Gimdymas nesusitarus: mokėti „į kišenę“ nenorinčios moterys patiria visuomenės spaudimą

Ar Lietuvoje įmanomas gimdymas, kurį vėliau būtų galima prisiminti be siaubo, be išankstinio susitarimo, t. y. pas tuo metu ligoninėje budintį atsitiktinį gydytoją? DELFI kalbina tokių patirčių turėjusias moteris.

Antrą kartą dėl gimdymo tarsis

Agnė, pagimdžiusi prieš keletą mėnesių, pasirinko tik įstaigą, kurioje norėtų gimdyti, tačiau gydytojo nusprendė nesirinkti. Jos manymu, gydytojai ir taip privalo gerai atlikti savo darbą, o ir gydymo įstaigose galima pamatyti plakatus, raginančius nemokėti medikams į kišenę. Vis dėlto moteris prisipažino, kad antram gimdymui jau tartųsi – ne dėl medicininio saugumo, bet dėl emocinio komforto.

„Pirmas klausimas buvo, pas ką mes. Perklausė net kelis kartus – taip netikėta buvo, kad atvykome nesusitarę. Kadangi pati dirbu paslaugų srityje, man buvo keista matyti, kaip su savo paciente bendrauja medikai. Atrodo elementaru, kad turi būti pasakyta, jeigu ketinama leisti gimdymą skatinančius vaistus. Man nebuvo pasakyta. Medikai viską darė, kaip jiems atrodo, ir nesitarė, tik vis kartojo, kad pagimdysiu. Neišgirdau nė vieno paguodžiančio žodžio: „Jeigu jums atrodo, kad jums čia kažką skauda, nieko jums čia neskauda“.

Tačiau šį grubumą atsvėrė akušerė – nepaprastai geras ir nuoširdus žmogus. Ji nuoširdžiai domėjosi mano situacija, vis klausinėjo, padėjo. Įsivaizduoju, kad taip, kaip dirbo akušerė, normaliai turėjo dirbti visas personalas. Todėl, nors mes neketinome niekam mokėti, pajutome didžiulį norą šiam žmogui atsidėkoti. Paprasčiausia tai buvo padaryti iš karto po gimdymo duodant pinigų. Davėme jai 200 Lt, kad nereikėtų galvoti, kokią dovaną jai nupirkti ir kaip ją vėliau rasti“, - atviravo moteris.

Iš aplinkinių – kaltinimai neatsakingumu

Kita DELFI pašnekovė taip pat nusprendė nesitarti dėl gimdymo iš anksto. Jos patirtis – sėkmingesnė. Moteris ne tik buvo tas žmogus, kuris savo aplinkoje pralaužė ledus – po jos nesusitarusios gimdė jau trys merginos.

„Buvau principingai nusprendusi nemokėti ir nesirinkti gydytojo, nes esu prieš sistemos tvirkinimą, nesu nė karto gyvenime davusi kyšio, todėl pagalvojau, kodėl dabar, kai ateina naujas žmogus į pasaulį, jo kelionę turiu pradėti nuo korupcinio akto. Be to, pasikalbėjau su savo bendraamžėmis rezidentėmis, kurioms teko dirbti akušerijos skyriuje. Jos patvirtino, kad gydytojai įpratę gauti pinigų, tačiau jeigu jų negauna, tikrai neatlieka savo darbo prasčiau. Pasirinkau tik kliniką – Raudonojo kryžiaus ligoninę, nes norėjau, kad būtų kuo mažiau gimdyvių, o kadangi skyrius buvo ruošiamas iškėlimui, jo nelabai kas rinkosi. Su manimi gimdė tik dar dvi gimdyvės.

Turiu pripažinti, kad prieš gimdymą turėjau atlaikyti stiprų tetulyčių ir anksčiau gimdžiusių moterų spaudimą, kad esu žiauriai neatsakinga, save ir savo vaiką stumiu į didelį pavojų, nes gydytojai dirba aplaidžiai, jie pripratę gauti pinigus, o jeigu neduosiu, paliks mane vos ne koridoriuje mirti. Kai tu esi nėščia, visos šios kalbos labai veikia, todėl pradedi dvejoti, nes tau pasakoja visokias baisias istorijas. Laimė, mane palaikė vyras, kuris tvirtai laikėsi sprendimo nesitarti. Beje, mums pritarė ir mano šeimos gydytoja“, - pasakojo Rytė.

