Retsykiais prie tam tikrų aplinkybių knarkia visi ir knarkimas, tiesą sakant, labiau kenkia aplinkiniams, o ne pačiam kaltininkui.
Visgi neretai knarkiantis žmogus pats to nežinodamas serga pavojinga liga – miego apnėja, kurios riziką išduoda būtent knarkimo garsas.
Viską pakeitęs tyrimas
1836 m. Čarzlas Dikensas savo veikale „Pikviko raštai“ aprašė storą vaikiną, kuris labai garsiai knarkdavo. Gali būti, kad čia pirmasis rašytinis miego apnėjos įrodymas. Iki vėlyvo XX a. pab. nebuvo normalaus knarkimo gydymo ir tik 1976 m. japonų chirurgas aprašė minkštojo gomurio, liežuvėlio operaciją, kurios metu buvo siekiama išgydyti knarkimą.
Baltijos Amerikos klinikos gydytojas-konsultantas, Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro gydytojas otorinolaringologas bei tarptautinių ir Lietuvos draugijų narys Darius Rauba pasakoja, kad knarkimas susilaukė didesnio dėmesio tik atsekus jo ryšį su daug pavojingesne patologija.
„Iki tol niekas nežinojo, kad daugeliui įprastas knarkimas gali būti susijęs su daug pavojingesne patologija. Knarkimas buvo tiesiog socialinė problema. Net būta rekomendacijų, kad jei tavo sutuoktinis knarkia, tai gali būti viena skyrybų priežasčių. Arba išsiskiri, arba atsiskiri ir keliauji gyventi į kitą kambarį, kur tavo miego kokybės niekas nedrums“, - šypsosi pašnekovas.
Kartais būdavo griebiamasi dar drastiškesnių veiksmų. Knarkiančiam asmeniui gydytojas atlikdavo tracheostomiją – operaciją, kurios metu kakle padaroma skylė, pro kurią įvedamas vamzdelis orui. Oras patekdavo tiesiai į apatinius kvėpavimo takus ir knarkimas išnykdavo.
Knarkimas – viršutinių kvėpavimo takų vibracija, kuri dažniausiai vyksta, kai žmogus įkvepia arba iškvepia. Įkvėpimo metu dėl įvairių priežasčių – nutukimo, apsunkinto kvėpavimo per nosį, problemų gerklėje, pavyzdžiui, dėl didelių tonzilių yra mažai vietos – per susiaurėjusią vietą einant oro srautui sukeliama vibracija. Kuo kvėpavimo takai siauresni, tuo didesnė tikimybė, kad kvėpavimo metu audiniai susilies.
Situaciją iš esmės pakeitė miego tyrimas arba polisomnografija - tyrimas, atliekamas pacientui miegant, kai registruojami miego gylis, knarkimo trukmė ir kvėpavimo sustojimo dažnis.
„Būtent tada pirmąkart paaiškėjo, kad žmonės ne tik knarkia, tačiau jiems miego metu sustoja kvėpavimas, o tai jau veda prie pavojingos patologijos. Yra įrodyta, kad negarsus knarkimas žmogui neturi žalos. Vienintelis jo pavojus – kaip ilgalaikio triukšmo pasekmės. Knarkimas labiau kenkia knarkiančiojo artimiesiems. Tuo metu miego apnėja – kvėpavimo sustojimas miegant – tiesiogiai kenkia pačiam žmogui. Kuo dažniau sustoja kvėpavimas miego metu, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus gali susirgti rimtomis ligomis, tokiomis kaip insultas ar infarktas“, - pripažino gydytojas otorinolaringologas.
Kas išduoda sunkią ligos formą
Medikas nustebino, kad kuo žmogus garsiau knarkia, tuo didesnė tikimybė, kad jis serga sunkia miego apnėja.
„Gana naujame moksliniame darbe skaičiuojama, kad jei knarkimo garsas siekia 46 ± 3,6 decibelų, apnėjos indeksas nesiekia 5. Jei knarkimo garsas viršija 60 ± 6,5 dB, žymiai išauga miego apnėjos rizika. Vadinasi, knarkimo garsas tiesiogiai koreliuoja su šios patologijos rizika“, - galus suvedė pašnekovas.
