Juk jis visą gyvenimą elgėsi taip, kad šios ligos išvengtų. Taip nutiko ir savo istoriją atvirai pasakojusiai herojei. Jai teko patirti ne vieną operaciją ir chemoterapijos ir kitokio ne mažiau varginančio gydymo kursą. Daugybė žmonių tokio gydymo neatlaikytų, tačiau stipri moteris nenuleido rankų. Ji ne tik rado būdą, kaip įveikti pašalinius gydymo poveikius, bet ir atvėrė naują savo gyvenimo puslapį.
DELFI pateikia šios istorijos ištraukas iš leidyklos „ForSmart“ knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“.
Treniruočių programą susidarė pati ligoninės laiptinėje
Kai prieš dvejus metus išgirdau diagnozę „pieno liaukų vėžys“ (toliau – PLV), man buvo 52-eji.
Aš visuomet propagavau aktyvų gyvenimo būdą. Studijų metais buvau ištikima dailiajam čiuožimui, lengvajai atletikai, slidinėjimui ir vandens turizmui. Visą vėlesnį gyvenimą mes su vyru ir trimis mudviejų vaikais užsiėmėme plaukimu, slidinėjimu, keliavimu vandeniu bei joga. Labai troškau aktyvaus laisvalaikio tradiciją pratęsti su anūkais, kurie gimė kaip tik šio sunkaus laikotarpio išvakarėse.
Mano auglys, nors ir aptiktas pradinėje stadijoje, pasirodė esantis itin agresyvus ir reikalavo sudėtingo gydymo. Gana dažnai tekdavo gultis ant operacinio stalo – kiekvienos operacijos metu medikai pašalindavo visus pažastų limfmazgius. Taip pat atlaikiau chemoterapiją, spindulinę terapiją, taškinę terapiją bei pradėjau penkiametį hormoninės terapijos kursą.
Suvokiau, jog toks intensyvus, pusantrų metų trukęs gydymas suduos triuškinantį smūgį mano organizmui, ir ateityje turėsiu bėdų dėl įvairių šalutinių poveikių. Kad jausčiausi rami ir užtikrinta ateitimi, turėjau suprasti, kas būtent su manimi darosi ir kokiu būdu priešintis mane naikinantiems procesams. Perskaičiusi begales įvairaus pobūdžio knygų, įsigilinusi į viso pasaulio onkologinių pacientų patirtį bei iki smulkmenų iškamantinėjusi savo gydytojus, galiausiai priėjau išvados, jog visi autoriai, visi tyrimų rezultatai ir visi medikai patvirtina vieną mažai kur akcentuojamą faktą: fiziškai aktyvus gyvenimo būdas pastebimai padidina onkologinėmis ligomis sergančiųjų išgyvenimo statistiką, taip pat pagerina jų gyvenimo kokybę po gydymo.
Tuomet supratau, kad man reikalinga racionali kūno fizinio stiprinimo programa, sudaryta ne tik iš jėgos bei lankstumo pratimų, bet ir būtinai turinti kardio krūvį. Ši programa turėjo mane apsaugoti nuo šalutinių agresyvaus kardiotoksinio gydymo efektų ir užkirsti kelią limfmazgių tinimui.
Duomenis apie užsiėmimą kūno lavinimu po PLV gydymo aš rinkau pati, iš įvairių šaltinių, trupinėlis po trupinėlio. Juos tyrinėdama, nuolat konsultuodavausi su savo gydytojais, kurie mane labai palaikė. Chirurginiame skyriuje atlikusi standartinius gimnastikos pratimus rankai mankštinti, aš išeidavau į laiptinę ir naudodavausi laiptais kaip kardio treniruokliu. Trečią dieną po operacijos lėtai ir sunkiai įveikiau vos du laiptinės aukštus aštuonių aukštų chirurgijos korpuse. Po dviejų savaičių, mano hospitalizacijai einant į pabaigą, aš jau įveikdavau tris laiptines – iš viso apie 40 aukštų per dieną.
Kolegos net nesuprato, kad daug metų besigydanti moteris sunkiai serga
Pailsėjusi 45 dienas, praėjus savaitei po pirmosios chemoterapijos (ji man buvo paskirta penktąją savaitę po operacijos), su dailiu peruku išėjau į darbą. Po kiekvienos terapijos pasiimdavau savaitės trukmės nedarbingumo lapelį, o po to ir vėl trims savaitėms grįždavau į darbą. Į spindulinę terapiją važinėdavau iš darbo per pietų pertrauką. Tokiu būdu mano karjera ir dalykinis įvaizdis beveik nenukentėjo. Dauguma kolegų taip ir nesuprato, jog aš rimtai sergu.
Tuo metu labai daug vaikščiodavau. Savo namų apylinkėse aš susidariau penkių kilometrų ilgio maršrutą, kurį įveikti stengdavausi kasdien, išskyrus tas dienas, kurias praleisdavau chemoterapijos skyriuje.
Vaikai, siekdami palaikyti mano sportinį entuziazmą, padovanojo man treniruoklį-dviratį. Apsidžiaugusi dovana, labai atsargiai ėmiausi treniruočių, griežtai stebėdama pulsą, kuris, laikantis gydytojų rekomendacijų, šiuo laikotarpiu negalėjo viršyti 100 dūžių per minutę.
Pirmą kartą išsiruošti į baseiną ryžausi po antrosios chemoterapijos, kai mano siūlės jau buvo visiškai sugijusios. Pasiėmiau kaukę ir vamzdelį, kurie man leido kontroliuoti rankoms tenkantį krūvį: iš pradžių vienam silpnam rankų mostui krauliu darydavau keturis yrius kojomis. Tokiu būdu man ganėtinai greitai pavyko beveik visiškai atstatyti savo plaukimo gebėjimus.