Kadangi jaunai moteriai gimdymas prasidėjo vakare, keitėsi gydytojų pamainos, tačiau ji dėl to tragedijos nematė. Juolab, kad antroji gydytoja su ja praktiškai ir prabuvo visą naktį – mat gimdymas buvo ilgas ir komplikuotas.

„Procesas turėjo trukti kelias valandas, o pagimdžiau tik aštuntą ryto ir dar teko atlikti papildomų procedūrų. Gydytoja tikrai daug vargo, po gimdymo buvo visa šlapia. Finalinius darbus padarė jau į darbą atėjusi skyriaus vedėja. Taigi aukščiausio lygio paslaugas gavau nesumokėjusi nė lito. Tačiau mes su vyru buvome tokie laimingi, kas viskas baigėsi gerai, kad norėjome gydytojai atsidėkoti, piniginėje vyras turėjo keis šimtus litų – juos ir nunešė gydytojai. Beje, seselės taip pat buvo nuostabios. Mes norėjome gultis į šeimyninę palatą, kurioje viena naktis kainuoja 200 Lt, o po komplikuoto gimdymo laiko iki penkių dienų. Tačiau seselės pradėjo dejuoti: „Dieve, kokie pinigai, jūs ką, išprotėjote, geriau už juos ką nors nusipirkite, ką nors sugalvosime“. Ir jos taip viską sustumdė, kad galėjo paguldyti mus į paprastą palatą“, - prisiminė moteris ir patikino, kad antrą vaiką gimdys lygiai taip pat.

Jaučiasi nesaugiai, bet vis tiek nesitars

Vilnietė Saulė dar tik ruošiasi savo pirmajam gimdymui. Šiuo metu jai aštuntas nėštumo mėnuo. Moteris taip pat neketina tartis su gydytoju iš anksto.

„Jaučiasi labai didelis spaudimas, juolab kad iš savo artimos aplinkos nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tikrai nieko nemokėjo. Manęs vis klausinėja, ar esu jau susitarusi, tačiau tarimasis automatiškai susijęs su pinigais, o aš niekada gyvenime nesu davusi kyšio. Ligoninę galbūt būčiau ilgiau rinkusis, tačiau kadangi gyvenu šalia vienos iš jų, apsispręsti nebuvo sunku. Aišku, prieš tai joje apsilankėme, apžiūrėjome gimdyklas. Ten pat lankėme ir nėštumo kursus, kuriuose taip pat buvo kalbama, kaip svarbu iš anksto išsirinkti gydytoją, kad jis atitiktų tavo nuostatas. Tačiau tas malonumas kainuoja apie tūkstantį kitų – kaip supratau, tokia yra įprasta suma už gimdymą (800 Lt gydytojui, 200 Lt – akušerei). Mane labiausiai pribloškė, kad už gimdymą mokėjo net tie žmonės, iš kurių to tikrai nesitikėjau – su jais labai daug diskutavome apie situaciją Lietuvoje, klestinčią korupciją, apie tai, kad reikėtų pagaliau gyventi kitaip. Ir kai jiems sakiau, kad jie davė kyšį, šie tikino, kad tai ne kyšis, kadangi pinigus mokėjo po to. Vėliau visgi sutiko ir teisinosi, kad norėjo, būti dėl visko užtikrinti.

Kol nepradėjau domėtis, nemaniau, kad Lietuvoje nemokamas gimdymas – retenybė. Todėl negalėčiau pasakyti, kad man dabar labai ramu, nepaisant to, kad mano sveikata visiškai gera, per visą nėštumą nekilo jokių problemų. Jeigu „užkurta“ tokia nerašytų taisyklių sistema, gal tikrai priežiūra bus prastesnė? Tačiau mano sprendimas – principo reikalas. Tikrai nenorėčiau, kad pirmas kyšis mano gyvenime būtų susijęs su vaiko gimimu. Nuolat kalbama apie tai, kad nauja karta turi pakeisti korupcijos situaciją mūsų šalyje. Aš ir jaučiuosi esanti ta karta, kuri galėtų kažką keisti, bet mano didelė dalis draugų net nesusimąstydami vaiko gimimo atveju moka vokelius“, - svarstė pašnekovė.