Apnėja diagnozuojama, jei miego metu kvėpavimas sustoja (90 proc.) ilgiau nei dešimt sekundžių. Jei kvėpavimas miego metu bent 10 sekundčių sustoja/susilpnėja perpus (50 proc.), tokiam žmogui nustatoma hipopnėja.
Miego tyrimo metu aparatas skaičiuoja, kiek tokių pilnų ir dalinių kvėpavimo sustojimų įvyksta per valandą. Normoje tokių (pilnų ir dalinių) sustojimų gali būti iki 5 kartų. Pagal naujus standartus, tai, kas yra norma, kiek pasikeitė – jei žmogus ryte nepabunda prastai išmiegojęs, jis nebūna piktas, neturi antsvorio, jam nepadidėjęs kraujo spaudimas – tada net 15 kvėpavimo sustojimų gali būti normalu.
5-15 sustojimų – lengva forma, 15-30 – vidutinio sunkumo, o virš 30 – jau sunki patologijos forma.
Dalis kvėpavimo sustojimų, anot gydytojo, yra centrinės kilmės. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės vartoja migdomuosius vaistus, kurie slopina kvėpavimo centrą. Tas pats gali įvykti ir dėl didelio alkoholio kiekio. Visgi dažniausiai kvėpavimą trikdo tai, kad įkvepiamas oras suspaudžia audinius paskui save. Kuo plyšys orui siauresnis, tuo audiniai greičiau užsidaro.
„Todėl yra įrodyta, kad žmonės, kurie yra nutukę (taip, riebalai kaupiasi ir kakle, pasmakrėje), miego metu kvėpavimo audiniai subliūkšta. Čia jau miego pozicijos keitimas situacijos nebegelbėja ir pirmoji (ir pagrindinė) išeitis – nutukimo gydymas“, - informavo D. Rauba.
Gydytojo skaičiavimais, per pastaruosius penkerius metus dvigubai-trigubai išaugo pacientų, kurie kreipiasi dėl knarkimo, skaičius. Retas į kabinetą užsuka vienas – dažniausiai vyrą už rankos atveda gyvenimo draugė ar žmona, kuri dėl knarkimo labiausiai ir kenčia.
„Būna, ji pasakoja, kad jai ne tik kenčia miego kokybė, tačiau ją gąsdina ir tai, kad stoja vyro kvėpavimas, miego metu jis pamėlsta. Ateina ir puikias pareigas užimantys vyrai, kurie dėl knarkimo patiria nemalonumų, pavyzdžiui, komandiruočių metu – kai niekas nenori miegoti net gretimame kambaryje. Toks žmogus ateina dėl pirminės – knarkimo – problemos, tačiau atlikę jam miego tyrimą nustatome, kad pacientas serga ir miego apnėja, kuri kenkia ne aplinkiniams, o jam pačiam“, - pasakojo gydytojas.
Gydymo galimybės
Įtarimų turinčiam pacientui pirmiausiai reikėtų atlikti miego tyrimą. Tai galima atlikti specialiose laboratorijose, kurios yra sostinės Santaros klinikose arba Kauno klinikose, arba kreiptis į firmas, kurios turi specialius portatyvinius aparatus. Jį žmogus išsinuomoja, su juo permiega naktį, o tada specialistai jau analizuoja gautus duomenis.
Jei pacientas tik knarkia, tačiau neserga miego apnėja, galima ieškoti paprastesnių sprendimo būdų – miegoti atskiruose kambariuose, naudoti ausų kamštukus. Kadangi žmogus dažniausiai knarkia gulėdamas ant nugaros, yra sukurta įvairiausių prietaisų, kurie kontroliuoja, kokia poza žmogus miega. Pavyzdžiui – į pižamos nugaros vidinę dalį įsiūti šereliai-volelis, kurie kelia nepatogumą, tad naktį atsigulus ant nugaros žmogus net per miegus verčiasi ant šono. Dar daugiau – yra pagalvių, kurios „išgirdusios“, kad asmuo knarkia, viename šone ima pūstis ir pasuka miegančiojo galvą šonan.
Visgi kartais chirurginis įsikišimas yra neišvengiamas. Tai būna tuomet, kai knarkimo kitomis priemonėmis sustabdyti nepavyksta arba nustatoma miego apnėja, kuri jau pavojinga žmogaus sveikatai. Tada tenka ieškoti būdų, kaip pirmiausia praplatinti viršutinius kvėpavimo takus.
