- Esate tikras savo srities profesionalas - tai patvirtina ir jūsų kolegos. Prieš tampant puikiu gydytoju, reikia nueiti netrumpą kelią. Kokia buvo jūsų, kaip mediko, pradžia? Kas paskatino tapti gydytoju ir kaip atradote urologijos sritį?
- Gydytoju norėjau tapti jau žengdamas į pirmąją mokyklos klasę. Svajonė tapti onkologu - chirurgu atsirado kur kas vėliau, vyresnėse klasėse perskaičius Aleksandro Solženicyno apsakymą „Rakovij korpus“ (Vėžininkų korpusas – liet.), atskleidžiantį vėžiu sergančių žmonių išgyvenimus. Studijuodamas su urologija susidūriau praktikos metu. Nenusivyliau, patiko LSMU Urologijos klinikos gydytojų požiūris į jaunuosius kolegas. Pasirinkęs chirurgijos rezidentūrą suvokiau, kad urologija man tinkamiausia sritis, apimanti tiek pacientų konsultavimą bei gydymą poliklinikoje, tiek ir didžiąją chirurgiją, disponuojanti galybe invazinių bei neinvazinių tyrimų, leidžianti save realizuoti įvairiais gyvenimo tarpsniais, be to, suteikianti galimybę įgyvendinti svajonę - tapti specializuotu onkologu chirurgu-urologu.
- Medicinos technologijos, gydymo būdai nuolat tobulėja. Ar gydant urologijos ligas taip pat apstu naujovių?
- Urologija neatsiejama nuo mokslo, technikos bei farmacijos pažangos. Atsiranda vis naujesnių, veiksmingesnių, mažiau šalutinių poveikių turinčių vaistų, skirtų tiek funkcinėms, tiek ir onkourologijos ligoms gydyti. Tobulinamos gydymo schemos, jos papildomos naujais diagnostikos bei gydymo algoritmais. Urologinių ligų diagnostikai bei gydymui vis svaresni tampa sudėtingi radiologiniai tyrimų būdai.
Pavyzdžiui, multiparametrinis branduolių magnetinio rezonanso tyrimas, kuris pastaraisiais metais išsikovojo nenuginčijamas pozicijas tiek prostatos vėžio diagnostikos bei gydymo schemose, tiek ir pasirenkant aktyvų šios ligos stebėjimą. Taip pat bendradarbiaujame su UAB „Diagnolita“ mokslininkais, dalyvaujame tiriant genetinius prostatos vėžio žymenis, kurie ateityje suteiks galimybę dar tiksliau diagnozuoti šią ligą bei vertinti gydymo veiksmingumą.
Urologinėms ligoms sergantiesiems stengiuosi taikyti visus mūsų ligoninėje bei Lietuvoje prieinamus gydymo būdus, kurie sudarytų geriausias galimybes pacientui pasveikti. Jei mūsų ligoninėje nėra galimybės taikyti vieno ar kito gydymo ar tyrimo būdo, tačiau jie yra būtini bei galimi kitose Lietuvos gydymo įstaigose, visada pasitariu su kolegomis, o esant reikalui siunčiu pacientą pas labiau patyrusį kolegą.
Nemanau, kad žibame naujausiomis technologijomis ar galime pasigirti kokia nors ypatinga įranga, kurios neturėtų kitos Lietuvos gydymo įstaigos. Manau, kad mums labai trūksta įvairiausios įrangos, tačiau net ir disponuodami tuo, ką turime, stengiamės pasiekti kuo geresnių gydymo rezultatų.
- Kaip žinia, toliau nuo pagrindinių didmiesčių jaučiamas gydytojų specialistų trūkumas. Kokia situacija Šiauliuose? Ar pakanka jūsų ligoninėje urologų?
- Lietuvoje toliau nuo universitetinių gydymo įstaigų ypač trūksta iniciatyvių, naujoviškai mąstančių gydytojų. Tarp jų ir urologų, kurie papildytų mūsų gretas. Deja, šiuo metu gydytojų darbas pas mus nėra įvertintas, todėl jaunimas neretai pasirenka rezidentūros studijas svetur, o vėliau ten planuoja ir savo ateitį.
