis diskutuojame, kad šios technologijos mums per brangios“, - kalbėjo prof. M. Jievaltas.
Mediko teigimu, faktas, kad mūsų vyrų išgyvenamumas sergant prostatos vėžiu mažesnis nei kitose Europos šalyse, akivaizdžiai byloja, kad „šlubuoja“ kai kurios mūsų gydymo formos.
Kiek vyrų iškeliauja Anapilin, kol valdininkai diskutuoja
„Visi turime viltį, be jos gyventi būtų neįmanoma. Svarbu, kuo paremta ta viltis. Iš to, kas pasakyta, mes matome, kad tai vilčiai tapti realybe reikia išspręsti dar daug klausimų, o jų sprendimui reikia valios, blaivaus proto, ekonominio paskaičiavimo ir politinės valios. Negaliu įvardinti nei pavardžių, nei politinių priklausomybių tų Seimo narių, kurie turėjo galimybę grįžti į darbą, nes jie gavo gydymą, kai dar tik buvo atliekami vaisto tyrimai. Kalbant apie pinigus, kurių, kaip sakoma, visada trūksta, vilties neįmanoma įgyvendinti be finansinių resursų. Mėginsiu sutelkti ekonomistų grupę, kad paskaičiuotume įvairių metodų ekonominį efektyvumą. Pagal savo mastus ši liga, mano manymu, nusipelno finansavimo. Tiesiog reikia pasverti visas galimybes, kiek galime suteikti žmonėms vilčių išgyventi“, - antrino Lietuvos prostatos vėžių sergančiųjų draugijos pirmininkas Gediminas Žižys.
„Per metus metus dėl prostatos vėžio yra išoperuojama 600-700 vyrų, beveik visi jie gauna neįgalumą. Taigi jei buvo sutaupyta jų gydymui, neskiriant lėšų vaistų kompensavimui ar vilkinant sprendimo priėmimą, lygiai iš to paties krepšelio – valstybės biudžeto – jiems išmokamos pašalpos, kurių suma lygiai tokia pati, kaip vaisto kaina. O juk visa tai iš to paties biudžeto. Per metus vienam žmogui susidaro apie 42 tūkst. litų įvairios paramos. Tuo tarpu pagal kitus skaičiavimus, darbingas žmogus per metus sukuria apie 37,5 tūkst. Lt BVP.
Aš ne kartą esu kalbėjusi valstybės tarnautojais, kad skaičiuojant naujo modernaus vaisto ar technologijos efektyvumą, reikia pradėti skaičiuoti ne nuo nulio, kaip dabar daroma, o nuo bazinės dalies, rodančios kaštus, kai žmogus gydomas neefektyviais vaistais. Ar žmogus bus gydomas efektyviai ir jis grįš į darbo rinką, ar bus gydomas neefektyviai ir jam bus mokamos pašalpos? Taigi tai požiūrio klausimas, tačiau negali dvejus metus tęstis diskusijos dėl vaisto įtraukimo į kompensuojamų medikamentų sąrašus. Negali būti tiek metų tempiama ta „biurokratinė guma“. Kiek žmonių per tuos metus jau išėjo Anapilin?“ – piktinosi ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė.