„Viena iš mažiau invazyvių operacijų – minkštojo gomurio ir liežuvėlio paveikimas specialiomis adatėlėmis (su vietine nejautra), po ko vidinis raumuo, paveiktas elektros srove, sustorėja, sustandėja ir nebevibruoja. Tokia neskausminga procedūra atliekama 5-6 vietose ir žmogus jau kitą dieną gali eiti į darbą. Visgi, ji dažnai nepadeda iš pirmo karto ir po mėnesio ar pusantro reikia procedūrą kartoti. Mūsų lietuviai pacientai yra nekantrūs, rezultato nori iškart, todėl šį nesudėtingą gydymo būdą renkasi ne visada“, - pripažino D. Rauba.
Jei pacientas bus labai nutukęs, jo minkštasis gomurys sudribęs, o liežuvėlis – ilgas, natūralu, kad tokia minimali procedūra vargu, ar bus labai veiksminga. Ji labiau tinka įprastai knarkiantiems asmenims, neturintiems didelių anatominių pakitimų gerklėje, problemų su svoriu, tačiau ne sergantiems apnėja.
Jei žmogus nuolatos netaisyklingai kvėpuoja per nosį, jis įpranta kvėpuoti per burną, o tai savo ruožtu sukelia knarkimą.
„Tokiems pacientams galime pirmiausia pasiūlyti sutvarkyti kvėpavimą per nosį – atlikti nosies pertvaros ar nosies gleivinės, kriauklių sumažinimo operaciją. Visos kitos operacijos, kurių esmė – minkštasis gomurys ir liežuvėlis – yra pakankamai skausmingos. Juk net mažiausia žaizdelė burnoje kelia didelį diskomfortą, ypač ryjant seiles. Po tokių operacijų reikalingas teisingas nuskausminimas, kol žaizda pacientui ims trauktis, mažėti“, - patarė gydytojas otorinolaringologas.
D. Rauba pasakojo apie pacientą, kuriam jis atliko tris operacijas – nuo lengviausios iki labiau sudėtingos – kol pavyko įveikti knarkimą. Žmogus, jo teigimu, neturėtų puoselėti per daug optimistiškų vilčių viską išspręsti vienu kartu. Kartais, jei ryškūs anatominiai pakitinimai, prireikia ir antros priemonės. Be to, labai dažnai galutinis rezultatas priklauso ne tik nuo specialisto, tačiau ir nuo paciento – ar jis bus linkęs mesti svorį, ar sutiks miego metu dėvėti specialų aparatą-kaukę, kuri tiekia didesnio slėgio oro srautą, etc.
Kai kuriose užsienio šalyse pastarąjį gydymo būdą taiko apie pusė pacientų, o tokia kaukė net būna kompensuojama valstybės. Lietuvoje tokios galimybės nėra, nebent pacientas pats pirktų arba nuomotųsį tokį aparatą.
„Knarkia daugelis, bet kartais knarkimas yra rimtesnių problemų pradžia. Pavyzdžiui, žmogus turi padidintą kraujo spaudimą. Jis geria įvairiaus vaistus, tačiau jie nelabai padeda. Paaiškėja, kad žmogui naktį sustoja kvėpavimas ir dusulio metu išsiskiria įvairūs stresiniai hormonai, kurie bando žmogų pažadinti, tačiuo tuo pačiu ir neleidžia „numušti“ kraujo spaudimo. Sustojus kvėpavimui pacientui ima trūkti deguonies audiniuose, pasikeičia medžiagų apykaita, sutrinka insulino tolerancija, todėl ima aiškėti, kodėl toks žmogus turi proiblemų bandydamas numesti svorio perteklių. Viską turėtų įvertinti gydytojas“, - reziumavo pašnekovas.
Kadangi dabar naudojamos chirurginės intervencijos nėra 100 proc. efektyvios, neretai skausmingos ir traumatiškos, ieškoma naujų chirurginių metodikų operacijos efektingumui didinti ir mažinti pooperacinį skausmingumą. Daug žadančiai atrodo skelbiami naujausi tyrimų rezultatai, kur minkštojo gomurio, liežuvėlio stangrumas, įtempimas, ertmės nosiaryklėje didinimas pasiekiamas ne šalinant dalį perteklinių audinių, o specialia siuvimo ir pritvirtinimo prie stabilių aplinkinių struktūrų technika pakeliami ir pakabinami minkštojo gomurio audiniai.