Šiaulių ligoninės Urologijos skyriuje dirba aukštos kvalifikacijos gydytojai urologai, gebantys pasiekti puikių gydymo rezultatų net ir nesant idealių techninių darbo sąlygų. Mūsų urologai atlieka visas urologines procedūras ir operacijas, tačiau kiekvienas stengiamės papildomai specializuotis vienoje ar kitoje urologijos srityje, todėl atsiranda galimybė sukaupti daugiau specifinių žinių ir patyrimo, esant reikalui patarti ar padėti kolegoms.
- Ypatingą dėmesį skiriate vėžio genetikai. Kodėl?
- Genetika - raktas į gyvybės, žmogaus bei ligų ištakas. Tai savotiška šių laikų alchemija, kuria bandoma realizuoti amžiną žmogaus nemirtingumo svają. Kūrėjas apsaugojo mūsų genomą: jame ne tik nuolat atkuriamos įvairios pažaidos, dėl ko mes išliekame, bet jis ir kinta, dėl ko mes esame skirtingi ar net susergame. Genomo sudėtingumas apsaugoja jį ir nuo mūsų intelekto, mūsų išsvajotų genetinių manipuliacijų, jų pasekmių, kurių dėka mes galbūt įveiktume sudėtingas ligas, tačiau ar po tokių manipuliacijų vis dar liktume žmonėmis.
Vėžio genetika - esminis šios ligos pažinimo būdas, nes piktybiniai navikai atsiranda dėl paveldėtų ar įgytų genų mutacijų, jų derinių. Šiuo metu viena pagrindinių vėžo tyrimų krypčių - genetiniai tyrimai, kuriais kaupiami duomenys apie įvairiausias šią ligą sukeliančias genų mutacijas, jų poveikį genomui, ląstelei.
Vėžio genetikos suvokimas gali ne tik pagerinti šių ligų diagnostiką, tačiau ir atverti kelią naujiems gydymo būdams. Nors ir iššifruotas žmogaus genomas, nustatyti su įvairiomis ligomis susiję genai bei masė įvairiausias ligas sukeliančių mutacijų, tačiau reikės dar labai daug laiko, kol bus sukurti veiksmingi gydymo būdai. Kiekvienas, kad ir menkiausias, vėžio genetikos mokslo žingsnelis padeda priartinti vėžio įveikimo viziją.
- Papasakokite plačiau apie radikaliąją onkourologiją. Tai - bene efektyviausias vėžinių ligų gydymas?
- Radikali onkourologija apima ne tik radikalų operacinį gydymą, bet ir radikalų spindulinį gydymą, šių gydymo būdų derinį. Jais siekiama paciento organizme visiškai pašalinti ar sunaikinti vėžio ląsteles, tai - radikalaus gydymo siekiamybė. Kasdieniame darbe stengiamės nepamiršti, kad gydome žmogų, kuris turi lūkesčių.
Neretai jis serga dar ir ne viena gretutine liga, kuri gali riboti vieno ar kito radikalaus gydymo būdo pasirinkimą, ar net apskritai galimybę jį taikyti. Tai labai sudėtingi sprendimai. Neretai po didelės apimties vėžio operacijų ar radikalaus spindulinio gydymo pasitaiko komplikacijų, pacientai būna išsekę, būtina jų slauga, reabilitacija.
Deja, labai dažnai Lietuvoje nepastebimos akivaizdžios žmonių socialinės problemos. Jie neturi išteklių net nuvykti į universitetų ligonines, o jei ten ir nuvyktų, netektų jais besirūpinančių žmonių palaikymo, todėl žmonėms svarbi galimybė gydytis kuo arčiau jų gyvenamosios vietos. Regionų centruose plėtojant radikalią onkourologiją pacientai gydomi arčiau namų, todėl mažėja sveikatos paslaugų prieinamumo atotrūkis tarp regionų ir miestų, turinčių universitetų ligonines, gyventojų.