Moteris atviravo, kad iš aplinkinių jaučia požiūrį, tarsi jai būtų gaila pinigų vaikui. Iš tiesų šeima galėtų rasti šį papildomą tūkstantį, tačiau tai principo reikalas. Saulė sutinka, kad gydytojai nėra apmokami tiek, kaip turėtų, bet eilę metų klestintys vokeliai – tikrai ne išeitis iš situacijos. „Kai pagalvoji, kokios sumos ten cirkuliuoja, tikrai baisu. Šiuos kyšius duoda net valstybės institucijose dirbantys žmonės, kurie kaip ir turėtų šį procesą prižiūrėti. Trūksta suvokimo, kad tai korupcija, kyšis, be jokių pagražinimų“, - įsitikinusi pašnekovė.

Medikė kategoriškai ragina nustoti mokėti už gimdymus

Nors ligoninėse, remiantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu, įteisinta tvarka, pagal kurią, moteris gali pasirinkti gydytoją oficialiai ir už šį pasirinkimą oficialiai susimokėti, Saulė teigė, kad visos be išimties jos pažįstamos mokėjo nelegaliai. Pavyzdžiui, Kauno P. Mažylio gimdymo namuose oficialus mokestis siekia beveik 600 Lt už gydytojo pasirinkimą, beveik 300 Lt – akušerės. Vilniaus gimdymo namuose gimdyvė turi sumokėti kiek daugiau nei 800 Lt. Atskaičiavus visus mokesčius gydytojas į rankas gauna vos 300 Lt.

„Nežinau kodėl, bet moterys nuolat kalba apie tai, kiek reikia duoti pinigų už gimdymą. Kita vertus, pas mus per parą būna maždaug 15 gimdymų, dirba penki gydytojai, o paslaugą, kad atvažiuotų konkretus gydytojas, užsisako tik vienetai. Visos kitos gimdo bendra tvarka ir išeidamos labai padėkoja, kad viskas buvo labai gerai. Juolab kad komplikacijos atveju pas mus sulekia visi, kas tik gali. Nežinau, kaip toms moterims išaiškinti, kad jos nesitartų, nemokėtų ir kad niekas tų pinigų iš jų nelaukia. Pas mus tikrai dirba labai stiprios brigados, aišku, kartais pasitaiko nemalonių atvejų, nes turime labai daug gimdymų, tačiau tai tikrai didelė retenybė. Sutinku, kad individualios priežiūros paslauga turi likti, nes yra jautresnės psichikos moterys, kurioms ramiau gimdyti su pažįstamu gydytoju. Tačiau tai turi būti oficialiu“, - tikino Vilniaus gimdymo namų direktorė Kornelija Mačiulienė.

Paklausta, kodėl moterys visgi įsitikinusios, kad už gimdymą būtina atsidėkoti, ji patarė pasklaidyti senus šaltinius, kuriuose teigiama, kad Lietuvoje nuo senų laikų kiekvienai pribuvėjai dovanodavo skarelę arba rankšluostį, karo metais iškepdavo duonos. Taip pat ir Hipokrato žmona, kuri buvo akušerė, nuolat gaudavo dovanų. Taigi visos tautos turi savas atsidėkojimo tradicijas. Šiandien dovana įgavo pinigų pavidalą, nes viskas vertinama pinigais.

„Kategoriškai nesutinku, kad reikia gydytojui mokėti už gimdymą. Tikrai ne nuo pinigų priklauso gydytojo darbo kokybė. Kita vertus, manau, kad situacija keičiasi. Prieš keletą metų dauguma moterų net neabejojo, kad reikia susimokėti, o dabar jau jos svarsto, ar verta“, - svarstė K. Mačiulienė.

Tuo tarpu Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas Liutauras Labanauskas nemato nieko bloga, jei moteris nori iš anksto susitarti dėl gimdymo.

