Anot gyd. E.Abraitienės, gimdos kaklelio vėžio išsivystymo rizika stipriausiai siejama su didelės rizikos grupės Žmogaus papilomos viruso buvimu. Papildomi faktoriai, vadinami gimdos kaklelio rizikos faktoriais – cheminės, hormoninės kontraceptinės priemonės, kitos virusinės ir bakterinės infekcijos – neatrodo labai svarbūs, išskyrus rūkymą. Duomenys apie rūkymo žalos laipsnį yra labai įvairūs ir dažniausiai jis nurodomas kaip ypač stiprus faktorius, pagreitinantis vėžinių ląstelių išsivystymą.
Tyrinėjant Žmogaus papilomos virusą nustatyta, kad net apie 100% plokščialąstelinių gimdos kaklelio karcinomų (karcinoma – piktybinis navikas iš epitelinių ląstelių; vėžys) ir daugiau kaip 70% adenokarcinomų (adenokarcinoma – piktybinis liaukinio epitelio navikas) susiję su šio viruso buvimu DNR.
Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 150 Žmogaus papilomos viruso tipų . Šie tipai skiriasi vienas nuo kito savo transformuojančiomis savybėmis ir pagal tai yra skirstomi į grupes. Mažos rizikos tipai dažniausiai siejami su egzofitinėmis Condyloma acuminata, plokščiomis karpomis ir silpnomis displazijomis (displazija – audinio, organo vystymosi arba augimo sutrikimas). Tuo tarpu didelės rizikos ŽPV tipai nustatomi karcinomų ir įvairaus laipsnio displazijų mėginiuose.
Keletą didelės rizikos grupės ŽPV tipų galima vadinti tarpinės grupės virusais, nes jie dažniau sutinkami vidutinėse ir ryškiose displazijose, negu piktybiniuose navikuose.
Ginekologės teigimu, ŽPV infekcija į gimdos kaklelio ląsteles patenka lytiniu keliu ir vėliau gali suaktyvėti po mikroabrazijų (abrazija – kūno ertmės arba audinių išgrandymas) ar kitų intervencijų, pažeidžiančių gimdos kaklelį.
Kaip vystosi gimdos kaklelio vėžys
Gimdos kaklelio ląstelių pakitimui įtakos gali turėti daugelis faktorių. Žmogaus papilomos virusas pagreitina jų išsivystymą. Daugeliui pacienčių šie pakitimai savaime regresuoja. Kitoms gi progresuoja į didelio laipsnio pažeidimus ar vėžį.
ŽPV infekcijos poveikis, gimdos kaklelio displazija ir gimdos kaklelio invazinis vėžys, anot gyd. Abraitienės, yra labai priklausomi nuo amžiaus. Maždaug 15% 15-30 metų moterų gimdos kaklelio tepinėliuose randamas papilomos virusas. 25-45 metų amžiaus vidurkyje šis procentas išauga iki 90%. Dažnai atliekant PAP tyrimą ir gydant viruso sukeltus pakitimus vėžio galima išvengti. Tą ypač reiktų žinoti vyresnėms moterims, nes 45-65 metų amžiaus grupėje yra pasiekiamas vėžio išsivystymo pikas.
Minimalūs citologiniai pakitimai, pastebimi atlikus PAP tyrimą, yra vadinami ASCUS ( kuomet randamos atipinės plokščio epitelio nenustatytos reikšmės ląstelės). Yra akivaizdžių įrodymų, kad daugumos ASCUS priežastis yra Žmogaus papilomos infekcija plokščiojo epitelio ląstelėse. Dažniausiai moterims, turinčioms šiuos pakitimus, jie progresuoja į LGSIL (nežymius plokščio epitelio intraepitelinius pakitimus). Vidutinis laiko tarpas nuo ASCUS iki LGSIL išsivystymo yra maždaug 4 metai.
Dažnai pacientėms pirmieji pakitimai regresuoja ir tik 20% moterų išsivysto į HGSIL (žymius plokščio epitelio intraepitelinius pakitimus). Šis progresavimas taip pat trunka apie 4 metus. Daugumai moterų, kurioms HGSIL pakitimai yra negydomi, išsivysto mikroinvazinis, o vėliau ir gilesnio laipsnio invazinis vėžys, kurio vystymasis užtrunka ilgiau nei 9 metus. Todėl, anot gyd. E.Abraitienės, neteisinga būtų sakyti, kad “vėžys suėda per kelis mėnesius”. Reguliariai tikrinantis ir atliekant onkocitologinį – PAP tyrimą – tragiškų pasekmių galima išvengti.
PAP turi būti daromas vieną kartą į metus. Ginekologės teigimu, jei pamečiui trys tepinėliai yra be patologijos, ketvirtą tepinėlį galima kartoti po dvejų metų.
PAP turi būti imamas tuoj po mėnesinių, kada mažiausiai yra gleivių gimdos kaklelyje. Onkocitologinis tepinėlis imamas specialiais šepetėliais, kurie nubraukia paviršines gimdos kaklelio epitelines ląsteles.
Tyrimas visiškai neskausmingas. Tačiau neskauda, anot gydytojos, ir kai vystosi vėžys, todėl net ir nejaučiant jokių skausmų šį tyrimą atlikti yra būtina.
PAP tyrimo istorija
1928 m. graikų kilmės amerikietis mokslininkas George Nicolas Papanicolaou aprašė genitalijų vėžio diagnostiką tiriant ląsteles. Įvairių šalių mokslininkai dirbo vėžinių susirgimų diagnostikos tobulinimo linkme. Austrų ginekologas Schouenstein aprašė paviršinį vėžį, kitaip vadinamą “carcinoma in situ”, t.y. vėžį, neperaugusį į gilesnius audinių sluoksnius. Tyrimų dėka tapo aišku, kad akimi nematomas paviršinis vėžys gali būti jau rastas ir diagnozuotas makšties ar gimdos kaklelio tepinėliuose.
1940 m. buvo pristatyti eilės nepaprastai sėkmingų projektų rezultatai, įrodantys, kad makšties ir gimdos kaklelio tepinėliuose galima rasti “slaptą” vėžį, kurį pašalinius gaunami stulbinantys gydymo rezultatai. Papanicolaou garbei tepinėlį ėmė vadinti “PAP tepinėliu”.
“PAP tepinėlis”, kaip procedūra, įgalinanti pašalinti mirtiną susirgimą, identifikuojant ir gydant ikivėžinį susirgimą, buvo labai plačiai įdiegta. Kaip makšties ir gimdos kaklelio tyrimas jis tapo įprastu ir gerai žinomu terminu bei yra vienas iš privalomų tyrimų JAV. Tokiu pat pavadinimu šis tyrimas pasklido ir kitose šalyse.
Iki to laikotarpio, kol PAP tepinėlis nebuvo įdiegtas į klinikinę praktiką, mirtingumas nuo gimdos kaklelio vėžio JAV buvo viena iš dominuojančių priežasčių (deja, iki šiol mirčių priežasčių lyderių tarpe šie susirgimai yra šalyse, kur gimdos kaklelio PAP tyrimas nėra įdiegtas). Faktiškai joks kitas testas pasaulyje nebuvo taip sėkmingai ir efektingai įdiegtas išgyvendinant vėžį.
Deja, Lietuvoje šie tyrimai atliekami tikrai nepakankamai plačiai, o ir ne visais atvejais taip, kaip jie turėtų būti atliekami.
PAP tepinėlis, jį atliekant kokybiškai, įgalina nustatyti akimi dar nematomus pakitimus gimdos kaklelyje ir kuriems esant moteriai dar galima padėti.
