Tačiau ne viskas taip idealu. DELFI kalbėjo su vienos pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančios įstaigos atstovu (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) bei teisininkais, kurie papasakojo apie šio įstatymo spragas.
- Pagalbinio apvaisinimo įstatymas susilaukė didelio ažiotažo bei skirtingų nuomonių viešų kovų. Kaip jūs vertinate galutinį pasiekimą?
- Įstatymą vertinu teigiamai, jis labai reikalingas. Manau, kad buvo priimtas labai kompromisinis, tačiau teisingas sprendimas su kai kuriomis išimtimis – teisiškai įstatymas dar yra labai netobulas ir turiu vilties, kad jis dar bus tobulinamas. Vienaip ar kitaip, leisti šaldyti embrionus – labai teisingas, pacientų poreikius atitinkantis sprendimas.
- Apie kokias išimtis kalbate? Kurios įstatymo dalys, jūsų manymu, kelia daugiausiai iššūkių?
- Keli aspektai kelia daug teisinių klausimų. Pirmasis iššūkis – partnerystės įstatymas, tiksliau - jo nebuvimo faktas. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme sakoma, kad į tokias paslaugas gali pretenduoti pora, esanti santuokoje, arba pasirašiusi partnerystės sutartį. Mes tikrai pasidomėjome, kad jeigu šiandien nesusituokusi pora nuspręstų nueiti į metrikacijos biurą ir sudaryti partnerystės sutartį – tai būtų neįmanoma. Tai kam tada tokią nuostatą įdėti į naująjį įstatymą, nesudarant sąlygų jos įgyvendinti?
Drauge gyvenančių ir teisiškai nesusisaisčiusių porų yra ne viena, todėl jie turi tik vieną išeitį – priverstinai sudaryti santuoką (vienokiu ar kitokiu būdu). Manau, kad daugeliui porų tai gali atitolinti sprendimą (red. past. - kurti šeimą). Žvelgiant į mūsų demografinę šalies padėtį...
Labai džiaugiamės, kad įstatymas priimtas, tačiau kol yra tokių spragų, galbūt derėtų priimti kokį nors kompromisinį variantą, kuris poroms nesukeltų papildomų iššūkių.
Teisininkės dr. Jevgenijos Vienažindytės, advokatų kontoros Ellex Valiūnas, komentaras:
2001 metais įsigaliojęs LR civilinio kodekso CK 3.229 straipsnis nustato, kad kodekso normos taikomos vyrui ir moteriai, kurie yra įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tokio specialaus įstatymo Seimas nuo 2001 metų taip ir nepriėmė. Taigi praktiškai partnerystės įregistruoti Lietuvoje šiuo metu negalima. Šio įstatymo projektas jau yra ne kartą rengtas (pirmas įstatymo projektas įregistruotas dar 2004 m.), tačiau iki šiol nėra politinio konsensuso ir politinės valios jam pritarti.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas įtvirtina, kad pagalbinio apvaisinimo paslauga gali naudotis susituokę arba registravę partnerystės sutartį asmenys. Ši situacija yra absoliučiai absurdiška, nes dėl to, kad negalima įregistruoti partnerystės yra kalti ne kartu gyvenantys asmenys, o valstybė, tačiau neleisdama tokiems asmenims naudotis dirbtinio apvaisinimo paslauga valstybė faktiškai baudžia niekuo dėtus savo piliečius. Įstatymas jiems numato tik teorines ir iliuzines teises. Asmenys, norintys turėti vaikų, tačiau dėl sveikatos priežasčių negalintys natūraliai pastoti, yra priversti sudaryti santuoką tam, kad galėtų kreiptis medicininės pagalbos. Tai yra akivaizdus asmens laisvės į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pažeidimas.
Antras aspektas – amžinas embrionų šaldymas. Medikų visuomenėje šis sprendimas vertinamas įtariai. Terminas „amžinai“ yra keistas ir teisiškai nepaaiškinamas, nėra aišku ir tai, kam teks už tai mokėti.
Teisininko komentaras: visos įstatymuose numatytos pareigos (net ir pareiga atsakyti už padarytus sunkius nusikaltimus) galioja ribotą laiką. Todėl teisiškai neribota laike pareiga yra absurdas. Tokių įsipareigojimų niekas nepajėgus prisiimti, juolab kad ir mokslo požiūriu nieko nėra amžino.
- Priminkite, prašau, kokia tvarka galioja dabar?
- Dabar pora turi dvejus metus, per kuriuos turi nuspręsti, ar jie ateityje norės panaudoti savo embrioną. Po šio termino jie turi teisę leisti šiuos embrionus įvaikinti kitoms poroms.
Taigi pirmi dveji metai aiškūs, tačiau vėliau poros laukia dilema. Ne visi nori, kad jų embrionas būtų persodintas kitai moteriai. Todėl greičiausiai bus daug embrionų, kurie bus palikti neapibrėžtume.