„Juk dabar visa tai galima daryti oficialiai. O jei kažkas duoda į kišenę, tai jų reikalas. Taip pat visiškai normalu atvykti ir nesusitarus, tačiau čia yra kita problema. Jei moteris visą nėštumą buvo sekama vieno gydytojo, natūralu, kad ji nori pas jį gimdyti. Jei jis nepriima gimdymų, taip pat nematau nieko bloga, jeigu jis kažką iš savo kolegų rekomenduoja. Gimdymo labai tiksliai nesuplanuosi, todėl moteris norėtų tikrai žinoti, kad tuo metu galės kreiptis būtent į tą gydytoją, į kurį nori. Vis dėlto gimdymas – rimta gyvenimo procedūra, moteris nori jaustis saugi. Juk tai ir taip didžiulis stresas, kam reikia jo sukurti papildomai? Taigi jei moterį gąsdina situacija vykti gimdyti nesusitarus, geriau susitvarkyti viską taip, kad streso būtų mažiau“, - svarstė medikas.

Kaip medikas „išsireikalavo“ kyšio iš žinomos ekonomistės

Labai griežtą nuomonę apie „atsidėkojimą“ gydytojams turi ekonomistė Aušra Maldeikienė. Ji prisipažino paskutinį kartą kyšį davusi 2007 m.

„Man darė kojos operaciją. Gydytojas, beje, Vilniaus universiteto docentas, taigi puikiai žinantis, kokia mano alga, tol stovėjo prie lovos, kol susimėčiusi neįdaviau jam pinigų. Prieš tai mane dar močiutės auklėjo. Aš agitavau jas neduoti kyšio, nes mačiau, kad jos tikrai neturi pinigų, tačiau jos buvo prisiruošusios pinigų iš anksto. Viena, eilinė rajono savivaldybės darbuotoja, taigi galima įsivaizduoti jos atlyginimą, pasakojo, kaip ilgai taupė tuos 600 Lt, kuriuos „reikia“ duoti. Aš būčiau nedavusi, jei gydytojas taip ilgai nebūtų stovėjęs. Turėjau 300 Lt, juos visus ir atidaviau atsiprašinėdama, kad neturiu voko. Jis atlapojo kišenę, pasiėmė tuos pinigus ir nė „viso gero“ nepasakė.

Šiemet turėjau net keturias operacijas, bet nė karto nedaviau. Daktarai buvo puikūs, operacijos praėjo gerai, viską, ką turėjau žinoti, man paaiškino. Su manimi jie bendravo lygiai tiek, kiek priklauso – nei per daug, nei per mažai. Niekas pas mane nelakstė ir saldžiai nesišypsojo, bet viskas, ko reikėjo, buvo padaryta ir pasakyta. O labai išsamių paaiškinimų man nereikia: skirtingai nuo daugelio Lietuvos žmonių, nesu tiek išsilavinusi, kad suprasčiau sudėtingus organizmo tarpusavio ryšius. Man svarbiausia – ką turiu daryti. Tuo tarpu mes norime, kad daktaras ir gerai gydytų, ir būtų mūsų mamytė, draugas, lovoje apkamšytų. Jei žmonės nebeturi, kur dėti pinigų, tegu duoda. Tie, kurie duoda, galbūt patys labai prastai atlieka savo darbą, ir jeigu jiems papildomai „nepadeda“, nieko ir nedaro. Aš asmeniškai darbą darau sąžiningai už tuos pinigus, už kuriuos sutikau dirbti, ir tikiu, kad 85-90 proc. gydytojų mąsto taip pat. Pagaliau jei pataikysi pas prastą gydytoją – duosi jam ar ne, rezultatas vis tiek bus blogas. Jei gydytojas geras, jis nemokės padaryti blogai – duosi jam ar ne“, - įsitikinusi pašnekovė.

Pasak A. Maldeikienės, kitas dalykas, kad mes tyčiojamės iš viešojo sektoriaus darbuotojų Lietuvoje, norėdami, kad jie dirbtų ir labai gerai, ir už dyka, ir dar mums paplotų bei mus mylėtų. „Todėl aš nenoriu žeminti nei savęs, nei tų gydytojų. Manau, šiuos santykius reikia vieną kartą sutvarkyti ir tai labiau priklauso nuo duodančiųjų nei nuo imančiųjų. Įdėti reikia ne į kišenę, bet į sistemą, kad ji būtų kitokia.