Tik sužinojęs diagnozę jis pajuto, kad naktimis keistai prakaituoja, greičiau pavargsta. Bet dar bandė galvoti, kad tai dėl antsvorio, darbų ir streso. Jis studijavo, dirbo, remontavo butą. Žinia labai sukrėtė Gvidą ir jo žmoną Virginiją, kuri laukėsi kūdikio. „Beveik negalėjome patikėti, kad gerai besijaučiantis žmogus gali sirgti tokia sunkia liga, iš karto apėmė juoda neviltis – kas dabar bus?“ – prisiminė Virginija.
Sutuoktiniai puikiai prisimena, kaip prie jų, raudančių prie Kauno klinikų Hematologijos skyriaus durų, priėjo tuo metu jame besigydantis žmogus ir pradėjo pasakoti, kaip gydomas kraujo vėžys, ramino, kad tokiam jaunam vyriškiui nauji gydymo metodai padės – nėra ko pulti į neviltį.
„Buvome labai sutrikę, tad nuoširdus ir atviras nepažįstamojo pasakojimas apie ligą ir gydymą, jo palaikymas suteikė vilties, skatino nepasiduoti – juk liga išgydoma. Norėtume jam padėkoti. Ir savo pavyzdžiu padrąsinti kitus“, – pasakojo Virginija.
Donoro paieškos
Pernai, liepos 5-ąją, kai gimė Januškevičių sūnelis Gerdas, Gvidui Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre buvo pradėtas chemoterapijos kursas.
Gvido motina lakstė tarp dviejų ligoninių: lankė ir sūnų, ir pirmagimio susilaukusią marčią. Prabėgus kelioms dienoms po gimdymo, Gvidas ligoninės palatoje pamatė sūnelio nuotraukas, o po poros savaičių Virginija nuvežė jam parodyti naujagimį. „Neturėjome teisės to daryti, bet, laimė, tas vizitas Gvidui nepakenkė“, – ištarė Virginija.
Tačiau Gvido liga buvo labai agresyvi, chemoterapijai nepasidavė. Paaiškėjus, kad vyriškiui reikės kamieninių kraujo ląstelių persodinimo operacijos, medikai ištyrė, ar Gvido sesuo negalės būti donore. Deja, jos imonologiniai žymenys netiko. Buvo pradėta ieškoti negiminingo kaulų čiulpų donoro.
Po penkių mėnesių
Transplantacija G.Januškevičiui buvo atlikta spalio 25-ąją, praėjus 5 mėnesiams nuo to laiko, kai buvo nustatyta ūmios leukemijos diagnozė.
Gvidas neslėpė, kad į persodinimą jo organizmas reagavo audringai, gydytis buvo labai sunku. Tačiau kamieninių kraujo ląstelių transplantacija jam buvo vienintelė galimybė gyventi.
Gvidas nepažįsta donoro, kurio kamieninės kraujo ląstelės jam buvo persodintos, – tai neleidžiama. Tačiau dabar jo kraujo grupė kita – tokia pati, kaip ir donoro.
„Esu labai laimingas ir dėkingas tam žmogui už antrą gimimą ir galimybę būti su šeima“, – plačiai nusišypsojo vyras apkabindamas žmoną ir mažąjį Gerdą.
Pasiryžusiųjų drąsa
VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologė Rita Kviliūtė pastebėjo, kad Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra apie 2700 galimų donorų. Penki iš jų jau tapo donorais – dovanojo savo kraujo kamieninių ląstelių ligoniams.
„Labai nudžiugino tai, kad lemtingu momentu nė vienas galimas donoras nepabūgo, nesudvejojo ir neištarė „ne“, o suteikė sunkiems ligoniams neįkainojamą galimybę gyventi“, – sakė R.Kviliūtė.
Unikalu tai, kad penki lietuviai kaulų čiulpų donorai padėjo šešiems ligoniams – keturiems lietuviams ir dviem latviams. Vienas lietuvis padėjo iš karto dviem ligoniams – sutapo jo ir dviejų pacientų imunologiniai žymenys, o leukoferezės metu iš donoro buvo paimta tiek kamieninių ląstelių, kad jų pakako dviem ligoniams.
Donorės žodis
„Kartą naršydama internete aptikau kvietimą tapti kaulų čiulpų donoru. Esu kraujo donorė, todėl nusprendžiau, kad taip pat galiu padėti kam nors dovanodama kamieninių kraujo ląstelių. Seniai domiuosi medicina“, – sakė kaulų čiulpų donorė Rita Subačiūtė, beje, vienintelė moteris iš penkių aktyvių kaulų čiulpų donorų lietuvių.