Įsivaizduokite paprastą dalyką – yra užšaldyti embrionai, pora po dvejų metų sako nebemokėsianti už jų laikymą, tačiau priduria, kad nesutinka atiduoti jų „įvaikinti“. Embrionai toliau būna lytinių ląstelių banke – 10, 20, 30 ir daugiau metų. Tikėtina, kad per šį laiką miršta jų tėvai, jie nebeturi brolių ir seserų. Jie nebeturi nieko. Jie tampa našlaičiais, kurių nebegalime niekam perduoti, kadangi nėra atsakyti teisiniai klausimai. Kyla bendražmogiškas klausimas – kodėl, kas bus su šiais embrionais? Kas mokės už šį sprendimą – tiek moraline, tiek finansine prasme?
Teisininko komentaras: tokia taisyklė, kai tam tikras paslaugas gali teikti tik ribotas asmenų ratas, yra neteisėta ir prieštarauja LR Konstitucijoje numatytam asmenų lygybės prieš įstatymą principui ir diskriminavimo draudimui. Išimtys galėtų būti taikomos tik tokiu atveju, jei valstybinė universitetinė ligoninė būtų vienintelė objektyviai pajėgi tokius embrionus naudoti apvaisinimui. Tačiau moksliškai tokia „įvaikinamo“ embriono naudojimo apvaisinimui procedūra yra tokia pati, kaip ir biologinių tėvų embriono. Etikos požiūriu, niekaip nepaaiškinama, kuo universitetinės ligoninės gydytojai ar administracija yra pranašesnė, užtikrinant, kad embrionai būtų saugomi ir naudojami tik įstatymų leidžiama apimtimi ir tik gavus biologinių tėvų sutikimus. Visos gydymo įstaigos, turinčios licenciją ir atitinkančios visus tuos pačius reikalavimus, gali tai atlikti taip pat gerai vadovaujasi tais pačiais įstatymais ir jų pažeidimas joms gresia licencijos atėmimu ir kitomis sankcijomis.
- Ar šaldomų embrionų laikymas yra brangus?
- Konkrečiai pasakyti negaliu. Visuomenėje figūruoja skirtinga informacija – 400, 600 eurų (red. past. - per metus), tačiau nenoriu kalbėti apie kitas įstaigas ir jų įkainius.
Kalbant apie lytinių ląstelių banką reikia paminėti, kad jis nėra tik saugykla. Tai yra ir laboratorija, kurioje įvyksta apvaisinimas. Todėl invesiticijų reikalauja ne tik saugykla, diuarai, kuriuose laikomi embrionai, tačiau ir daug reikalavimų turinti atitikti laboratorija. Tai yra tikrai didelės investicijos kiekvienai gydymo įstaigai, kuri turėjo persitvarkyti, norėdama gauti licenciją. Vienaip ar kitaip jos turėtų kažkada atsipirkti ir tai nulemia kainą.
Buvo kalbų, kad valstybė turėtų mokėti už amžiną šaldymą, bet įsivaizduokite, apie kokias sumas kalbame. Nežinau, kaip tai atrodytų realiai, ir kam valstybei to reikia, jei biologiniai tėvai nepageidauja. Sveikatos sektoriuje labai trūksta lėšų įvairiomis sunkiomis ligomis sergantiems žmonėmis, ir tikrai sunku pateisinti, kad jų sveikatos ir gyvybės sąskaita būtų amžinai šaldomi embrionai, kurių niekas net neketina naudoti, jei biologiniai tėvai leisti jų įvaikinti nesutinka.
- Tačiau pagal dabartinį reglamentavimą, po dvejų metų ši finansinė našta perkeliama lytinių ląstelių bankui, t. y. - gydymo įstaigai? Kaip vertinate tokį sprendimą ilgalaikėje perspektyvoje?
- Nežinau. Ir valstybė negali į jį atsakyti. Tai yra nauja, tikiuosi, kad eigoje bus pakeitimų.
- Su įvežtinėmis lytinėmis ląstelėmis leidžiama dirbti tik tretinio lygio ligoninėms. Papasakokite, prašau, apie tai plačiau.
- Tai gali daryti įstaiga, turinti lytinių ląstelių banko licenciją. Į šalį gali būti įvežamos kitoje šalyse laikomos donorinės lytinės ląstelės, kuriomis gali būti apvaisinta lietuvių pora. Kadangi įstatymas nebedraudžia apvaisinimo su įvežtinėmis donorinėmis lytinėmis ląstelėmis, tai yra leidžiama. Įvežti iš kitos šalies lytines ląsteles gali tik tretinio lygio universitetinė ligoninė. Kodėl? Nežinau.