Tuo metu buvau plika kaip tilvikas. Mano turėta guminė kepuraitė ant plikos galvos baseine buvo vertinama kaip kankinimo įrankis – po kurio laiko ją pakeičiau specialia plaukimo kepuraite iš tekstilės.
Vis dėlto labiausiai savo ilgalaikiu šalutiniu poveikiu mane gąsdino antiestrogeninė hormoninė terapija, kuri apie save nuolat primindavo nesiliaujančiais skausmais kauluose bei sąnariuose. Ji grasino osteoporozės ir koronarinės širdies ligos išsivystymu, baisiomis raukšlėmis bei nutukimu. Deja, šia tema sunku rasti pozityvios literatūros – visi autoriai rašo vien tik apie hormoninę terapiją, plačiai aptardami estrogeno nebuvimo organizme siaubus, taip sukeldami visišką neviltį tiems, kurie negali jos naudoti. Todėl visa tai perskaičius man susidarė įspūdis, jog ir čia vienintelė išeitis – kasdienis saikingas fizinis krūvis. Taip pat būtina sudedamoji dalis – du litrai švaraus geriamojo vandens per dieną. Teigiamą vandens poveikį pastebėjau dar chemoterapijos laikotarpiu.
Mane labai džiugino kūno modeliavimo specialistų tvirtinimas, jog esant žemam estrogeno lygiui, ganėtinai greitai galima ištreniruoti tvirtą raumenyną. Tai įkvėpė optimizmo. Tuomet pamėginau susirasti tinkamą sporto salę. Vis dėlto mano poreikiai ir galimybės ženkliai skyrėsi nuo vidutinių statistinių, o ir trenerių, turinčių darbo su panašiais klientais patirties, beveik nebuvo.
Išgelbėjo šiaurietiškas vaikščiojimas
Tačiau paieškos nenuėjo veltui: netikėtai aptikau, jog Kopenhagoje, moterų, atlaikiusių pieno liaukų vėžio gydymą, reabilitacijai taikomas vaikščiojimas su lazdomis, vadinamas šiaurietišku (arba skandinavišku) vaikščiojimu. Ši sporto rūšis buvo sukurta praėjusio amžiaus viduryje, kai suomių slidininkai ėmėsi vasarinės slidinėjimo krūvių imitacijos. Galimybė užsiimti šiaurietišku vaikščiojimu gryname ore, bet kuriuo metų laiku ir beveik bet kokiomis oro sąlygomis, šį sportą greitai išpopuliarino tarp žmonių, ieškančių kuo priimtinesnio kasdienio kūno lavinimo būdų.
Susidomėjusi šia sporto šaka, neilgai svarsčiusi internetinėje parduotuvėje nusipirkau pirmas pasitaikiusias lazdas (kurios vėliau buvo pripažintos netinkamomis teisingai treniruotei) ir ėmiausi treniruočių, žinių apie vaikščiojimo techniką pasisėmusi iš internete prieinamų vaizdo klipų. Užsiėmimų teko imtis pačiai, nes šiaurietiško vaikščiojimo instruktorių, turinčių dar ir moterų po PLV reabilitacijos patirties, savo mieste, žinoma, neradau. Taigi pamažu, labai atsargiai, naudodamasi kompresine rankove ir labai atidžiai stebėdama pojūčius fiziniam krūviui jautrioje rankoje, pradėjau sportuoti.
Pagrindinė užsiėmimo kūno lavinimu po PLV problema bei rizika – galimybė sukelti limfinį pabrinkimą rankoje, kadangi paprastai limfmazgiai operuotoje pusėje būna pašalinti ir limfos tekėjimo procesas tampa gerokai komplikuotesnis. Dėl to ypač svarbu teisingai atlikti kiekvieną šiaurietiško vaikščiojimo judesį, pavyzdžiui, kumščiu suspausti pagalį stūmimo fazėje ir atleisti jį tik fizinio veiksmo pabaigoje, atsipalaidavimo akimirką. Atliekant tokį „siurblinį“ judesį, limfa teka nuo riešo į viršų – tai labai reikšminga esant limfinio pabrinkimo rizikai.
Savarankiškai atlikusi kelias treniruotes artimiausiame parke, suvokiau, jog rankos būklė nuo to nė kiek neblogėja. Man, kaip buvusiai slidininkei, šis užsiėmimas labai patiko. Pagalvojau, kad būdama dvasiškai ir fiziškai sveika, aš nė už ką nebūčiau atkreipusi dėmesio į vaikščiojimą su lazdomis. Tačiau veltui – įvaldžius teisingą techniką, užplūsta tiesiog nepakartojamas jėgos ir greičio pojūtis, visa kuo primenantis slidinėjimą.
Šios treniruotės tapo neatskiriama mano kasdienybės dalimi. Jau po kelių mėnesių reguliarių treniruočių pajutau, jog rytais nebe taip stipriai skauda sąnarius, nebe taip sunku atsikelti iš lovos ir eiti namo po nejudraus sėdėjimo darbe. Aš vėl pasijutau stipri, ištverminga ir lanksti.
Šiandien mano pastangomis šiaurietišku vaikščiojimu domisi daugelis mano draugų, tarp kurių – ir buvę slidininkai. Visi jie reguliariai vaikšto su lazdomis po mūsų miškus ir dėkoja man už tai, kad atskleidžiau jiems puikaus būdo palaikyti formą subtilybes. Kol kas dar negaliu visiškai atsiduoti instruktorės veiklai, kadangi lig šiol dirbu senajame darbe. Be to, man ką tik gimė trečiasis anūkas (ir tai – toli gražu ne pabaiga). Tačiau jau turiu pirmuosius mokinius ir viliuosi, jog mano gyvenime atsirado nauja perspektyva.