Ji teigė buvusi laiminga, kai praėjusių metų rugpjūtį sulaukė VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro hematologų kvietimo atvykti padėti ligoniui.
„Kaulų čiulpų donorų registre registruojamasi laisva valia, todėl privalai priimti atsakomybę, kad lemiamu metu neištarsi „ne“ – juk esi paskutinė viltis kažkokiam žmogui išgyventi“, – sakė R.Subačiūtė.
Ją labai džiugina, kad kaulų čiulpų persodinimas pavyko, norėtų sutikti ir žmogų, kuriam padėjo ląstelės. „Noriu tikėti, kad tas žmogus gyvens, darys viską, kad būtų sveikas ir džiaugtųsi gyvenimu“, – sakė kaulų čiulpų donorė.
Rita sakė, kad tapti kaulų čiulpų donore ją paskatino paprasčiausia žmogiška pareiga padėti kitam žmogui. Ir įsitikinimas, kad, padėdamas kitiems, pats gali greičiau tikėtis sulaukti pagalbos.
Penkių valandų ratas
Pasak R.Subačiūtės, leukoferezė (kamieninių ląstelių surinkimas) iš donoro kraujo yra lengvesnė procedūra nei atrodo iš aprašo.
Į donoro ranką įbedama adata, jis prijungiamas prie aparato ir vyksta kraujo apytakos ratas, per kurį surenkamos kamieninės ląstelės, o visi kiti komponentai grąžinami donorui.
„Kamieninės ląstelės gali būti greitai paimamos iš dubens kaulų bendros nejautros metu. Tačiau aš norėjau, kad per procedūrą manęs neužmigdytų. Ji truko 5 valandas, ramiai gulėjau ir žiūrėjau televizorių. Procedūra tikrai nėra baisi, tai niekis, palyginti su tuo, ką ištveria ligoniai, kuriems persodinamos kamieninės ląstelės“, – sakė Rita.
Ar po procedūros nebuvo silpna? „Tądien jutau nedidelį nuovargį, bet greitai jį užmiršau. Procedūra tikrai nepakenkė mano sveikatai. Esu sveika ir energinga, dirbu, keliauju po pasaulį. Esu be galo laiminga žinodama, kad žmogus, kuriam buvo persodinti mano kaulų čiulpai, – jau sveikas“, – sakė Rita.
Ar ji nebūtų sudvejojusi, jei po poros savaičių vėl būtų išgirdusi prašymą padėti kraujo vėžiu sergančiam ligoniui? Taip galėjo būti, jeigu dėl komplikacijų žmogui būtų prireikę dar kartą persodinti kaulų čiulpų ląsteles. „Tikrai ne“, – atsakė Rita.
Specialisto komentaras
Laimonas Griškevičius, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius
Kraujo čiulpų persodinimas – dažniausiai naudojamas būdas kraujo vėžiui gydyti. Esant kai kurioms agresyvioms kraujo vėžio formoms, tai yra vienintelė galimybė išgelbėti ligonio gyvybę.
Donorais pirmiausia gali būti broliai ir seserys. Bet neretai jų nėra arba jie negali būti donorais. Tuomet Lietuvos ar Pasaulio kaulų čiulpų donorų registre ieškoma žmogaus, atsitiktinai paveldėjusio tokius pačius imunologinius žymenis, kaip ligonis. Deja, nors Pasaulio kaulų čiulpų donorų registre yra per 12 mln. savanorių donorų, rasti tinkamą nėra lengva. Didžiausia tikimybė rasti jį yra toje pačioje populiacijoje, kur žmonės yra genetiškai artimesni. Kad donoras gyventų arčiau ligonio svarbu ir todėl, kad, prasidėjus kamieninių kraujo ląstelių atmetimo reakcijai, tektų jas implantuoti dar kartą. Kai donoras gyvena toli, tai atlikti daug sudėtingiau.
Būti kamieninių kraujo ląstelių donorais labiau tinka jauni vyrai – tada transplantacijų rezultatai geriausi. Mat moterims, kai jos nešioja kūdikį, kuris genetiškai tik per pusę į jas panašus, gali atsirasti organizmo įjautrinimas. Jei moteris turi kelis vaikus, tikėtinas donoro ir recipiento imunologinis nesuderinamumas. Į kaulų čiulpų donorų registrą kviečiami jauni žmonės nuo 18 maždaug iki 45 metų.