Teisininko komentaras: tokia taisyklė, kai tam tikras paslaugas gali teikti tik ribotas asmenų ratas, yra neteisėta ir prieštarauja LR Konstitucijoje numatytam asmenų lygybės prieš įstatymą principui ir diskriminavimo draudimui. Išimtys galėtų būti taikomos tik tokiu atveju, jei valstybinė universitetinė ligoninė būtų vienintelė objektyviai pajėgi lytines ląsteles įvežti ir naudoti. Tačiau tai nei moksliškai, nei administraciniu požiūriu visiškai nepateisinama, nes visos licenciją turinčios ir visus tuos pačius reikalavimus atitinkančios įstaigos gali tai atlikti taip pat gerai. Juolab kad dirbtinio apvaisinimo paslaugas universitetinės ligoninės pradėjo teikti visai neseniai, o kai kurios kitos įstaigos turi jau daugiau nei dešimt metų patirtį.
- O ar pora, kuri kreipiasi į lytinių ląstelių banką, gauna informaciją apie įvežtines lytines ląsteles?
- Tai yra nauja, daug informacijos apie tai nėra. Kai vienas iš sutuoktinių, pavyzdžiui, yra persirgęs onkologine liga ir yra nevaisingas, pora nori turėti vaiką, jie gauna visą reikalingą informaciją – tik donoro asmenybė yra anoniminė.
- Ar Lietuvoje, manote, nepakanka ar nepakaks mūsų pačių lytinių ląstelių, kad teks įvežti iš kitur?
- Mes dar to nežinome, nes anksčiau tai buvo draudžiama. Įstatymas tai leidžia tik nuo sausio 1-osios. Teoriškai mąstant, lytinių ląstelių donorystė – neatlygintinas dalykas, todėl tai – savanoriškas sprendimas. Tam, kad sukauptume lytinių donorinių ląstelių banką, gali prireikti daug metų. Tai nebus paprasta tokioje mažoje valstybėje. Apie tai, praėjus tik keturiems mėnesiams, dar per anksti kalbėti.
- Iš pradžių buvo planuota tik dalinai finansuoti pagalbinio apvaisinimo procedūras, dabar nuspręsta, kad porai ši procedūra nekainuos nieko (skaičiuojama, kad vienai moteriai padėti pastoti reikalingos paslaugos gali kainuoti maždaug 3 tūkst. eurų, tai bus finansuojama PSDF lėšomis). Kaip tai vertinate?
- Jei paklaustumėte, ar įkainiai už procedūras yra tokie, kokie turėtų būti – sakyčiau, ne. Daugelyje vietų jie yra neadekvatūs. Pavyzdžiui, pati šaldymo procedūra gydymo įstaigai net nėra apmokama, nėra įtraukta į sąrašą. Tikrai ne viskas yra sudėta į kompensaciją, tačiau itin neadekvatūs įkainiai – vertinant specialistų darbą. Didžioji dalis pinigų keliauja vaistams, o ne įrangai, specialistams.
Mano nuomone, galbūt būtų geriau kompensuoti ne 1000, o 500 ciklų per metus, tačiau normaliais įkainiais. T.y., orientuotis ne į kiekybę, o kokybę. Yra poros, kurios gali laukti, yra tos, kurios negali. Galbūt reikėtų formuoti eiles.
Teisininko komentaras: Inovacijų plėtra medicinos srityje yra itin dinamiška ir dažnas atvejis, kai ši dinamika viršija valstybės biudžeto galimybes. Valstybė skiria tiek lėšų kompensuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, kiek skiria. Todėl, deja, kompensavimo galimybės yra ribotos: arba kompensuoti nepigias asmens sveikatos priežiūros paslaugas labai ribotam asmenų ratui, arba kompensuoti tokių paslaugų teikimą iš dalies.
Lieka apgailestauti, kad valstybės patvirtintos bazinės kainos, kurios yra kompensuojamos iš valstybės lėšų už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, prasilenkia su realiomis tokių paslaugų išlaidomis. Tačiau vertinant teisinį reguliavimą, kuris galioja šiuo metu, nepriklausomai, ar tai yra pagalbinio apvaisinimo paslaugos ar kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, pastebėtina, kad pacientai turi galimybę pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, tokiu atveju šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir PSDF apmokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą jie apmoka patys.
Jei pacientai, turintys teisę į PSDF apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys. Tokia pat teisinė logika taikoma ir pagalbinio apvaisinimo paslaugoms. Tai patvirtina ir Sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. V-1452, pagal kurį informuoto paciento sutikimo atlikti pagalbinį apvaisinimą formoje, be kita ko, turi būti nurodoma preliminari pagalbinio apvaisinimo paslaugos kaina ir jos kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų galimybės.
Žinoma, aš asmeniškai norėčiau, kaip turbūt bet kuris asmuo, kad gyventume tokioje valstybėje, kuri būtų pajėgi kompensuoti progresyviausius medicininio gydymo būdus. Tačiau kol kas turime tai, ką turime.
